Viešnia

Šamanų palikuonė intriguoja „jojkais“

Uostamiestyje trečią kartą apsilankiusią Asą Simmą maloniai stebina laimingos šypsenos klaipėdiečių veiduose.Liudo DAMBRAUSKO nuotrauka

Ar Laplandijoje išties gyvena elniais kinkytu vežimu keliaujantis Santa Klausas, galime tik spėlioti. Tačiau apie tai, kad tuos elnius augina ir pagoniškųjų dievų malonės prašo nykstanti samių tautelė, klaipėdiečiai turi progą sužinoti.

Trečiąkart uostamiestyje besilankanti šios šamanų genties atstovė Asa Simma folkloro festivalyje „Parbėg laivelis“ intrigavo raudas primenančiais „jojkais“. Vos prieš dvidešimt metų šios dainos buvo uždraustos bažnyčios. Į Klaipėdą Stokholme gyvenanti kosmopolitė ne vien „jojkinti“ atvažiavo. Ji – viena tarptautinio Baltijos ir Adrijos šalių modernaus meno festivalio „Seas“ prodiuserių.

Į Holivudą nebegrįš

Vos šimto penkiasdešimties tūkstančių samių gentis gyvena keturių valstybių – Švedijos, Norvegijos, Suomijos bei Rusijos šiaurėje. Šių šalių vyriausybės samių nemėgsta, juos vadina svetimšaliais, o apie tautos suverenitetą, anot Asos, net svajoti neverta. „Prieš daug metų mūsų tikriausiai buvo milijonai, nes dabartiniai genties palikuonys kalba net septyniomis visiškai skirtingomis kalbomis“, - sakė Asa, kuri su Suomijoje gyvenančiais samiais yra priversta kalbėti angliškai. Šia kalba ji bendrauja puikiai, mat save laiko kosmopolite, o prieš trejus metus net septynis mėnesius gyveno Holivude. „Talkinau norvegams, kūrusiems informacinį filmą apie samių kultūrą“, - pasakojo į „keistą gamyklą“ grįžti nebenorinti moteris. Nors samiai iki šiol augina elnius ir klajoja, Asa sakė, kad jie niekada nepamiršta, jog gyvena civilizuotame pasaulyje. „Tam tikra prasme mus galima palyginti su Amerikos indėnais, tačiau neatsiliekame ir nuo šiuolaikinio ritmo. Aš – teatro režisierė, mano brolis – filmų prodiuseris. Mes esame šiuolaikiški žmonės, kurie stengiasi nepamiršti tradicijų. Pavyzdžiui, vienas geriausių Švedijos kompiuterių specialistų, kuris garsėja virusų medžiojimo įgūdžiais, taip pat – samis“, - tvirtino „jojkų“ atlikėja, kurios vyriausias brolis sėkmingai gano elnius sniegynuose.

Kreipiasi į dievus

„Jojkai“ yra labai sena samių dainavimo tradicija. Pastaruosius šimtą metų ji buvo uždrausta bažnyčios, nes priklauso samių genties religijai – šamanizmui. Prieš dvidešimt metų sukandusi dantis bažnyčia leido samiams „jojkinti“. Visus ilgus draudimo metus ši tradicija buvo pogrindyje. „Jei kas būtų sužinojęs, kad dainuoji, problemų neišvengtum“, - prisimena Asa. Jos teigimu, paprastai „jojkinama“ yra tada, kai emocijos yra tokios stiprios, kad nebegali jų įvardinti žodžiais. „Mano buvęs vyras – Kanados indėnas. Jis padėjo man suvokti ir manosios tautos identitetą. Jis atlikinėdavo savo genties ritualus, o aš – dainuodavau. „Jojkos“ tradicija leidžia samiams į dainą sudėti tai, ką jaučiame matydami kokį nors gamtos reiškinį“, - tikino pagoniškų tradicijų sekėja. Anot Asos, šamanizmo esmė panaši į budizmą – tikima, kad viskas aplink yra gyva, medžiai, vanduo ar dangus turi dvasią, kurią reikia gerbti. „Kitaip jie supyks ir atsisuks prieš mus pačius“, - sakė du sūnus auginanti atlikėja. Su vyru Skandinavijos šalyse, Kanadoje, JAV, Japonijoje bei Rusijoje gyvenusi Asa, psichologų paraginta, prieš kelerius metus išsiskyrė. „Tačiau išlikome draugais. Kai keliauju, jis prižiūri vaikus“, - džiaugėsi samė.

Mokėsi slapčia

Pagal samių tradicijas vos gimusiam kūdikiui vienas giminaitis sukuria ir „įteikia“ dainą – „jojką“, kuri per visą gyvenimą turi pasikeisti net keturis kartus. „Dažniausiai daina keičiasi įvykus kokiam nors ypač sukrėtusiam įvykiui – mirus vaikui, susirgus, ištekėjus ar, pavyzdžiui, laimėjus milijoną loterijoje“, - juokavo Asa. Jai prieš krikštą „jojką“ padovanojo senelis, tačiau, bažnyčiai uždraudus šią tradiciją, ji taip ir neturėjo galimybės sulaukti naujos dainos, įprasminsiančios jos gyvenimo kelią. „Mama slapčia mokė mane tradicinių samių dainų“, - pasakojo moteris, kurios gyvenimo nuobodžiu pavadinti negalima. Asos tautinis identitetas apsprendžia visą jos gyvenimą ir kūrybą. „Jeigu neklajoju su elnių banda, mėtausi iš vienos meno sferos į kitą“, - aiškino Klaipėdos viešnia, čia organizuojanti modernaus meno festivalį „Seas“. Pasak Asos, ji jaučiasi labai turtinga, nes turi daug svajonių ir ją nuolat aplanko įkvėpimas.

Gaivina popsu

Moteris stengiasi, kad apie samių kultūrą žinotų ir kiti. Festivalio „Parbėg laivelis“ dalyvė neslėpė, kad sutiko dainuoti publikai, norėdama supažindinti klaipėdiečius su Laplandijos gyventojų tradicijomis. „Šiuo metu samių „jojkai“ tampa tikrai svarbia pasaulinės muzikos dalimi. Jie „miksuojami“ net su džiazu, hiphopu ir net techno. Taip bandoma atkreipti dėmesį į etnines tradicijas, pritraukti jaunimą, kad jis žinotų ne vien Maiklą Džeksoną“, - pasakojo samė.

Jos teigimu, „jojkų“ tradicijos populiarumas įrodo, kad ji yra gyva, o ne guli įkalinta kokiame nors etnokultūros muziejuje. Septyniolika metų samių teatrui vadovaujanti Asa sakė, kad jai klaipėdiečiai patinka dėl savo atvirumo ir laimingų veidų. „Kitose Baltijos šalyse šypsenų veiduose – mažiau. Galbūt jų mentalitetas yra kitoks?“ - spėliojo samė, kurios tauta taip stengiasi būti laiminga. Samių kalboje net žodžio „karas“ nėra. Jam apibūdinti vartojamas suomiškas atitikmuo. Užtat sniegui apibūdinti jie vartoja net šimtą aštuoniasdešimt sinonimų. „Aš žinau tik penkiasdešimt, tačiau jeigu būčiau elnių augintojo pati, privalėčiau žinoti visus, nes sniego pojūtį taip pat reikia išsiugdyti“, - aiškino Asa.