Scenoje – milijono šypsenų miestas

Šįvakar Klaipėdos pilies teatre rampų šviesą išvys naujas režisieriaus Alvydo Vizgirdos spektaklis „Milijono šypsenų miestas” – komiškas vaidinimas, sukurtas pagal internetinius atsiliepimus apie 2007-ųjų Jūros šventę.

Domina internautų sąmonė

Scenarijų jam parašė pats režisierius. „Tokia mintis toptelėjo atsitiktinai, – juokėsi A.Vizgirda. – Nesu aktyvus interneto naršytojas. Bet apie Jūros šventę, kadangi joje ir pačiam tenka kartais šį bei tą daryti, rūpėjo paskaityti. Ir atradau tiek daug visko, kad tiesiog negalėjau nesurinkti viso to į vieną krūvą ir neparašyti scenarijaus”.

Režisierius teigė, kad kūrinys absoliučiai autentiškas – niekas tuose tekstuose nepakeista, paliko visą žargoną, net keiksmažodžius. Tekstai – patys įvairiausi, groteskiški, pilni sąmojo, pykčio, džiugesio ir ironijos. Bet spektaklyje jam mažiausiai rūpi, kas internete šnekama apie Jūros šventę. „Mane domina pačių internautų sąmonė, – tvirtino režisierius. – Todėl, kad greta žaismingo teksto aptikau daug ir labai pikto. Scenarijui atrinkau gal tik penkis procentus to, ką turėjau. Buvo labai daug atsiliepimų – po kiekvieno Jūros šventės renginio ir straipsnio apie jį – šimtai komentarų internete. Išrinkau galbūt ne pačius bjauriausius, bet pakankamai skirtingus.”

Natūraliai susiklostė keli spektaklio sluoksniai: kvietimas į Jūros šventę, šnekėjimas apie ją, Antano linija, dar vienas, kaip spektaklio kūrėjai vadina, bulgakoviškas, kur vyrauja visiškas nesupratimas, kas yra toji Jūros šventė, ir finalinė scena, kur, anot režisieriaus, „žmonės savęs nebevaldo”.

„Darsyk pabrėžiu, kad Jūros šventė – tik pretekstas paanalizuoti internautų sąmonę, pasižiūrėti, kas sėdi kitame to laido gale, – sakė spektaklio režisierius. – O sėdi ten iš tiesų įvairiausia publika – nuo eilinių padorių, smagių, linksmų, mąstančių, šmaikščių žmonių iki vos ne fašistuojančių piliečių. Yra tokių, kurie internete išsako savo problemas, jiems skauda, ir jie šneka. Bet yra ir tokių, kurie pamato, kad šičia – gera tribūna, daug lankytojų, atsiliepimų, ir jie ten pat įdeda savo politines sentencijas ar dar ką nors, - panaudoja tas erdves reklamai. Jiems išvis nerūpi nei šventė, nei jos organizatoriai ar dalyviai. Tame kontekste tai atrodo ir skamba labai komiškai.”

Apie Klaipėdą ir kultūrą

Taigi spektaklis bus apie internautus. Kodėl būtent apie juos? „Man įdomi ši tema”, - teigė A.Vizgirda, pats internetu pernelyg nesižavintis. Betgi yra žmonių, kurie kone gyvena internete. „Jeigu atsiranda tokių, kuriems nuo interneto reikia gydytis kaip nuo narkotikų, vadinasi, ateityje internetas taps dar didesne problema. Kas jame kalba ir kaip jame kalba – man tai irgi problema. Vieni, neišdrįsdami kreiptis į spaudą ar iš nevilties, internete išsako jiems skaudžias problemas. Kiti ten išvemia šlykščias savo emocijas. Tai – nevaldomo pykčio, pavydo, nuoskaudų kloaka. Šie žmonės mane labiau domina per satyrinę prizmę, ir šiuo atveju tarsi visai nebedomina Jūros šventė. Bet kadangi spektaklio tekstas su ja vienaip ar kitaip susijęs, negalėčiau pasakyti, kad aš visai abejingas šiai temai. Juk esu šio miesto pilietis. Kai į Klaipėdą atvažiavau prieš 26 metus, ilgokai prie jos neįpratau, bet dabar ji tapo mano miestu. Vadinasi, jei spektaklyje tiek daug kalbama apie Jūros šventę, nors aš ir sakau, kad spektaklis – ne apie ją, vis dėlto šiek tiek – ir apie šį miestą”, - kalbėjo režisierius.

Jis prisipažino, kad ilgai svarstė, ar imtis šios temos. „Ėmiausi, nes, mano nuomone, nuo 2002 metų Jūros šventė eina prastyn. Kartu suvešėjo brutali šios šventės publika. Pernai ji pasiekė turbūt aukščiausią brutalumo laipsnį. Man dėl to neramu. Manau, kad ir kitiems aktualu. Turbūt nereikia bijoti kalbėti apie tai. Nes Jūros šventė, kaip ir atsiliepimai apie ją internete, atspindi bendrą Klaipėdos ir visos Lietuvos kultūros lygį”, - įsitikinęs A.Vizgirda.

Išliaupsins ir „sumals į miltus”

Spektakliui muziką parinko klaipėdietis kompozitorius Gintaras Kiševičius, scenografiją ir kostiumus sukūrė vilnietė dailininkė Marta Vosyliūtė. „Milijono šypsenų miesto” scenovaizdis kai kam gal atrodys šokiruojamai – keturios biotualetus primenančios būdelės, o prieš jas – bala, apeliuojanti į jūrą.

„Martos sumanymas – labai paprastas, bet kartu ir labai įžūlus, – juokėsi patenkintas A.Vizgirda. – Tokia scenografijos detalė, kaip biotualetai, juk būdinga Jūros šventei. Gaila, kad tikri scenoje jie atrodo labai griozdiškai, todėl teko scenovaizdį gerokai sušvelninti jų imitacijomis. Bet nė kiek neabejoju, kad ir tas būdeles žiūrovai įvertins vienareikšmiškai.”

A.Vizgirda sumanė, jog keturi spektaklio aktoriai į sceną išeis, kad iš pradžių išgirtų, išliaupsintų Jūros šventę, o paskui ją „sumaltų į miltus”. „Ir jie stengsis iš paskutiniųjų, kurdami visą plejadą charakterių. Į būdelę įeis vieno charakterio, iš jos išeis – kito, ir taip visą spektaklį. Kiek internautų – tiek ir vaidmenų”, - aiškino režisierius.

Spektaklio veikėjus – žurnalistus, klaipėdiečius, Klaipėdos miesto svečius, įžymius ir nelabai įžymius politikus, romius ir rėksmingus piliečius, emigrantus, interneto aktyvistę panelę Svetlaną ir visus kitus – vaidina Klaipėdos universiteto docento režisieriaus Povilo Gaidžio 2007-ųjų laidos aktoriai Renata Idzelytė, Sigutė Gaudušytė, Liudas Vyšniauskas ir Arnoldas Eisimantas. A.Vizgirda džiaugėsi, kad jaunieji aktoriai dirba su entuziazmu.

Dabar jie – tarsi Pilies teatro aktoriai, bet jų statusas – neapibrėžtas. „Klaipėdos pilies teatro situacija, kaip visuomet, stabili – neetatinė”, – ironizavo A.Vizgirda. Anot jo, nors keli aktorių etatai miesto teatrui labai praverstų, suteiktų daugiau stabilumo, bet yra taip, kaip yra.

Režisierius džiaugėsi, kad pagaliau Pilies teatrui Žvejų rūmų trečiajame aukšte įrengtos atskiros patalpos. Naujoji salė gerokai didesnė nei anksčiau turėta Muzikos centre, ir daug patogesnė nei Žvejų rūmų teatro salė, kurioje vaidino iki šiol. Bet įkurtuvių dar teks truputį palaukti. „Milijono šypsenų miesto” premjerą Pilies teatras skuba išleisti prieš Jūros šventę. Šiandien, rytoj ir poryt naują spektaklį jis vaidins Žvejų rūmų teatro salėje. „Iš paskutinių repeticijų matau, kad vaidinimas suka į satyros, grotesko, komedijos pusę”, – užsiminė režisierius. Anot jo, „Milijono šypsenų miestas” – visiems, tik ne vaikams. Publikai, turinčiai humoro jausmą.