Rengiant atsiminimų knygą laikas būna labai klastingas sąjungininkas. Jis į nebūtį pasiunčia ir praeities išgyvenimus, ir pačius žmones. Jau vien dėl to svarbi kiekviena diena – ir kiekvienas praeities liudininkas.

Tai patyrė ir žurnalistas, meno vadybininkas Svajūnas Sabaliauskas, kurio savo naujausią knygą skyrė prisiminimams apie Lietuvos teatro legendą aktorę Rūtą Staliliūnaitę.

– Tai jau antroji jūsų išleista prisiminimų knyga. Kodėl taip simpatizuojate šiam žanrui?

– Pirmąją šio žanro knygą sudariau ir išleidau 2011-ųjų vasaros pradžioje, kai dirbau Šiaulių dramos teatro literatūrinės dalies vedėju. Ji buvo skirta bene žymiausiam Šiaulių dramos teatro aktoriui, vaidinusiam ir Kauno dramos teatro scenoje, Pranui Piaulokui (1945–2008).

Man patinka atsiminimų knygos žanras, nes jis yra tikras ir gyvas. Keliolika žmonių pasakoja tą patį įvykį, momentą, bet skiriasi emocija ar nuojauta. Sakoma: nėra nieko objektyvesnio nei atsiminimas, bet ir nėra nieko subjektyvesnio už atsiminimą. Juk tik iš kelių požiūrių galima susiformuoti teisingą, o gal, tiksliau, savąją nuomonę.

– Kaip kilo mintis parašyti knygą būtent apie R.Staliliūnaitę? Gal pats pažinojote aktorę asmeniškai?

– Su R.Staliliūnaite bendravau, kai dirbau žiniasklaidoje. Aktorė kilusi iš to paties krašto (gimiau ir augau Radviliškyje), ji ten lankydavo savo gimines, vaikščiodavo geležinkelininkų sostinės gatvėmis. Nors ir buvo gimusi Šiauliuose, bet visas vasaras, laisvas akimirkas praleisdavo Pašušvyje (Radviliškio r.) pas mamą. Pašušvyje aktorė ir palaidota.

Jei ne knyga Pranui Piaulokui, manau, nebūtų knygos apie R.Staliliūnaitę, kuri po jo mirties pasakė: "Mirė mano brolis." Jie abu šventai tikėjo Teatru, kuris jiems buvo sielos namais. Tiesa, knygoje apie P.Piauloką nėra R.Staliliūnaitės atsiminimų, nes taip ir nesusitikome pokalbio... Tad ši knyga jai – savotiškas paskutinis (nors nebūtinai) mūsų susitikimas.

– Su kokiais sunkumais susidūrėte sudarydamas šią knygą ?

– Gal ir keista, bet kai kurie kauniečiai klausė: "Kodėl šiaulietis rašo knygą apie mūsų aktorę?" Buvo keista girdėti, kad R.Staliliūnaitė tarsi priklauso Kaunui. Pasigirdo kalbų, kad kauniečiai taip pat sudarinės atsiminimų knygą R.Staliliūnaitei, buvo net minimi redkolegijos nariai. Kai kurių minimųjų paklausiau, jie trūktelėję pečiais atsakė, kad net negirdėjo, jog esą įtraukti į redkolegiją. Žodžiu, kaip yra sakęs Markas Twainas: žmogus didis savo sumanymais, bet nenuveiktais darbais. Atsiminimų knyga – sunkus, atsakingas ir ilgai trunkantis darbas.

Niekada netikėjau sapnais, ar jų aiškinimais. Bet vieną naktį susapnavau, kad vaikščiojame su R.Staliliūnaite po mišką. Prieiname namelį, suprantu, kad tai jos namai. Įeiname į vidų, visur itin tvarkinga, paklota senovinė lova, kabo šventųjų paveikslai. Tik grindų nėra – iškasinėta žemė. Rūta pasižiūri į mane ir sako: "Ne čia jie manęs ieško, ne čia..." Tai buvo sapnas: supratau, Rūta man leido rašyti knygą apie ją.

Tad dvejus metus kalbinau Rūtą Staliliūnaitę pažinojusius žmones visoje Lietuvoje ir užsienyje. Taip susiklostė likimas, kad ir pats išvažiavau gyventi į užsienį ir galėjau didelę laiko dalį skirti knygai. Tuomet juokavau, kad niekas nebegalėjo sakyti: "šiaulietis rašo apie kaunietę".

Nesinorėjo, kad apie R.Staliliūnaitę kalbėtų tik kauniečiai teatralai ir šio miesto meno pasaulio atstovai. Knygoje apie Rūtelę pasakoja Radviliškyje gyvenanti antros eilės pusseserė, Krakių ir Pašušvio žmonės, JAV gyvenanti jos draugė dr. Delija Valiukėnaitė, Izraelyje kuriantis rašytojas Grigorijus Kanovičius, Varšuvoje Lietuvą garsinantis dailininkas Stasys Eidrigevičius ir daugelis kitų.

– Rašydamas knygą, kalbinote daugybę garsių Lietuvos teatro, literatūros žmonių. Ar visi noriai dalijosi prisiminimais? Ar buvo atsisakiusiųjų?

– Buvo tokių, kurie kategoriškai atsisakė pasakoti, nes jaučia kažkokią asmeninę nuoskaudą, o gal ir pavydą. Tai stebino. Vienas itin žinomas aktorius pasakė: "Žinau, kad tokia artistė buvo ir girdėjau nebloga, tai tiek ir parašykite." Vėliau paaiškėjo: jis negali atleisti to fakto, kad R.Staliliūnaitei buvo skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija, o jam – ne! Bet didžioji dauguma džiaugėsi, kad R.Staliliūnaitei skirta knyga bus. Aktorė Nijolė Narmontaitė sakė, kad tai geriausia dovana 2014 m. – Teatro metų – proga.

Prie knygos itin prisidėjo Aldona Ruseckaitė – Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė ir Kauno miesto muziejus, itin geranoriškai leidęs naudotis R.Staliliūnaitės fondu, daug padėjo aktorė Virginija Kochanskytė, Lietuvos literatūros ir meno archyvo archyvarė Egidija Kaulakytė. Knygą puošia Romualdo Rakausko nuotraukos, kuriose Rūta Staliliūnaitė – ir karalienė, ir karves melžianti kaimietė. Yra daug žmonių, kurie patikėjo knyga ir padėjo jai išeiti.

– Ar rašant tokio pobūdžio knygą sunku pabėgti nuo žmonių subjektyvumo, asmeniškumų?

– Atsiminimų knygos tuo ir žavi, kad juose yra ir subjektyvumo, ir asmeniškumo, bet kai apie tą patį įvykį paskaitai žodžius iš kito žmogaus lūpų, susidėlioja sudėtinga asmenybės mozaika. Tad daug ką palikau atsiminimuose, nedėjau tik to, kas galėtų menkinti ar žeminti aktorės atminimą. Kai kurie faktai taip ir liks mano rankraščiuose, nes ne viską reikia žinoti apie scenos karalienę.

– R.Staliliūnaitė buvo gana uždaras žmogus. Ar kalbinti žmonės galėjo daug papasakoti apie ją dalykų, kurie lig šiol nebuvo žinomi daugeliui?

– Nemanau, kad R.Staliliūnaitė buvo uždaras žmogus, paprasčiausiai ji ne visus prisileisdavo. Tai buvo dvasios aristokratė, ko dabar tarp jaunųjų aktorių nebeliko. Jai nereikėjo viešumo, nereikėjo blizgių žurnalo viršelių. Knygoje – daug nežinomų faktų iš aktorės gyvenimo. Bet jų negalėčiau pavadinti skandalingais. Purvas nelipo prie Rūtos. Viename interviu R.Staliliūnaitė pasakojo apie baltus batelius, kuriuos yra gavusi prieš daugybę metų dovanų, kai dar buvo mažutė mergytė. Ji sakė kartą sapnavusi, kad su tais bateliais bėgusi, pamačiusi balą ir galvojusi, kaip tų batelių nesusitepti.

Taip ji ir savo gyvenimą saugojo, nenorėjo sutepti ir nesutepė. Ji buvo pakylėta, kaip sakė režisierius Rimas Tuminas, skriejo tarsi Marko Šagalo paveiksluose.

– Kokį aktorės portretą nupiešė kalbinti žmonės? Ar buvo daug prieštaravimų kalbant su skirtingais pašnekovais?

– Išmintinga, protinga, eruditė, itin jautri, ištikima, žinanti ko norinti, turinti tikslą ir žemiškai nežemiška. Tai toks būtų portretas. Nepasakyčiau, kad daug prieštaravimų, tiesiog kai kuriuos gyvenimo epizodus vieni matė vienaip, kiti kitaip. Šioje vietoje ir atsiranda pasakotojų subjektyvumas.

Gana smagiai aktorius Viktoras Valašinas įsivaizduoja, kaip Rūta savo Pašušvyje ravi daržus ir ką daro radusi slieką. Dainininkė Nijolė Tallat-Kelpšaitė mena dienas Juozo Gruodžio muzikos mokykloje, kai buvo bendramokslės. Jautriai pasakoja ir eilėraštį skiria poetė Aldona Elena Puišytė. Eilėraščius artistei knygoje skiria ir Tautvyda Marcinkevičiūtė, Robertas Keturakis, Tilė Vakarė. Aktorius Petras Venslovas pasakoja apie tai, kad tik Rūtelės dėka yra išlikusi poeto Vytauto Mačernio sodyba, o aktorius ir Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas – apie išmoktą paskutinę Rūtos pamoką jam.

Drabužių modeliuotoja Giedrė Mažonavičienė atskleidė mėgstamas Rūtos spalvas ir fasonus, o aktorius Vytautas Tomkus juokaudamas prisimena, kad Rūta visuomet būdavo liekna, tad gastrolese pokštaudami sakydavo: reikia eiti pas Rūtą kauliukais pažaisti. Režisieriai Jonas Jurašas, Eimuntas Nekrošius ir Gytis Padegimas pasakoja apie kurtus vaidmenis. Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė analizuoja aktorės vaidmenis, tad knygoje R.Staliliūnaitės paveikslas gana išsamus, spalvingas ir įdomus. Juk apie ją pasakoja daugiau nei 50 žmonių.

– Ar su draugais, artimesniais žmonėmis Rūta buvo tokia pati, kaip kad mes buvome įpratę ją matyti: santūri, gal net šaltoka?

– Kai kalbiesi su Rūtos draugais ir kaimynais, nesijaučia jokio santūrumo ar šaltumo, nors viena teatrologė ją yra pavadinusi Liūdesio Karaliene. Kaip tik priešingai, jaučiamas didžiulis betarpiškumas ir draugiškumas. Kaimynė ir bendradarbė Ligija Ribaitienė pasakoja, kaip Rūta Maskvoje auklėjo jos sūnų. Aktorės Reginos Varnaitės dukra Aušra Eidukaitytė prisimena vaikystę, kai kartu su seseria Vyta ir Rūtele plaukioja Nidoje vandens dviračiais.

Fotografo Romualdo Rakausko prisiminimuose – istorija iš 1966 m., kai jis sugalvojo jaunutę Rūtą Staliliūnaitę nufotografuoti prie Kauno pilies. Aktorė vilkėjo Kleopatros drabužiais iš spektaklio "Antonijus ir Kleopatra". Vykstant fotografavimui, atėjo rusakalbis pilies sargas ir pareikalavo išsinešdinti. Rūtelės juokas nuginklavo apsaugą. R.Rakauskas užfiksavo šį epizodą ir nuotrauka pirmą kartą po tiek metų bus pirmą kartą publikuojama knygoje.

Ir tokių šviesių spalvų, gražių nutikimų yra ne vienas. Žinoma, knygoje skaitytojas suras ir itin skaudžių R.Staliliūnaitės gyvenimo epizodų.

Rūta buvo Lietuvos patriotė, jai skaudėjo dėl šalies, dėl nesuprantamų politikų sprendimų ir dingstančio didžiavimosi savo valstybe.

– Kas buvo aktorės artimiausi draugai? Ar aktoriai, ar vis dėlto, ne scenos žmonės?

– Artimiausias žmogus jai buvo Mama. Geriausia draugė – Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje dirbusi Daina Kazlauskienė. Artimai bendravo su E.Stanciku, JAV gyvenančia Delija Valiukėnaite, Menininkų namų direktoriumi Viktoru Valašinu ir jo žmona Nijole Lepeškaite, prelatu Vytautu Steponu Vaičiūnu. Itin jai brangūs buvo Pašušvio miestelio žmonės. Visų ir nesuminėsi.

– Mirus R.Staliliūnaitei paskelbta, kad jos asmeniniai užrašai, dienoraščiai bus prieinami visuomenei tik po dešimties metų. Ar nekilo mintis jų palaukti? Galbūt knyga būtų buvusi visiškai kitokia?

– Dešimčiai metų Lietuvos kino, teatro ir muzikos muziejuje užantspauduoti tik jos dienoraščiai. Dauguma laiškų, atvirlaiškių ar sveikinimų galima laisvai skaityti ir juos analizuoti. Nemažai asmeninių laiškų turi ir Maironio lietuvių literatūros muziejus. Ant kai kurių nuotraukų Lietuvių kino teatro ir muzikos muziejuje yra aktorės ranka užrašyta "tik knygai".

Manau, kad ši knyga tikrai ne paskutinė, skirta R.Staliliūnaitei. Rengiant atsiminimų knygą laikas yra labai klastingas sąjungininkas. Žmonės daug ką pamiršta ar net iškeliauja Anapilin. Praėjusį birželį apie R.Staliliūnaitę man pasakojo Kamerinio teatro įkūrėjas Stanislovas Rubinovas. Po kelių mėnesių iškilios asmenybės jau nebeliko tarp mūsų, su savimi jis būtų nusinešęs ir atsiminimą apie R.Staliliūnaitę.

– Koks kitas jūsų darbas? Gal jau turite minčių apie kitą knygą?

– Tai bus romanas "Keturi šaukštai burokėlių sriubos". Tai keturios istorijos, keturi likimai. Žinoma, viena istorija neišvengiamai suksis teatre. Yra minčių parengti interviu formos knygą su vienu Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. Kas jis – kol kas telieka paslaptis. Ar bus trečia atsiminimų knyga? Nesakau "ne", bet reikia pailsėti nuo šio žanro, jis reikalauja labai daug jėgų. Turiu ir minčių sugrįžti prie poezijos.