Senoviniai Kūčių burtai – protėvių langas į ateitį

Gausu apeigų ir ritualų

Etnologė pastebi, kad Kalėdos nėra išskirtinai krikščioniška šventė. Saulės sugrįžimą šiuo laikotarpiu protėviai švęsdavo dar iki krikščionybės įsitvirtinimo.

"Lietuviai ilgus amžius buvo agrarinė tauta. Žinoma, sėkmingam darbui laukuose ir atbundančiai gamtai saulė ypač svarbi. Tad protėviai nekantraudami laukdavo laiko, kai dienos vėl ims ilgėti, – sako L.Stoliarovienė. – Šaltiniai rodo, kad iki krikščionybės Naujieji metai būdavo švenčiami mažiausiai dvi savaites. Na, o pasikeitus religijai, imtos švęsti tik tos dienos, kurios nurodytos religiniame kalendoriuje."

Šiandien puikiai suprantame, kodėl dienos trumpėja ar ilgėja. Tačiau mūsų protėviai turėjo kur kas mažiau žinių, todėl visus gamtos reiškinius aiškino burtais ir magija. Tad įvairūs ritualai tapdavo neatsiejama žiemos švenčių dalimi.

Šeimos susėdimas drauge ir dvylikos patiekalų valgymas gali būti laikomas kuo tikriausia ritualine vakariene. Šis paprotys nėra išskirtinai krikščioniškas, jis mus pasiekė dar iš pagoniškųjų laikų.

"Senovės lietuviams ypač svarbios ir magiškos buvo dvi datos: Kūčios ir Joninės (Rasos). Juk tai – trumpiausia ir ilgiausia metų naktis. Šios šventės buvo gausios apeigų ir ritualų. Žmonės tikėjo, kad nuo jų elgesio priklausys ateinantys metai, – paaiškina etnologė. – Vienas svarbiausių ritualų, kurį išlaikėme ir šiandien, yra Kūčių stalo ruošimas. Šeimos susėdimas drauge ir dvylikos patiekalų valgymas gali būti laikomas kuo tikriausia ritualine vakariene. Šis paprotys taip pat nėra išskirtinai krikščioniškas, jis mus pasiekė dar iš pagoniškųjų laikų. Tačiau šimtmečiams bėgant keitėsi tradicijos, kokius patiekalus ant stalo dėti. Krikščioniškais laikais ant stalo dedamas ir būtinai laužomas iš bažnyčios parsineštas pašventintas kalėdaitis. O senesniais laikais protėviai lauždami dalydavosi obuoliu arba duona."

Pasak L.Stoliarovienės, pagoniškaisiais laikais lietuviams buvo svarbūs devyni šventiniai patiekalai, sieti su Mėnulio kalendoriumi. Krikščioniškuoju laikotarpiu išplito paprotys valgyti dvylika patiekalų, tačiau jie simbolizavo ne tik apaštalus, bet ir metų mėnesius. Neretai kiekvienas patiekalas netgi būdavo paskiriamas atskiram mėnesiui. Pavyzdžiui, sausiui – kepta žuvis, vasariui – riešutai.

Žinoma, senovėje ne kiekviena šeima galėjo sau leisti ant stalo padėti tiek daug patiekalų. Tad vargingiau gyvenę lietuviai vaišindavosi kuklesne vakariene. Kiekviena šeima taip pat turėdavo kokį nors savitą paprotį, tradicinį savo patiekalą.

Dėmesys dvasiniams reikalams

Kūčių vakarienę taip pat lydėjo nemažai reikšmingų ritualų. Buvo ypač svarbu užbaigti visus darbus, kad naujaisiais metais būtų atverčiamas naujas, švarus lapas. Protėviai skubėdavo atiduoti visas skolas, atsiprašyti kaimynų ir artimųjų, jei juos įžeidė.

"Tikėta, kad metų slenkstį būtina peržengti būnant tyram, švariam – ne tik išoriškai, bet ir dvasiškai. Naujas etapas – tarsi skaidrus indas, kurį ateinantys metai vėl pripildys patirčių ir įvykių, – senovės lietuvių mąstymą aiškino ji. – Todėl Kūčių dieną būdavo maudomasi pirtyse, kruopščiai švarinami namai, tvarkomas kiemas."

Pasak pašnekovės, seniau šventėms būdavo ruošiamasi gana paprastai. Žymiai daugiau dėmesio protėviai skirdavo dvasiniams dalykams, vidinei švarai, buvimui kartu. Namai būdavo kukliai puošiami, tačiau dekoracijos nevaidino reikšmingo vaidmens.

"Džiugu, kad protėvių tradicijas vis dažniau prisimename ir mes. Šiuolaikiniai žmonės ima suprasti, kad per Kalėdas svarbiausios ne dovanos ir gausios dekoracijos, bet gerumas vienas kitam", – sako L.Stoliarovienė.

Senovės lietuviams svarbiausia buvo apsišvarinti namuose. Rimčiau tvarkomasi būdavo tik prieš šventes, tad moterys skubėdavo iš kerčių išvalyti visus voratinklius, iššluoti aslą.

"Žinoma, senovėje galiojo tradicinis darbų pasiskirstymas. Moteris buvo atsakinga už vaikų auklėjimą ir namų kampų laikymą, o vyras dirbo fizinį darbą. Todėl prieš Kūčias vyro pareiga būdavo sutvarkyti kiemą, tvartą, sutaisyti visus sulūžusius padargus", – pasakoja etnologė.

Nukirsi medį – sudegs troba

Moterys ir vaikai tvarkydavosi namie, gamindavo dekoracijas. Namams papuošti dažniausiai būdavo naudojamas popierius.

"Lietuviai mėgo karpinius, lankstinius, girliandas. Pasitarnaudavo ir šiaudai, iš kurių protėviai verdavo ne tradicinius sodus, bet žvaigždes. Jomis būdavo išpuošiamos visos palubės. Vėliau, kai atsirado spalvoto popieriaus, juo iškaišydavo šiaudinių žvaigždžių kampus. Iš tolo atrodydavo, kad tai gėlės", – sako pašnekovė.

O štai tradicija puošti eglutę, anot L.Stoliarovienės, Lietuvoje atsirado vėlai – jau XX a. pradžioje. Ši tradicija pas mus atkeliavo iš Vokietijos per Rusiją. Iš pradžių egles imta puošti mokyklose, o vaikai šį paprotį parsinešė į savo namus.

"Stipriausiai eglučių puošimo tradicija prigijo jau sovietiniais metais, po 1950-ųjų. Iki tol lietuviai buvo linkę namus puošti turimais resursais ir gyvosios gamtos neliesdavo, nebent pakaišydavo namų sijas visžalių medžių šakelėmis. Pagal senovės papročius, advento metu netgi negalima kirsti jokio medžio, – pastebi etnologė. – Tikėta, jei medį nukirsi ir tomis malkomis įkursi ugnį, sudegs troba. Eglėms išpopuliarėjus, lietuviai gana ilgai jas dabindavo obuoliais, riešutais, karpiniais iš popieriaus, šiaudiniais paukštukais, reketukais – ant siūlo suvarstytais šiaudeliais."

Burtus pritaikome sau

L.Stoliarovienė pasakoja, kad Kūčių vakarą mūsų protėviai labai mėgo burtis. Tikėta, kad stebuklinga naktis padės nuspėti ateitį. Tiesa, šiuolaikiniam žmogui šių burtų reikšmę suprasti jau gali būti sudėtinga, nes gyvename kitaip. Šiandieniai lietuviai senovinius burtus neretai adaptuoja, kad jie atitiktų šių laikų dvasią.

Senovėje ištrauktas trumpas šiaudas rodydavo greitą mirtį. Šiais laikais iš tokio būrimo tik pasijuokiame – gyvename sveikai, tad ir esame ilgaamžiai.

"Turbūt žinomiausias būrimas yra šiaudo traukimas. Kūčių vakarą ant stalo po balta staltiese būdavo paklojama gniūžtė šieno. Prieš pradedant valgyti, šeimos nariai traukdavo po šiaudą. Kas ištrauks ilgiausią – to laukia ilgas gyvenimas, – primena senovinį paprotį etnologė. – Šis burtas populiarus ir šiandien. Nors namie šiaudų neturime, jų iš anksto nusiperkame ar paprašome iš kaimo atvežti giminių. Tačiau nesusimąstome, kad mūsų protėviams šiaudai turėjo sakralią ir visai kitokią prasmę nei mums šiandien."

Pašnekovės teigimu, senovės lietuviai šiaudų namuose turėdavo visada. Iš rugių jie kepdavo duoną, tad likdavo nukulti šiaudai, o šienu šerdavo gyvulius. Vyravo paprotys po Kūčių vakarienės maisto likučius drauge su šiaudais nunešti į tvartą gyvuliams, tarsi jie būtų drauge kūčiavoję. Protėviai šieną suvokė kaip apeigų priemonę, tad po Kūčių vakarienės jo išmesti buvo nevalia.

"Žinoma, šiandien pasibūrę šiaudais, jiems tokio sakralumo jau nebesuteikiame. Burtus mėgstame pakreipti taip, kaip mums patogu. Senovėje ištrauktas trumpas šiaudas rodydavo greitą mirtį. Šiais laikais iš tokio būrimo tik pasijuokiame – gyvename sveikai, tad ir esame ilgaamžiai. O senovėje nebuvo kokybiškos medicinos, tad žmonės mirtį suvokdavo kaip visada šalia esančią neišvengiamybę", – pastebi L.Stoliarovienė.

Stiprus vėlių kultas

Pasak pašnekovės, labai daug tradicinių būrimų ir apeigų yra susiję su Kūčių vakariene. Kadangi tai ritualinė vakarienė, protėviai maisto likučius panaudodavo tam tikriems užkerėjimams.

Pavyzdžiui, buvo tikima, kad vakarienės likučiais palesinus vištas, jos dės daugiau kiaušinių. Netekėjusios merginos burdavosi su ant šventinio stalo patiektais riešutais ar kūčiukais. Jos imdavo saują ir skaičiuodavo. Jei skaičius porinis – ištekėsi. Taip pat tai galėjo reikšti, kad laukia geri, laimingi metai.

"Senovės lietuviai turėjo labai stiprų vėlių kultą. Tad susėdę prie Kūčių stalo, pirmuosius kąsnius jie aukodavo vėlėms ir dievybėms. Kai kurie iki šiol laikosi papročio po vakarienės nenukraustyti stalo, ir palikti maisto sugrįžtančioms artimųjų vėlėms. Kaip matome, šis kultas iki šių dienų išlikęs gana stiprus", – atkreipia dėmesį pašnekovė.

Protėviai taip pat mėgo burtis po keliais indeliais pavoždami tam tikrus simbolinius daiktus. Nežinodami, kas slypi po pasirinktu indeliu, jį atvoždavo. Tada pamatydavo, kas laukia ateinančiais metais. Rūtos šakelė arba žiedas reiškė, kad mergina ištekės. Rožinis pranešdavo, kad vedybų, deja, dar teks palaukti. Duonos gabaliukas pranašavo turtus. O žemės grumstelis – mirtį.

"Žinoma, šiais laikais sugalvojame savo simboliką. Tradiciniai protėvių burtai mums gali būti per niūrūs. Šiuolaikiniai žmonės po puodeliais pavožia pinigėlį, riešutą ar kitą simbolinį daiktą", – pastebi pašnekovė.

Kitas įprastas burtas būdavo į vandens stiklinę įkulti kiaušinį. Ant viršaus reikėdavo įpilti šiek tiek karšto vandens, kad kiaušinis susitrauktų. Pasiskirsčiusiame baltyme galima įžvelgti tam tikrą piešinį ir paspėlioti, ką jis reiškia.

Svajojančioms ištekėti

Vis dėlto didžioji dalis burtų buvo skirti netekėjusioms merginoms. Kūčių naktį trokštančios ištekėti bėgdavo į lauką ir kiek rankos leidžia apkabindavo tvorą. Tuomet būdavo skaičiuojama, kiek stipinų pavyko apglėbti. Jei skaičius lyginis – ateinančiais metais laukia piršlybos.

Dar vienas pamėgtas burtas – klausytis, iš kurios pusės loja šunys. Iš ten esą ir atjos piršliai.

"Buvo populiaru nusisukus nuo slenksčio mesti batą. Jei jo priekis atsisuka į duris – ištekėsi. Taip pat buriantis visos šeimos moterys į krepšį sudėdavo po vieną batą ir kratydavo. Kieno batas pirmas iškris, toji ir paliks namus sukūrusi šeimą, – atskleidžia pašnekovė. – Aišku, jeigu iškrisdavo vyresnės moters batas, visi tik pasijuokdavo. Todėl kartais batus krepšyje kratydavo tik netekėjusios merginos, kad niekas jų per dantį netrauktų. Tačiau vyresnieji neretai tyčia į krepšį įmesdavo savo batą."

L.Stoliarovienė pastebi, kad senovėje ištekėti laiku buvo labai svarbu. Šeimos būdavo gausios, tad ištekėdama mergina pagelbėdavo savo šeimai ir išvaduodavo ją nuo skurdo. Dėl šios priežasties esama tiek daug senovinių burtų apie vedybas.

"Žinoma, šie būrimai jau nebeatitinka mūsų laikų dvasios. Šiandien jaunos moterys nebeskuba tekėti bet kokia kaina, o tėvai nesiskubina kuo greičiau išleisti dukros už vyro, – sako etnologė. – Vedybos nebeturi tokios svarbios reikšmės, nes nebėra sotesnio gyvenimo garantas. Tačiau svajojančios ištekėti šiuolaikinės moterys, be abejo, gali išbandyti protėvių burtus."

Laiko išbandymai

Vienas tokių būrimų – ant popieriaus lapelių užrašyti vaikinų vardus ir pakišti po pagalve. Protėviai tikėjo, kad tai padariusi mergina Kūčių naktį susapnuos būsimą vyrą.

Būdavo populiaru nakčiai po lova pasidėti dubenėlį vandens, o ant jo – pagaliuką. Manyta, kad toks burtas padės susapnuoti per tiltą ateinantį išsvajotąjį.

Per šimtmečius papročiai ir ritualai kito, tad šiandien Kūčias švenčiame kitaip nei mūsų protėviai.

Jaunimas kartais burdavosi ir juodaisiais burtais. Ši magija pradėdavo veikti jau po vidurnakčio. Jauna mergina likdavo viena tamsoje savo kambaryje ar užlipdavo į namo palėpę. Tikėta, kad užsidegus žvakę ir pažvelgus į veidrodį, galima pamatyti savo būsimą mylimąjį, tačiau galima ir prisišaukti nelaimę. Todėl pašnekovė juodųjų burtų bandyti nepataria.

"Per šimtmečius papročiai ir ritualai kito, tad šiandien Kūčias švenčiame kitaip nei mūsų protėviai, – apibendrina L.Stoliarovienė ir džiaugiasi, kad sugebėjome išlaikyti Kūčių vakarienės tradiciją. – Jai nepakenkė net ilgi sovietų okupacijos metai. Kūčių vakarienės šeimose susėsdavo visi, nors apie tai garsiai kalbėti ir nebuvo galima. Kūčios net ir draudimo laikais turėjo sakralią ir magišką prasmę."