Giminės šaknų paieškos

Garbingas ir dosnumu garsėjantis uostamiesčio verslininkas prašė neminėti jo pavardės, tačiau geranoriškai atskleidė savo protėvių istoriją, kurią po ilgus metus trukusių atkaklių ieškojimų pavyko suguldyti į giminės kilmės knygą.

Pirmasis tiesioginis protėvis, kurį pavyko atsekti, buvo vardu Levonas, gimęs XVIII a. antroje pusėje, kuris vedė Mariją, ūkininkavo.

Abu jie buvo rusų tautybės sentikiai, gyvenę Suvalkuose (dab. Lenkija), nes jų giminės kažkada buvo priversti bėgti iš istorinės tėvynės dėl religinių persekiojimų.

Šie žmonės, kaip ir dauguma jų bendraminčių, nepasidavę patriarcho Nikono religinės reformos naujovėms, spruko iš Rusijos ir pasklido po pasaulį.

Kai kurie pasiekė net Kiniją, Ameriką ar Sibirą, daugelis įsikūrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakraščiuose bei Lenkijos karalystėje.

Tokių "nepaklusniųjų" palikuonis ir yra klaipėdietis verslininkas, kuris liko ištikimas savo senolių tikėjimui.

Dukart tremtiniai

Lietuvoje šio klaipėdiečio giminė irgi atsidūrė ne savo noru.

Verslininko seneliai, kaip ir kadaise jų protėviai, taip pat tapo tremtiniais, kai buvo išguiti iš gimtųjų Suvalkų.

1941-ųjų pavasarį, po Molotovo–Ribentropo pakto, naciai susitarė su sovietais dėl "gyventojų mainų" ir prievarta šimtus sentikių šeimų iškėlė iš Suvalkų krašto Lenkijoje į sovietų okupuotą Lietuvą.

Viename 1942-ųjų metų rašte Šiaulių apskrities viršininkui rašoma: "Į tamstos telefonogramą Nr.135 siunčiu žemiau talpinamoje lentelėje apie esamus Gruzdžių valsčiaus ribose repatriantus atsikėlusius iš Suvalkų gubernijos-apygardos."

Toliau vardijami Michailas (vedęs, 42 m.), žmona Morta (38 m.), tėvas Andrejus (75 m.), sūnūs Prokopijus (20 m.), Nikita (13 m.), Ferisonas (5 m.), Jonas (3 m.), Pimonas (1 m.) bei dukros Ulijana (17 m.), Anastazija (15 m.) ir Evdokija (9 m.).

Taip pat užrašytas jų turimas turtas: "2 arkliai, 1 karvė, 1 avis ir smulkus žemei dirbti inventorius".

Šie žmonės buvo išplėšti iš savo namų ir prigriebę tik tai, kas juos išgelbėtų nuo bado, ištremti į Lietuvą.

Tačiau ne visoms šeimoms pavyko prigriebti tiek daug turto iš savo ūkio.

Gyvena ketvirta karta

Su šia trėmimo banga iš Suvalkų į Lietuvą pateko ir dar vieno klaipėdiečio, žinomo verslininko bei mecenato Martino Gusiatino seneliai.

"Mano seneliai buvo pasiturintys ūkininkai, turėjo daug žemės. Ta tremtis buvo baisi, nes jiems nieko neleido pasiimti, išvažiavo, kaip stovi, tuščiomis rankomis. Visą šeimą susodino į vežimą, nuvežė į pasienį, pirštu parodė į Kalvarijos evakuacijos punktą ir liepė eiti. Taip jie atsidūrė Lietuvoje", – dienraščiui pasakojo M.Gusiatinas.

Taip į mūsų šalį pačiose karo veiksmų Lietuvoje išvakarėse prievarta iš Suvalkų perkelta šimtai sentikių šeimų, kurios vėliau pasklido po visą respublikos teritoriją.

Pokariu jiems valdžia neleido grįžti į Lenkiją.

Todėl Lietuvoje gyvena jau ketvirta vadinamųjų suvalkiečių sentikių tremtinių karta.

"Mes – ne okupantai"

Dauguma sentikių Lietuvoje gyvena 300 metų. Tai yra vieta, kur jie gimė ir išaugo, tai jų gimtoji žemė, jų tėvynė.

Pastebėta, kad sovietmečiu sentikiai labai sulietuvėjo.

Todėl šie žmonės jaučiasi labai skaudinami, kai pasigirsta kalbų, kad jie čia esą svetimi.

"Aš gimiau Lietuvoje, gyvenu Lietuvoje, kalbu lietuviškai. Čia – mano tėvynė. Nedaug kas žino tuos istorinius faktus, kaip tie sentikiai atsidūrė čia. Mes nesame jokie okupantai, esame lygiai tokie pat piliečiai kaip ir visi kiti", – teigia klaipėdietis verslininkas, sentikių bendruomenės atstovas.

Klaipėdoje šiuo metu yra 4 tūkst. žmonių, save siejančių su sentikiais, kurių atsiradimo istorija Lietuvoje, o ir Klaipėdoje, daugeliui šiuolaikinių žmonių yra nežinoma.

Atvykėliai atrodė įtartini

Klaipėdietis Valerijus Tuminas, garsaus teatro režisieriaus Rimo Tumino brolis atskleidė, kad jų mama irgi buvo iš sentikių šeimos. Jos giminės šaknys siekia Pamaskvę.

Lietuvoje protėviai atsidūrė prasidėjus religiniams persekiojimams Rusijoje ir įsikūrė Raseinių apylinkėse.

Mamos tėvų šeima ūkininkavo Ilgižių kaime, kuriame gyveno vien sentikiai.

"Mano mama buvo savotiška laisvamanė, ji tikėjo į Visatos Protą. Ji buvo netradicinė, nors kilusi iš religingos sentikių šeimos. Savo senelių aš nepažinojau, kai gimiau, jie jau buvo mirę. Įdomus faktas, kad prieš vestuves mano seneliai vienas kito nebuvo matę. Juos supiršo ir tiek. Ir labai smagu, kad jų santuoka buvo sėkminga", – pasakojo V.Tuminas.

V.Tuminas pastebėjo, kad Lietuvos sentikiai, kurie čia buvo atsikėlę anksčiau, kažkodėl nemėgo savo tikėjimo brolių tremtinių iš Lenkijos.

Esą tarp tų bendruomenių kurį laiką buvo tam tikra trintis, kurios tikrųjų priežasčių nustatyti nepavyko.

"Sentikiai labai darbštūs, kategoriški, principingi, ne kiekvienas juk gali mesti savo ūkį, atsisakyti tėvynės ir bėgti į kitus kraštus vien tam, kad galėtų augintis barzdą, žengnotis trimis pirštais, o ne dviem, ir statytis aštuonkampį kryžių. Sentikiai yra užsispyrę ir man pačiam patinka, kad turiu jų genų, esu iš tų užsispyrusiųjų luomo, kurie dėl savo idėjos, dėl tikėjimo, pametę savo užgyventą turtą, nenusilenkė valdžiai ir išsaugojo savo religiją", – teigė V.Tuminas.

Sandoriai – prieš ikoną

Sentikių bendruomenės viduje daug reiškė vieno kitam duotas žodis.

Sutarę kokiu nors reikalu, sandorio dalyviai prisiekdavo prieš ikoną ir jokių kitokių sutarčių nebereikėdavo.

V.Tuminas pasakojo pikantišką istoriją, nutikusią apie 1925 metus, kai jo senelis iš kito sentikio, kaimyno, nusipirko žemės.

"Nusipirko labai neprotingai. Prieš ikoną persižegnojo, pinigus sumokėjo, ir viskas. Galvojo, kad juridiškai ta žemė jau ir yra jo, nors jokių dokumentų nebuvo. Visi tame kaime šį faktą žinojo, ir tai buvo normali praktika tarp sentikių. Be to, senelis su tuo pačiu kaimynu, kuris augino sūnų, buvo sutarę apvesdinti savo vaikus. Bet po 15 metų mano senelio dukra susirado kitą mylimąjį, ir senelis jos santuokai neprieštaravo. Tada kaimynas nujojo į valsčių ir pareiškė, kad senelis jam nesumokėjo už žemę. Jam už tą žemę teko mokėti antrą kartą, nes jis nevykdė susitarimo dėl vaikų vedybų", – teigė V.Tuminas.

Kitatikiai santuokai netiko

Sentikių bendruomenėje tėvo vaidmuo labai stiprus, vaikai ir dabar turi besąlygiškai jo klausyti.

Tuoktis galima tik su bendratikiais, kitų religijų atstovų atėjimas į šeimą, sentikių požiūriu, buvo neįmanomas dar praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigoje.

Tai nutiko 1968 metais. Klaipėdietė iš sentikių šeimos pamilo stačiatikį jaunuolį, kuris pagal tautybę taip pat buvo rusas.

Tačiau poros santykiams kategoriškai pasipriešino abiejų jaunųjų tėvai.

Jų įtaka buvo tokia stipri, kad jiems neleido tuoktis. O šie prieštarauti nedrįso, bet gyveno kartu be civilinės santuokos.

Ir tik tada, kad gimė pirmoji dukra, seneliai nusileido ir pritarė vedyboms.

Tuo metu tai buvo itin dažni atvejai, o kai kuriose sentikių šeimose jų paisoma ir šiandien.

Neįsileisti į šeimą kitatikių – viena kategoriškiausių sentikių bendruomenės nuostatų.

Šaknis įleido pajūryje

Iki Antrojo pasaulinio karo sentikių Klaipėdoje nebuvo. Jie čia atsikėlė tik 1946 m. rudenį.

Pasak Vilniaus universiteto istoriko Grigorijaus Potašenkos, šitie persikėlėliai iš Suvalkų uostamiestyje ir sudarė sentikių bendruomenės pagrindą.

Pirmieji sentikių maldos namai 1947 metais buvo įrengti vieno buto kambaryje Minijos gatvėje 98 (šiandien šio namo nebėra). Į pirmąsias pamaldas ateidavo gal 25 žmonės.

"Kaip atrodė ta patalpa, šiandien pasakyti sunku, nes nebėra gyvų liudininkų. Žinoma tik tiek, kad žmonės atsinešdavo savo ikonas ir melsdavosi. Vėliau, jau 6-ajame dešimtmetyje, sentikiai bendrai maldai rinkdavosi trijuose butuose – Raudonosios Armijos g. 28–4, Nemuno g. 32–3 ir Marių gatvėje 8", – pasakojo G.Potašenka.

Po trylikos metų įvyko neregėtas sovietiniams laikams dalykas. 1960 m. rugpjūčio 28 d. dvasinis tėvas Agejus Moskaliovas pašventino Ėmimo į Dangų cerkvę Klaipėdoje.

Anot G.Potašenkos, nauja cerkvė įsikūrė perstatytame gyvenamajame name, esančiame Statybininkų prospekte 84.

Tai buvo retas atvejis N.Chruščiovo valdymo laikais, kai Lietuvoje buvo atidaryta nauja sentikių cerkvė.

Vis dėlto pagal sovietų valdžios reikalavimus cerkvė negalėjo turėti išorinių krikščioniškų simbolių – kryžių, kupolų su varpais.

"Galima spėti, tam padėjo kai kurių bendruomenės narių ryšiai vietos valdžioje. Ne paslaptis, kai kurie sentikiai įaugo į sovietinės valdžios struktūras. Tačiau tuo metu jau buvo šioks toks politinis atšilimas. Nors sentikių religingumas ir buvo labai gilus, bendruomenė labai konservatyvi, bet nutolimas nuo religijos vis dėlto įvyko, sovietinė ateistinė propaganda savo darbą ilgainiui atliko", – pastebėjo G.Potašenka.

Cerkvė – tarsi stebuklas

Svarbus sentikių bendruomenės istorijos įvykis – naujos Ėmimo į Dangų ir Mykolo cerkvės statyba 2010–2015 m.

Ši cerkvė yra Statybininkų prospekte 51, greta senosios sentikių Ėmimo į Dangų cerkvės.

Tai santūrus, kuklus, bet elegantiškas architektūrinis kūrinys.

Projekto autorius – klaipėdietis architektas Vytenis Mazurkevičius.

"Cerkvė yra 27 metrų ilgio, 13 metrų pločio, o varpinės aukštis su kryžiumi siekia 22,3 metro. Išorinei apdailai buvo pasirinktos rausvai rudos plytos. Jos taip pat sumaniai panaudotos kuriant dekoratyvius fasado puošybos elementus – arkas, kryžius, apskritimus. Savo forma naujoji cerkvė primena sentikišką Dievo Motinos Užtarėjos šventyklą Vilniuje", – sakė G.Potašenka.

Tarp svarbiausių cerkvės mecenatų buvo klaipėdietis M.Gusiatinas ir jo broliai – Michailas ir Vadimas.

Bet atminimo lentoje prie cerkvės durų matome tik jų tėvų vardus.

Užrašas prie įėjimo vakariniame fasade byloja: "Švenčiausios Vienatinės ir Nedalomos Trejybės šlovei, patyrusiems piktadarybes už Kristų vardan senojo stačiatikių tikėjimo išsaugojimo atminti 2015 metais pastatyta ir išpuošta ši cerkvė Ksenijos ir Michailo Gusiatinų sūnų ir visų parapijiečių, padėjusių gerais darbais ir aukomis, rūpesčiu ir uolumu."

"Stebuklas yra tai, kad tokia maža bendruomenė sugebėjo pastatyti maldos namus. Juk pradžioje tik senyvos močiutės neprarado vilties, kad kada nors Klaipėdoje atsiras nauja sentikių cerkvė. Tada buvo tik tikėjimas ir viltis, kuri šiandien tapo kūnu", – pasidžiaugė G.Potašenka.

Sentikiai Klaipėdoje

Klaipėdos sentikių pomorų bendruomenė yra palyginti jauna, ji susikūrė 1946-aisiais ir šiemet mini savo 70-metį.

Uostamiestyje veikia viena didžiausių sentikių bendruomenių Lietuvoje, dabar ją sudaro per 4 tūkst. tikinčiųjų.

Ši bendruomenė priklauso Lietuvos tradicinei religinei bendrijai – Sentikių pomorų bažnyčiai, kurios dvasinis centras yra Vilniuje.

Iš viso Lietuvoje yra 61 sentikių pomorų bendruomenė ir per 23 tūkst. sentikių.

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo religinis bendruomenės gyvenimas pastebimai pagyvėjo. 1990 m. prie cerkvės Klaipėdoje ėmė veikti sekmadieninė religinė mokykla.

Iškilmingas naujos Ėmimo į Dangų ir Mykolo cerkvės atidarymas numatytas 2016 m. lapkričio 21 d., Arkangelo Mykolo šventės metu.