Skiria visą laisvalaikį
Lietuvos etnosporto komiteto (LEK) prezidentas Stanislavas Bajurinas save vadina tikru vilniečiu. Gimęs ruso ir lenkės šeimoje, jis augo aplinkoje, kurioje dažniau skambėjo ne lietuvių kalba. Tačiau šiandien LEK prezidentas ne tik laisvai kalba lietuviškai, bet ir aktyviai puoselėja bei garsina lietuviškus tradicinius žaidimus – tuos, kuriuos kadaise žaidė mūsų protėviai. Paklaustas, kas jį skatina tai daryti, vyras šypsosi ir sako jaučiantis nematomą Kūrėjo vedimą.
Kasdienybėje Stanislavas dirba statybų versle, tačiau etnosportui skiria visą savo laisvalaikį ir dar daugiau. Savanoriška veikla užsiima jau septintus metus. Kartu su komanda rengia ES finansuojamus projektus, o gavę paramą vyksta į mokyklas, vasaros stovyklas, net įkalinimo įstaigas. Ten organizuoja edukacijas, supažindina jaunimą su etnosportais, moko juos žaisti.
Pašnekovas pasakoja, kad Lietuvos etnosporto komiteto veikla prasidėjo nuo kelių entuziastų, tikėjusių, jog etnosportas gali tapti svarbia mūsų kultūrinio gyvenimo dalimi. Tikslas buvo (yra) ne tik išsaugoti senąsias tradicijas, bet ir prikelti jas naujam gyvenimui, sudominti jomis šiuolaikinį jaunimą.
Puoselėja dideles ambicijas
Nors Lietuvos etnosporto komitetas įkurtas palyginti neseniai, nuveikta išties daug. Etnosporto šakos integruojamos į mokyklų fizinio ugdymo programas, fizinio lavinimo mokytojai jas gali naudoti pasirinktinai, o vasarą vis kitame Lietuvos mieste vykstančios Etnožaidynės sulaukia vis daugiau smalsuolių ir dalyvių.
„Dažnai manęs klausia, kodėl žmogus su nelietuviška pavarde vadovauja organizacijai, kuri rūpinasi lietuviškų senovinių žaidimų išsaugojimu. Atsakymas paprastas – man tai svarbu. Aš matau tame prasmę ir noriu sudaryti jaunimui sąlygas augti bei prisidėti prie geresnės, sveikesnės ir empatiškesnės visuomenės“, – sako Stanislavas, turintis sporto pedagogo diplomą.
Pernai Stanislavas buvo išrinktas Aktyviuoju savanoriu. Į klausimą, ką jam duoda savanorystė, LEK prezidentas atsako filosofiškai: „Kiekvienas laimę suprantame savaip. Aš jaučiuosi laimingas, kai aplink matau tai, ką noriu matyti. Etnosportas man yra įrankis kurti geresnę aplinką. Turiu daugybę pavyzdžių, kad tai veikia – kultūrinis kontekstas žmogų paliečia daug giliau negu vien paprastas sportas.“
Ambicijų šiam vyrui netrūksta – nei etnosporto srityje, nei asmeniniame gyvenime. Daug metų buvęs profesionaliu imtynininku, prieš pusmetį Stanislavas nusprendė išmokti groti saksofonu.
„Visada norėjau save išreikšti pasitelkęs muziką. Kartą per savaitę lankau pamokas, o namuose dirbu savarankiškai. Susibūrus draugams, mielai jiems pagroju. Artimiausias tikslas – išmokti groti Lietuvos himną, nes to paprašė mano dukra“, – labai rimtai žada jis ir su šypsena prisimena pirmąjį savo saksofono egzaminą, į kurį jo palaikyti atėjo žmona ir dukrelės.
Nors ne viskas pavyko tobulai, Stanislavas rankų nenuleidžia. „Tas pats ir su etnosportu. Man nesvarbu, kaip greitai pavyks jį išpopuliarinti. Svarbu, kad einu šiuo keliu ir darau tai, kuo labai tikiu“, – prisipažįsta etnosporto entuziastas.
Etnosportas ar etnožaidimai?
Anot Stanislavo, senovės lietuviai neturėjo šiandien įprastos „sporto“ sąvokos – jų kasdienybėje egzistavo žaidimai ir pramogos. Tik vėliau atsirado sportinė sistema: varžybos, taisyklės, vertinimo kriterijai, leidžiantys nustatyti, kas yra stipresnis ar geresnis. Todėl etnosportas – tai atgimę ir šiuolaikiniam žmogui adaptuoti tradiciniai lietuvių žaidimai.
„Pavyzdžiui, ristynės. Anksčiau du žmonės galėdavo rungtis tol, kol vienas pripažindavo pralaimėjimą – tokia kova kartais trukdavo net kelias valandas. Šiandien retas žiūrovas turėtų kantrybės tai stebėti. Todėl mes sukūrėme šiuolaikinę sistemą – su taškais, laiko apribojimais ir aiškesne struktūra. Tačiau esmės nepakeitėme – išsaugojome žaidimo filosofiją, tik pritaikėme ją šių dienų žmogui“, – pasakoja jis.
Šiandien Lietuvoje aktyviai puoselėjami žaidimai yra „Kyla“, muštukas, ritinys (dar vadinamas ripka), ristynės, „Išstūmimas iš rato“, virvės traukimas, taip pat stalo žaidimas „Kvirkatas“. Manoma, kad jis turi itin gilias šaknis – jį galėjo žaisti net senovės egiptiečiai, o kai kurie tyrinėtojai jį laiko šiuolaikinių šaškių pirmtaku. Žaidimui reikalinga speciali lenta ir 24 figūrėlės – po dvylika kiekvienai pusei. Kaip jį žaisti, nesunku rasti internete – tuo pasirūpino Lietuvos etnosporto komanda.
Stanislavas neatmeta, kad praeityje galėjo egzistuoti ir daugiau smagių etnožaidimų, tačiau šiandien jie yra mažai žinomi.
Idėja gimė Kazachstane
Paklaustas, kaip kilo mintis suburti etnosportus ir įsteigti juos puoselėjantį komitetą, Stanislavas prisimena netikėtą patirtį toli nuo Lietuvos.
„Buvo metas, kai dirbau lietuviško kapitalo statybų įmonėje Kazachstane. Vieną savaitgalį išvykome pažvejoti. Žvejyba nesisekė, bet netoliese pamatėme didžiulę arklių bandą. Vietiniai paaiškino, kad ruošiasi „Kokpar“ žaidynėms – tai labai populiarus Vidurinės Azijos raitelių žaidimas, – pasakoja jis ir priduria, kad „Kokpar“ primena savotišką regbį ant žirgų: raiteliai varžosi dėl avies skerdenos, kurią reikia pakelti nuo žemės ir nugabenti į tam tikrą vietą. Šis žaidimas reikalauja ne tik fizinės jėgos ir ištvermės, bet ir puikių jojimo įgūdžių, o svarbiausia – sutelkia bendruomenę. – Iki tos patirties aš apskritai nežinojau jokių lietuviškų etnosporto šakų – net ir ritinio“, – prisipažįsta jis.
Būtent tada Stanislavui kilo mintis: jei kitos tautos turi tokias gyvas ir bendruomeniškumą stiprinančias tradicijas, gal ir lietuviai turi savų, tik primirštų? „Iki tol aš pats žinojau tik lietuvišką ritinį“, – prisimena jis.
Pernai Stanislavas apsilankė Pasaulio etnosporto žaidynėse, kurios, kaip tyčia, vyko tame pačiame Kazachstane. „Sėdėjau miesto centre, gėriau kavą ir galvojau, apie ką svajojau prieš daugelį metų. Supratau, kad tiek tada norėjau daryti ką nors prasmingo, tiek to paties trokštu ir dabar, o etnosportas man padeda siekti svajonės“, – atvirauja pašnekovas.
Stanislavas neslepia ir dar didesnių ambicijų. Gyvendamas Lietuvoje, kurią labai vertina, jis svajoja, kad kada nors lietuviškos etnosporto šakos galėtų pasiekti ir olimpinių žaidynių lygį – panašiai kaip kadaise iš Japonijos kilęs dziudo.
„Kol kas tai – svajonė, bet kas žino, kaip bus po 20 metų. Viskas priklauso ne nuo valdžios, o nuo pačių žmonių. Jei šeimose pradėsime žaisti, tarkime, ritinį ir sakysime, kad tai yra jėga, jis natūraliai išpopuliarės. Tai ne tik sportas – tai kultūra, o abi drauge – dviguba jėga“, – įsitikinęs jis.
Organizuodamas varžybas Stanislavas siekia, kad etnosportas būtų atviras visiems, todėl į komandas įtraukia ir merginas. „Anksčiau moterys tokiuose žaidimuose nedalyvaudavo, bet šiandien mes nenorime nieko atskirti. Priešingai – siekiame įtraukti, suvienyti ir kurti bendrą patirtį visiems“, – pasakoja entuziastas.
Antros Velykų dienos veikla
Pasitinkant Velykas, Stanislavas siūlo nepamiršti ne tik tradicinių velykinių vaišių ar margučių marginimo, bet ir gyvo, bendruomeniško laiko kartu. Jis ragina užsukti į LEK interneto svetainę, kur paprastai ir aiškiai pristatomi populiariausi etnožaidimai. Prie kiekvieno jų pateikiami trumpi vaizdo įrašai, padedantys lengvai perprasti taisykles ir iškart išbandyti praktiškai.
Kadangi tai nėra tipiški velykiniai žaidimai, Stanislavas skatina nebijoti ir pažiūrėti į juos kūrybiškai – pagal turimas priemones, vietą ir žmonių skaičių. Jei susirinko daugiau žmonių ir planuojate žaisti komandomis, jis rekomenduoja muštuką arba „Kylą“, jei labiau norisi individualių iššūkių – „Lazdos traukynes“ ar „Išstūmimą iš rato“.
Muštukui pakaks bet kokios lazdos, primenančios beisbolo lazdą, ir minkšto kamuoliuko. Stanislavas prisimena, kaip edukacijų ukrainiečių vaikams metu vienas paauglys paminėjo į Muštuką panašų žaidimą „Hylka“, žinomą ir jų šalyje. „Tai gali būti istorinis atgarsis iš tų laikų, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribos driekėsi iki Juodosios jūros“, – svarsto jis.
Jei Velykas švenčiate sodyboje, verta išbandyti ir senąsias ristynes. Ant šieno ar minkštesnės dangos vykstančiose imtynėse laimi tas, kuris paguldo varžovą ant menčių. Tai ne tik žaidimas, bet ir svarbi kultūros dalis – ristynės įtrauktos į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą ir dažnai minimos lietuvių tautosakoje.
Turint paprastą, maždaug 0,5 m ilgio pagalį, galima žaisti „Lazdos traukynes“. Čia svarbi ne vien jėga, bet ir greitis, koordinacija, taktika. Tuo tarpu „Išstūmimui iš rato“ reikės ilgesnės lazdos ir virve pažymėto apskritimo: du žaidėjai, laikydami lazdą, stengiasi vienas kitą išstumti už rato ribų, nepaleisdami rankų.
Jei susirenka didesnė kompanija ir sandėliuke turite ledo ritulio lazdų, galite išbandyti ir lietuvišką ritinį, dar vadinamą ripka. Tai vienas seniausių komandinių lietuvių žaidimų, minimas dar nuo XVI a. ir, kaip manoma, žaistas net Vytauto Didžiojo karių. Vietoj specialaus ritinio, pagaminto iš tvirtos gumos, puikiai tiks ir paprastas kamuoliukas – svarbiausia pats žaidimo džiaugsmas.
Galiausiai, kaip sako Stanislavas, viskas prasideda nuo noro. Senieji žaidimai niekada nebuvo griežtai apibrėžti – jie nuolat kito, prisitaikė prie žmonių ir aplinkybių. Todėl ir šiandien svarbiausia ne griežtos taisyklės, o bendrystė, judėjimas ir gera nuotaika. Jei nieko kito neturite – visada galite pradėti nuo paprasčiausio virvės traukimo: pirmiausia suaugusieji, paskui – vaikai, o galiausiai ir visi kartu.
Etnosportas man yra įrankis kurti geresnę aplinką. Kultūrinis kontekstas žmogų paliečia daug giliau negu vien paprastas sportas.
Jaunus reikia sudominti
Kaip sudominti šiuolaikinius vaikus, kurių dėmesį dažniausiai prikausto ekranai? Stanislavas įsitikinęs – svarbiausia yra ne pats žaidimas, o žmogus, kuris jį pristato. Būtent vadovas turi gebėti įtraukti, uždegti smalsumą, o po pirmųjų bandymų žaisti vieną ar kitą žaidimą – kalbėtis su dalyviais apie jų asmenines patirtis.
„Tai vadinama refleksija – žmonės dalijasi, kaip suprato žaidimą, pavyzdžiui, kaip reikėtų žaisti lietuvišką ritinį. Juk kiekvienas mąstome skirtingai. Dalydamiesi savo suvokimu, sukuriame tarsi bendrą intelektą – ne dirbtinį“, – šypsosi Stanislavas.
Šiemet Etnosporto komitetas organizuoja penktąsias Etnožaidynes, į kurias kviečia 11–19 metų jaunimą. Dalyviai skirstomi į dvi amžiaus grupes, tačiau renginys atviras visiems – čia kviečiami ir tie, kurie tiesiog nori išbandyti įvairias etnopramogas, pavyzdžiui, vaikščiojimą kojūkais.
Stanislavas ir pats yra juos išbandęs, bet šiame užsiėmime mato gilesnę prasmę: „Kojūkai būna skirtingo aukščio. Dažnas griebia pačius aukščiausius, nepavyksta ir tada sako – nesąmonė. Tačiau, kaip ir gyvenime, reikia pradėti nuo paprastesnių dalykų ir palaipsniui augti. Dažnai žmonės pasirenka per didelius tikslus ir jų nepasiekę nusivilia.“
Švenčia dukart
Vyras atvirai pasakoja, kad jo paties vaikystėje netrūko iššūkių. Esminiu lūžiu tapo pažintis su imtynėmis – tėvo draugas buvo šios sporto šakos atstovas, todėl paskatino pasirinkti būtent ją. „Patekau pas puikų trenerį, kuris išmokė ne tik imtynių technikos, bet ir gyvenimiškos išminties – kaip jaunam žmogui susigaudyti gyvenime, o sportas man tapo įrankiu charakteriui ugdyti“, – dalijasi jis.
Apie šiandienį jaunimą Stanislavas kalba su pagarba: „Aš jais didžiuojuosi. Jie yra 100 kartų geresni nei mes – ir ne tik technologijose. Jie jaučia ir supranta pasaulį daug giliau. Tik jiems reikia stiprių pedagogų, kurie padėtų tai įvardyti ir nukreipti jų gebėjimus tinkama linkme.“
Stanislavas su žmona augina dvi dukreles. Ar septynemtė Sofija ir penkiametė Aksinė jau bandė bent vieną iš etnosportų? Tėtis neslepia – spaudimo nėra: „Aksinė save randa dainuodama ir šokdama (lanko baletą), o vyresnė Sofija – piešdama ir užsiimdama gimnastika. Tai jų būdas pažinti pasaulį. Galbūt vieną dieną jos pačios susidomės etnosportais, o gal ir ne. Tai – jų kelias.“
Paklaustas, kaip jų šeimoje švenčiamos Velykos, Stanislavas šypsodamasis pasakoja, kad kiaušinių marginimas – žmonos rūpestis. Kasmet ji išbando vis kitokių būdų, tačiau jam pačiam gražiausi išlieka tradiciškai, svogūnų lukštais dažyti margučiai.
Bajurinų šeimoje Velykos švenčiamos du kartus – pirmiausia pagal katalikiškas tradicijas, o vėliau ir pagal stačiatikių papročius. Stačiatikiai Velykas skaičiuoja pagal Julijaus kalendorių, todėl ši šventė paprastai būna vėliau nei katalikų.
Jei reikėtų suplanuoti tobulą antrąją Velykų dieną, Stanislavas ilgai nesvarstytų – visus artimuosius sukviestų į savo sodybą Vilniaus rajone. Ten netrūktų nei gardžių naminių patiekalų, nei jaukios bendrystės, o svarbiausia – gyvų, įtraukiančių etnožaidimų, kurie suburtų visus drauge ir leistų šventę patirti ne tik prie stalo, bet ir žaidžiant.
Naujausi komentarai