Tarp konferencijoje pranešimus skaičiusių ekspertų buvo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, prof. Algis Vyšniūnas, Strateginių iniciatyvų centro direktorius Alkas Paltarokas, Ivano Frankivsko apskrities Laisvės kovų moziejaus direktoriaus Jaroslavas Krtečukas, filosofijos mokslų kandidatas, docentas, šiuo metu – Ukrainos nacionalinės gvardijos „Azov“ puolimo brigados seržantas Vladislavas Dutchakas.

Kodėl apskirtai žmonės priešinasi ginklu ar rizikuodami gyvybe padeda kovojantiems? „Vienas iš veiksnių – tautinė tapatybė“, – sakė Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko patarėja Emilė Balodytė. Kodėl ji tokia įtaigi ir dažnu atveju yra stipriausias motyvas priešintis? „Dr. Aida Savicka yra puikiai apibrėžusi – tapatybė yra tam tikras žmogaus savęs suvokimas. Tai, ką žmogus laiko svarbiais dalykais pačiam save suvokiant ir save pristatant kitiems žmonėms arba, kitaip sakant, tokių asmenų bendrumo ir unikalumo jausmas“, – akcentavo pranešėja.

Anot jos, pats besikeičiančios ir dinamiškos tapatybės ieškojimas yra universalus dalykas, būdingas visoms tautoms. Kalbant apie Ukrainą, jos tautinė tapatybė nuo XIX a. buvo pažymėta nepriklausomybės laikotarpiais, po kurių sekė priverstinė integracija į Rusijos imperinę sferą.

Ukrainiečiai turi išskirtinį etninį, kalbinį ir kultūrinį paveldą, kuris istoriškai stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp nuožmios nepriklausomybės ir prievartinės integracijos į Rusijos (ir sovietų) politines sistemas.

„Todėl tikriausiai ne veltui šiandien kalbame apie UPA. Būtent šis judėjimas išsiskyrė ryškiu tautiniu elementu ir idėja atkurti Ukrainos valstybę. Nagrinėjant, kodėl žmonės jungėsi į UPA, galima matyti ryškią sąsają su minėtais elementais – tapatybę, formuotą per šeimos patirtis, tradicijas“, – sakė E. Balodytė.

Kad matytume tam tikrą dėsningumą, svarbu paminėti ir Ukrainos liaudies respubliką. Dauguma UPA veteranų turėjo asmeninį ryšį su šios respublikos veteranais – daug jų giminaičių kovojo Ukrainos nacionalinės respublikos, Ukrainos Galicijos armijose ar Sicho šaulių gretose.

Asmeninės šeimos istorijos apie herojiškus Galicijos nacionalinės armijos mūšius nuo mažens darė įtaką UPA veteranams. Pavyzdžiui, Maksymo Wowko prisiminimai apie tėvo kovas buvo būdingi daugumai veteranų: „Mano tėvas kariavo, taip pat ir tėvo brolis. Jo brolis mirė 1918 m., o tėvas vėliau prisijungė prie Sicho šaulių, buvo sužeistas ir grįžo namo. Vyresnioji karta su mumis pasakojo apie mūšius, o ir tie, kurie nekovojo, dar turėjo ginklų ir kai prireikė, kaip 1943 m., jie buvo atiduoti tęsusiems kovą vėliau.“

Anot E. Balodytės, pati UPA buvo kovos tęsinys. „Pirmieji Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) padaliniai ėmė kurtis 1942 m. rudenį Vakarų Voluinėje, vėliau išplito po didelę šalies teritoriją. UPA buvo karinis ir politinis Ukrainos laisvės kovų sąjūdžio darinys, siekęs atkurti savo šalies valstybingumą. Šiuo atveju tautinės organizacijos kovojo ne tiek dėl valdžios, kiek dėl savo valstybės išlaisvinimo. Ši organizacija buvo rimta jėga, su kuria negalėjo nesiskaityti okupantai. Kai kurie bandė jas panaudoti savais tikslais, kai kurie skirdavo milžiniškų resursų toms organizacijoms likviduoti“, – sakė E. Balodytė.

Nors UPA tema yra lydima sudėtingo emocinio krūvio ir yra kompleksiškas reiškinys, dažnai vadinamas kontroversišku, anot pranešėjos, svarbu akcentuoti, kad UPA kovotojų tautinė tapatybė ir siekiai budina ukrainiečius: tarsi tęstųsi kova su tuo pačiu priešu, o galima mirtis – kaina už laisvą rytojų, jei bent ne pačiam, tai vaikams.