Ruduo Druskininkuose ir be eilėraščių nestokoja poetinės ekspresijos. Gatvėse puriais sluoksniais gulantys klevo lapai yra tikra klišė, bet šis kičas mūsų pasaulį daro spalvingesnį ir ne tokį rimtą. Kurorto ritmas lėtas, daug tikrų pauzių, retai sutinkamų didmiesčiuose, todėl kasmetis poezijos festivalis "Poetinis Druskininkų ruduo" visuomet buvo ne tik šurmulingas, bet netgi rėksmingas.

Tiesa, šiais metais ir jis atrodo patyręs tam tikrą metamorfozę, kuriai prireikė gal ne vienų metų, bet tik dabar pokyčiai matyti itin aiškiai – nebėra tradicinio aukciono, organizuoto Agnės Žagrakalytės, kuriame už kuklią sumą buvo galima įsigyti Kęstučio Navako eilėraščio rankraštį, Saros Poison skintų vaistažolių rinkinį ar vandens, Andriaus Jakučiūno atvežto iš garsiosios Merkinės piramidės.

Negalėčiau tiksliai išvardyti daugelio iš tų aukciono lotų, bet atmintyje išliko juoko pliūpsniai, kurie kildavo salėje. Ir kautynės dėl kokio visai nerimto daikto iki rimtų aistrų. Į nebūtį nukeliavo spektaklis, o ypač jo repeticijos, taip pat reiškę nuolatinį kikenimą ir kitus juoko sinonimus. O keisčiausia, kad poetai... tiesiog surimtėjo. Vakarais nuo svaigaus gėrimų kiekio nebekyla nenumaldomas noras kumščiais pasiaiškinti, kas čia geresnis, vertesnis. Rytais taip pat nebematyti naktinių ginčų ir dehidratacijos ir kitų alkoholio pėdsakų temdomų veidų – visi gal kiek apsnūdę, bet romūs, lyg neštų sunkią kūrybos naštą ar, tiksliau, dirbtų jos darbą. Net jaunieji neišspinduliuoja jokio iškilesnio triukšmo, baigiamajame vakare "stankusambrazevičiusbučiūtėrukasnugarasusovas ir dead man group" tikėjosi pribaigti klausytojus smogdama rimtų muzikos eksperimentų ir rimtos poezijos lydinio ginklu: Thomas Stearnas Eliotas, Robertas Frostas, Waltas Whitmanas, Rudyardas Kiplingas, Conradas Aikenas, Wystanas Hughas Audenas, Johnas Miltonas, Dante ir kiti. Sakyčiau, pribaigė.

Kai viskas taip ne juokais, kupina rimtumo ir dramatizmo, kurio ir šiaip nestokoja poezija, gali jausti, kaip pelėsiai tykiai pradeda augti ant kiekvieno žodžio, kaip sako vienas festivalio svečių Leonardas Kressas: "Visa, kas vyko scenoj, žadino nuobodį"("Pagal Kavafį").

Jotvingio premijos laureatas

Skersvėju, svingu, perrėžusiu baigiančią užpelkėti nuo rimtumo festivalio atmosferą tapo šių metų Jotvingio premijos laureatas, klasikas ir visoks maestro Rolandas Rastauskas, padedamas perkusininko Arkadijaus Gotesmano.

Slemas dažnai siejamas su Mesijaus Kudirkos vardu, jo paties minimi keturvėjininkai, kurie galėtų būti priskirti žanro pradininkams, tačiau kažkodėl užmirštamas (gal todėl, kad per daug ryškus ir matomas?) poetas, eseistas, dramaturgas, vertėjas, nacionalinės premijos laureatas RoRa. Jau vien ši abreviatūra, kurią pats nuolat vartoja, rodo, kad rašytojas yra jaunosios kartos atstovas, nesvarbu, ką kliedėtų apie tai jo dokumentai ir, nors niekada nekviečiamas į poetines-muzikines varžybas, tačiau jei slemas egzistuotų be jų, būtų kuo tikriausias šio žanro atstovas ar vienas pradininkų Lietuvoje.

Jo knygoje "Bermudų trikampis" skaitome: "2001 metų rugpjūčio 18 dieną galerijos "Meno tranzitas" vadovės Dalios Cibauskaitės pakviestas paskutinį kartą prieš rekonstrukciją (o ji paveldo statuso vertą pastatą pavertė nežinia kuo) stovėjau jaunystės draugo Arūno Eigirdo talentingojo tėvelio projektuotame legendiniame restorane "Vasara". Meno klubas "Akcija M" ir Palangos kultūros centras pristatė Arvydo Šaltenio tapybą, o mes su perkusininku Arkadijumi Gotesmanu ir dainininku Marijonu Mikutavičiumi turėjome susirinkusiems garbiems ponams "įšvirkšti" muzikos ir poezijos dozę. Taip pirmąsyk gyvenime atsidūriau šalia Arkadijaus ir be jokių repeticijų ėmiau "džiazuoti". Mūsų poetinio džiazo programą "Metimas" po to girdėjo klausytojai nuo Plungės ligi Gento. Vėliau prie mūsų prisijungė kiti džiazo korifėjai..."

Taigi, visai nenuostabu, kad aristokratiškasis, rafinuotasis RoRa premijos įteikimo proga skaito eilėraštį... apie ežiuką! Tiesa, tai, kad į eilėraštį užklydo ežiukas, nėra nuoroda, kad jis vaikiškas ar seklus, oi kaip ne. Sakoma, kad slemas siejamas su itin ekspresyviu atlikimu, tačiau jame svarbu ir radikalus tekstas, o gerbiamasis laureatas visa tai papildo neabejotina meistryste.

Jaunojo jotvingio premija

Kitas laureatas, Jaunojo jotvingio premija apdovanotasis Mindaugas Nastaravičius – taip pat neabejotinai jaunas ir taip pat vizualiai išsiskiria iš rimtosios aplinkos.

Kažkas pastebi, kad šis poetas galėtų nieko neskaityti, vien jo povyza verčia šypsotis, bet būtinai turėtų vaidinti pas Woody Alleną, kur neabejotinai taptų žvaigžde. O čia, Druskininkuose, jis yra festivalio žvaigždė – Jaunasis jotvingis, skaitęs eilėraštį "bendratis":

"(...) kartą mano kaime pasklido gandas, kad Gariūnuose

brangiai superka pelenus

koks skirtumas – vasara, plius 30 – mes dieną naktį

kūrename krosnį Sašoko lauko virtuvėje

o tada, prisėmę po du kibirus, vežame parduoti,

klausinėjame prekeivių, kur čia tas super taškas

bet niekas apie jį nėra girdėjęs, tad slopsta mūsų lūkesčiai

grįžti namo su naujausiomis DJ Bobo kasetėmis

einame atgal į autobusą, dulka neuždengti pelenai,

kuriuos semiu ir barstau toje – amžinoj – bendraty"

Nuo drakono iki girtuoklio

Kodėl abu šiuos ponus, kurie tokie gražūs, aš čia liaupsinu? Gal todėl, kad ar tai būtų slemeris RoRa ar istorija apie pelenus, jie abu veda į gilesnio ir skaudesnio suvokimo laukus, tačiau veda taip elegantiškai, su ironijos ir ekspresijos doze, kad nuo rimtumo neskauda galvos.

Kaip visad su malonumu klausau dar vieno vidurinės kartos poeto, skaičiusio tiek pirmajame "Poetinio Druskininkų rudens" vakare knygyne "Mint Vinetu", tiek jau pačiame kurorte, vakare, skirtame į kasmetį almanachą pakliuvusiems poetams (Lietuvos ir festivalio svečiams iš užsienio). Donatas Petrošius puikiai įvaldęs savo aprašytąjį "girtuoklio" stilių. Klausantis šiuo būdu skaitančiojo niekad negali būti tikras, kad jo eilėraštis jau prasidėjo, o ypač kad jis pasibaigė – čia nėra efektingų pabaigos akordų, užfiksuotų finalų, viskas kažkur nusimuilina ir dingsta. Labai logiška – kokios efektingos pabaigos gali būti girtuoklio gyvenime? Tik neaiškios nesibaigiančios istorijos... Tačiau tuojau pat autorius patikslina: "niekada nesu buvęs girtuokliu, kaip ir roko grupe", apie ką kalba kitas jo eilėraštis. Tiesiog toks stilius:

(...) nieko nesakau – bjaurus tas stilius; garbingiau už̌vis bū̄tų̨

įvaldyti drakono stilių, bet tai ne vaikų ž̌aidimai: jei nori

atryti ugnį, reikia pratintis gerti anodiją, kitaip sakant –

eterį: reikia visai kitų vidinių parametrų; kad ir kaip

žavė̇jausi Briusu Li, drakono stilius – ne man; kaip ir gyvatės

stilius – ne man; tigro – ne man; gervės – ne man; ir buivolo.

Gal dar avino stilius, bet tas tėra atvirkščia girtuoklio stiliaus

atmaina: avinai daug geria, bet stengiasi atrodyti blaivūs –

tas neišeina jiems – nenusileidžia dėl niekų ir yra labai

nelankstūs, treniruojasi galva į sieną – dėl to ir pasirinkau

girtuoklio stilių: būti vienaip, atrodyti kitaip – (...)"

("Girtuoklio stilius")

Šalia be galo rimto jaunųjų poetų vakaro jis – atgaiva sielai. Žinoma, du paskutinieji žodžiai yra niekinga klišė, tačiau, deja, jaunųjų kūryboje jų teko aptikti ne vieną. Tačiau visada galima sakyti, kad jie užaugs.

Anoniminiai eilėraščiai

Dar viena intriguojanti "Poetinio Druskininkų rudens" dalis – anoniminių eilėraščių konkursas, kuris tik patvirtina, kad tie, kurie mūsų literatūriniame pasaulyje yra laikomi gerais poetais, ir būdami anoniminiais autoriais išsiskiria iš kitų.

Laimėtojai, išsirikiavę kaip garbės kuopa vienas po kito, yra tie patys, jau turintys "Jaunąjį jotvingį" ar panašiai – Marius Burokas, Donatas Petrošius, Gytis Norvilas, kuris prisipažino, kad eilėraštis jau buvo publikuotas, tik apsimetant, kad tai – vertimas iš vokiečių kalbos. Žodžiu, viskas lyg ir gerai, kaip visuomet – įdomūs svečiai iš užsienio, savo vietų neužleidžiantys senosios ir jaunesnės kartos poetai, baigiamajame vakare sau garbės raštus už prieš dešimtį metų iškastą duobę parašęs ir įvairių garbingų žmonių bei institucijų parašus po jais gavęs Ričardas Šileika, vykdantis dar vieną kasdienybės performansą, net kavinės "Širdelė" barmenė yra lyg ta amžinoji konstanta – tvirtai nekintanti, nė kiek. Tačiau, kaip sako D.Petrošius, "Kiekvienas poetas yra neiš̌sipildž̌iusi roko grupė̇" (eilėraščio pavadinimas). O taip norėtųsi, kad išsipildytų, kad būtų lyg "(...) staugiantis bū̄gnininkas iš̌ juodojo metalo subkultūros (...)".

Be abejo,

"(...) jei būč̌iau roko grupė o ne

š̌iaip kalbantis galva

būtų kur kas smagiau gyventi (...)".

("Kiekvienas poetas yra neišsipildž̌iusi roko grupė")

To "smagiau" šiek tiek ir pritrūko Druskininkų festivalyje. Mielieji, gal galima būtų grąžinti aukcioną, spektaklį, ar, jei jau tie paseno, sukurti ką nors naujo, kokias kitas nesąmones-pauzes, kurios atmieštų poezijos rūstį, nes ji gera, labai gera, tik kartais intensyvi ir jos daug, nereikia festivalio tampyti lyg "atsakomybė̇s girnapusę parištą̨ po kaklu", kaip rašo D.Petrošius tame pačiame eilėraštyje, ir iliustruoti eilėraščių savo veidais. Kartais gera tiesiog pasijuokti.