„Šioje šalyje nėra vietos senukams“ – geri ir blogi Coenai

Broliai Ethanas ir Joelis Coenai grįžta į šlovę jiems pelniusį „Fargo“, „Didžiojo Lebovskio“ ir „O broli, kur tu?“ kelią. Vėl tituluojami nepriklausomo kino karaliais.

Vėl šluoja „Oskarus“ – filmas „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ jų pelnė net keturis: už geriausią režisūrą, adaptuotą scenarijų, antraplanį Javiero Bardemo vaidmenį ir kaip geriausia metų juosta. Ačiū Amerikos kino akademikams, kad britų išpūstas „Atpirkimas“ pastvėrė vos vieną dėdę „Oskarą“. Bet dabar apie „senukus“, kuriems Lietuvos kino platintojai kažkodėl prilipdė labai ilgą pavadinimą, užuot stačiokiškai išvertę – „Nėra šalies senukams“.

Pusantros valandos nervus įtempiančio ir širdį sustabdančio trilerio. Ir pusvalandis šiek tiek nuviliančios dramos. Iš šių dviejų absoliučiai skirtingų dalių susideda brolių Coenų kino kūrinys. Pirmoji dalis tiesiog užstringa gerklėje, kraujas išsausėja gyslose, galūnes užplūsta adrenalinas. Situacija žiauri, bet įtikinama – Josho Brolino herojus Levelinas vaikšto po lavonų prikimštą dykynę. Vienas skerdynių dalyvis dar alsuoja. Kaip būsimos nelaimės ženklas. Levelinas nujaučia, kad du milijonai dolerių prišauks tūkstančius bėdų. Bet trauktis jau vėlu, pinigų kvapas įtraukia į kruviną žaidimą.

Genialios dešimt minučių, kai herojus pastebi į įvykio vietą sugrįžusius šaltakraujus galvažudžius. O jie pastebi jį. Prasideda įspūdingos gaudynės. Šunys-žudikai kabinasi Levelinui į nugarą. Šis kaunasi už išgyvenimą. Coenai filmuoja taip, tarsi svarbiausiam personažui iš karto šakės. Nėra jokio pasigailėjimo. Bet jis išsikapsto. Savo nelaimei. Nes tada pasirodo siaubą akimirksniu įvarantis Javieras Bardemas. Vienas įsimintiniausių neigiamų charakterių kino istorijoje. Su originaliausiu kino istorijoje ginklu – dujų balionu. Pakšt į kaktą, ir atia. Gyvybė dovanojama tik labai retais atvejais. Kai teisingai apsiverčia moneta. Pavargusiam nuo kriminalų Tommy Lee Joneso šerifui yra ko stebėtis. Lavonėlis su skyle galvoje, o kulkų nėra.

Genialios dvidešimt minučių viešbutyje. Brolinas su šautuvu klausosi žudiko žingsnių už durų. Tikras trumpametražis siaubo filmas. Vienas desperatiškai medžioja. Kitas – desperatiškai ginasi. Abu kruvini ir nesiruošia pasiduoti.

Genialus susišaudymas gatvėje. Su natūraliomis pauzėmis. Be jokios muzikos. Brutaliai. Su mirties kvapu aplinkui. Genialiai Levelinas kerta sieną. Šlitiniuodamas, bet kaudamasis už tuos nelemtus pinigus kaip už tėvynę ar sūnų. Bardemas – žudikas genialiai pasodina prieš save Woody’į Harrelsoną. O po to – įsiveržia į ofisą. Ir pasikalba su žmogžudystės liudininku.

Čia Coenų genialumas perauga į norą pademonstruoti „coeniškumą“. Įdomumas išblėsta. Prasideda darbas kino meno akademijai. Nebėra herojaus, dėl kurio jaudinaisi. Nebelieka kaustančios dvikovos, kažkur anapus išgaruoja įtampa. Įsijungia dramos pavara. Nuskamba moralas. Įsikiša likimo jėgos. Daug ką Coenai palieka spręsti žiūrovams. Tik spręsti nėra ko. Tai, kas vyksta, nublanksta prieš tai, kas vyko anksčiau. Bet nuryji nusivylimą ir žiūri toliau.

Kad išgirstum T.L.Joneso pasakojimą prieš titrus. Apie sapną.

Ir pačiam pasivaidena, kad tokią filmo pabaigą susapnavai, o iš tikrųjų viskas baigėsi kitaip.

O šiaip „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ sudaro dvejopą įspūdį – kaip automobilis, kuris įsibėgėja, pasiekia supergreitį, bet kuo labiau artėja finišo linija, tuo apsukos lėtėja, kol variklis visiškai nustoja veikti.