– Kada suvokėte, kad norite būti tapytoju? Ar tėvai pritarė jūsų pasirinkimui ir nebandė atkalbėti motyvuodami, kad menininkams išgyventi sunku?

– Kiek pamenu, darželyje, kaip ir dauguma berniukų tais laikais, svajojau būti kosmonautu. Šiek tiek vėliau pradėjau vartyti tėvuko albumą su nuotraukomis iš tarnybos kariuomenėje. Jis buvo jūreivis. Tada pradėjau svajoti apie plaukiojimą kariniais laivais. Augdamas savo aplinkoje nemačiau ir neturėjau jokių pavyzdžių, susijusių su tapyba ar bet kokiu menu. Bet nežinia kodėl nuo pat mažens, pamačius kur nors paveikslą ar tapymo procesą, dažniau per televizorių, apimdavo kažkoks ypatingas jausmas, kuris tebelydi iki šiol.

Visuomet dariau tai, kas patinka, nors ir su pertraukomis. Netapyti tiesiog negalėjau.

Kad būsiu dailininkas, pasakiau septintoje klasėje, kai pradėjau lankyti vaikų dailės mokyklą. Lygiai po 20 metų įstojau į Lietuvos dailininkų sąjungą. Visuomet dariau tai, kas patinka, nors ir su pertraukomis. Netapyti tiesiog negalėjau.

Tėvai į mano tapybą žiūrėjo kaip į hobį, o tai, kas buvo susiję su mokslais, nelabai kontroliavo. Kur stoti, rinkausi pats, žinoma, atsižvelgdamas į tėvų finansinę padėtį. Puikiai supratau, kad iš tapybos, kad ir kaip norėčiau, neįmanoma pragyventi. Taip tikriausiai galvojau, nes nebuvau sutikęs tokio žmogaus.

– Būdamas studentu dievinote Salvadoro Dali kūrinius. Dabar esate pats lyginamas su šiuo meistru. Trikdo toks lyginimas su S.Dali ar jau tiesiog į tai nebekreipiate dėmesio? Galiausiai, ar įvardijate savo kūrybą kaip siurrealistinį meną?

– Taip, kažkada S.Dali man buvo lyg Dievas. Ankstesnieji mano darbai labiau priminė jo darbus ir net malonu buvo, kai mane taip vadindavo. Bet po truputį mano tapybos braižas keitėsi į kitokį, labiau individualų. Dabar tų palyginimų mažai sulaukiu, o ir nebenoriu. Dabar esu tas, kas esu. Siurrealizmo mano paveiksluose išlikę labai mažai. Sunku tiksliai ir įvardyti, koks tai stilius. Pirmiausia – tai realizmas, su kažkokiais būtais, nebūtais elementais, sugretinimais, simboliais ir taip toliau.

– Kaip gimė idėja kurti paveikslus kaip kontrastą tarp seno ir naujo ir tokiu būdu perteikti kelių skirtingų epochų dvasią?

– Kažkaip savaime mano kūryboje pradėjo gretintis visiškai skirtingi daiktai, objektai, tam tikri vaizdai. Kažkodėl traukia mane tas seno ir naujo palyginimas. Tiek pat žavi ir senoji architektūra, interjerai, įvairios detalės. Žavi savo didybe, kruopštumu, profesionalumu. Ypač kad tais laikais nebuvo tokių technologijų ir galimybių kaip dabar. Dabar nieko panašaus ir nebesukuriama. Bet kartu mane žavi ir paprastumas. Mano uošviai gyvena nedideliame kaime, tad tenka susidurti su įvairiais laiko pagražintais objektais. Savo natūralumu, nusidėvėjimu, netgi tokiu nuoširdžiu paprastumu jie sužavi, ir tada gali sau leisti lygiuotis į senuosius, tobulai išpuoselėtus šedevrus.

– Daugelis menininkų skundžiasi, kad tenka dirbti įvairius darbus, nesusijusius su menu, kad galėtų išlaikyti šeimą.

–  Iš tapybos pragyventi daugumai išties yra neįmanoma. Ypač kai esi dar jaunas, kai yra šeima, vaikai, turi įvairiausių išlaidų, kurioms reikia nuolatinių pajamų. Iš tapybos, deja, to negauni. Baigus mokslus ir man teko nemažai dirbti visokių su menu nieko bendra neturinčių darbų. Tapybai skirdavau labai mažai laiko. Kai gimė vaikai, jo tekdavo dar mažiau. Juk namuose netapysi skiedikliais. Tik vasaromis šiek tiek pas uošvius kaime tapydavau, kad neprarasčiau įgūdžių. Bet noras tapyti vis augo, negalėjau tiesiog be to. Išsinuomojau patalpas ir kiekvieną laisvą akimirką lėkdavau padirbėti prie savo paveikslų. Ilgainiui pradėjau skirti daugiau laiko tapymui nei darbui. Aišku, finansiškai labai jautėsi, bet paveikslų daugėjo. Per porą metų susikaupė nemažai darbų, surengiau personalinę parodą. Vėliau dalyvavau ir grupinėje parodoje.

Po grupinės parodos Vilniuje per TV kultūros laidą "Linija, spalva, forma" "Eglės" galerijos savininkė pamatė mano darbus ir susisiekė su manimi. Jai patiko mano stilius, ji patikėjo manimi, ir jau šešerius metus dirbame kartu. Nežinau, ar daugiau yra tokių galerijų Lietuvoje, bet joje ne taip, kaip kitur: ši galerija iš karto nusiperka dailininkų darbus, investuoja. Todėl atsiranda pastovumas, tai padeda kurti ir negalvoti, ar rytoj tavo vaikai turės ką valgyti.

– Savita jūsų paveikslo "Autoportretas su Poseidono kauke" istorija. Ar galėjote kada pagalvoti, kad jūsų tapybos kūrinys taps tatuiruote?

– Tikrai nustebau, kai man nepažįstamas žmogus parašė ir paklausė, ar galėtų išsitatuiruoti ant rankos mano paveikslą, būtent šitą. Leidimą daviau, nors nelabai tikėjau, kad jis tai padarys. O po kiek laiko jis atsiuntė nuotrauką su minėta tatuiruote ant rankos. Be abejo, jaučiausi pagerbtas. Juk tai mano sukurtą vaizdą jis nešiosis visą gyvenimą. Čia ne paveikslas, kurį galima nukabinti, parduoti ar padovanoti. Džiaugiuosi, kad ir susipažinau su tuo žmogumi. Tikrai nuostabus šios tatuiruotės savininkas.

– Ar koronavirusas turėjo kokios nors įtakos jūsų kūrybai?

– Pačios kūrybos nelabai ir paveikė, labiau visa tai atsilieps finansiškai. O aš tiesiog toliau kasdien einu į savo studiją ir ten kuriu, tapau, mąstau. Gerai pagalvojus, savotiškame karantine esu jau beveik šešerius metus. Kasdien nuo ryto iki vakaro būnu užsidaręs savo studijoje. Savaitgaliai – su šeima. Pramogų man nelabai ir reikia. Kai dirbi mėgstamą darbą, jis atstoja ir atostogas, ir visas pramogas. Jei ne šeima, tikriausiai ir savaitgaliais tapyčiau. Nors, žinoma, ir nuo kūrybos reikia pailsėti.

Grįžtant prie koronaviruso, galbūt naujų idėjų šią situaciją perkelti į paveikslą kol kas neatsirado. Bet radau porą anksčiau pieštų eskizų, kurie gana puikiai atspindi šį laikotarpį. Dabar bandau dar juos šiek tiek patobulinti, ir galbūt pavyks nutapyti kokį nors paveikslą, kuris atspindės mano vidinę būseną siautėjant šiai pandemijai.