Norėtųsi pradėti įmantriau, o ne tik rašyti, kad štai prasidėjo dar vienas, jubiliejinis (50-asis), tarptautinis festivalis "Poezijos pavasaris", bet negaliu šio fakto nutylėti, ignoruoti tokio didžiulio reiškinio, įsisiautėjusio kartu su savo tolimu giminaičiu – pavasariu, – tad geriau jį paminėsiu pradžioje.

Almanacho (ne)pristatymas

Straipsnį norėjau pradėti štai taip: "Atvirai prisipažįstu – neišmanau poezijos, esu tik paprastas jos vartotojas, bet kai taip prasitariau vienam iš jaunųjų poetų Mantui Balakauskui, šis tik pasijuokė, sakydamas, kad poezijos turbūt neišmano niekas, ją tegalime mėgti arba ne. Aš mėgstu. Kaip prozininkė galiu nevaržomai iš jos mokytis, kopijuoti (šio teksto pavadinimo pradžią pavogiau iš Mariaus Buroko eilėraščio be pavadinimo), semtis idėjų, kaip ir iš kino, nes negi kopijuosi, tarkim, Williamą Faulknerį? Nepadoru. Parašyti kokį romaną pagal Williamo Shakespeare'o sonetą būtų visai smagu. Konceptualu, šiuolaikiška.

Taigi, konceptualumo šį kartą netrūko ir "Poezijos pavasariui", tiksliau, Vilniuje vykusiam jo almanacho pristatymui, nes iš spaustuvės nespėjo atkeliauti pats leidinys, tad pasakojimai, koks puikus tas nepačiupinėjamas ir tik įsivaizduojamas almanachas sutraukė į Rašytojų sąjungos baltąją salę daugiau žiūrovų, nei tais kartais, kai jį būdavo galima čia pat įsigyti.
Nesėkmės savaip žavios, jos paleidžia vaizduotės veikimo mechanizmą, be kurio neįmanoma ne tik kūryba, bet ir jos vartojimas.

Jei nepaisytume aplinkybės, kad almanacho nebuvo, renginys vyko beveik tradiciškai: įteiktas prizas už geriausią esė, išspausdintą leidinyje. Tiesa, tiek jos autorė Elena Karnauskaitė, tiek pats tekstas vis tik realūs, tad ne tik gėles, bet ir džiugesio išraišką autorės veide čia susirinkę galėjo matyti kuo puikiausiai.

Beveik intymūs skaitymai

Vis dėlto aš, godusis vartotojas, vis tik laukiu ne tokių oficialių, labiau kamerinių ir daugiau peno duodančių renginių – tokių, kaip skaitymų vakarai "Duetai +". Pirmasis jų – poeto Manto Balakausko, Vladzo Liankevičiaus (Baltarusija) ir vertėjo Vyto Dekšnio skaitymai – vyko knygyne "Mint Vinetu", Vilniuje.

Jei vertinant daugelį jaunųjų autorių, galima sakyti, kad jų kūrybinė branda – dar ateityje ir todėl šį bei tą galima atleisti dabartyje, tai tiek V.Liankevičius, tiek M.Balakauskas, skaitęs naujausius savo eilėraščius, tiko toks, koks yra dabar.

Tiesa, kai kurių ten nuskambėjusių tekstų jaunasis poetas man neatsiuntė, pasiteisinęs, kad "dar reikia sustyguoti". Suprantama, nes poezijos skaitymuose svarbi asmenybės įtaiga, kiti veiksniai bei kontekstai, net tos dienos oras, tad vėliau, pamačius spausdintą eilių versiją, gali ir nusivilti. Poezija ir akimirkos impresija taip tampriai susiję, kad šiame tekste, manau, nebus gėda ja remtis.

Būdama paprasta vartotoja, galiu ramiai susikurti savą vertinimo sistemą, nekreipdama dėmesio į visus kitus, gerokai rimtesnius ir objektyvesnius kriterijus, nors poezijoje tas objektyvumas labai efemeriškas. Sau sakau – man įdomu, ar autorius kalba dabarties kalba, t. y. ne tai, ar kuria šiuolaikinę poeziją, o svarbu, kiek eilėraščio audinys suaustas iš kalbos, kuria šnekame kasdien, ar galime jame atpažinti savo laikmečio ženklus, kurie tampa tiltais į poeto kuriamą realybę. Išgirdusi M.Balakausko neturinčio pavadinimo eilėraščio pradžią: "Koks keistas vardas – IKEA/ IKEA nepažįstamas/ šventas XXI a. deivės vardas,/ beveik graikiškas, senovinis,/ tobulybės instrukcijų/ ir šiaip nevykėlių deivės vardas–..." tiesiog nušvintu. Man patinka tie taiklūs pastebėjimai, kuriuos paskui ilgai nešiojuosi ir dalijuosi su draugais.

Vidinė lobių ieškotoja krykštauja ir V.Dekšniui skaitant Vladzo Liankevičiaus eilėraščio "Svitiazis" vertimą:
"...padė-ė-kit padė-ė-kit padė-ėkit

a, tai seniai pažįstamos dejonės
vienu aukštu žemiau gyvenančios senutės
kartą vos neapsigavau, kvaršinau galvą milicijai
iš pradžių supainiojo namus – numeris buvo šiek tiek nublukęs
pagaliau atvyko, stovim prie durų
aš, mentai, susivėlę kaimynai

iš ten: padė-ėkit padė-ėkit
sako: nelaušim
argi nežinai? tai sena undinė
kadaise dejonėmis viliojusi vaikinus į verpetą
tikriausiai užplūdo praeities ilgesys."

Asfalto dvasia

Poezijoje neišvengiamai gali pajusti ir vietų, sukūrusių tą ar kitą autorių, gausmą. Jei jaunesnės kartos lietuvių eilėraščiuose kartais gali išgirsti kaime pavasarį iš žemės kylančius akmenis ar kryžius, žygiuojančius laukais, tai man, asfalto vaikui, itin svarbu miesto energijos vibracijos. Poezijoje – taip pat.

Personažai – kaimynai, gyvenantys ar gyvenę gretimame name, sutikti klajojant, architektūros fragmentai, vietos, kur išgertas kavos puodelis, – viskas yra ta įvairiabriaunė kasdienybė, kuri tik įvardyta, kaip debesys, tampa miestu:

"...tas miestas iškilo į paviršių
pernelyg greitai pernelyg greitai
gyventojai serga dekompresijos liga

iš čia pasitraukė jūra, palikdama druską ant asfalto."
(Vladzas Liankevičius "Svitiazis")

Didmiesčio ritmas, poezijos ritmas, energija yra dar vienas paieškos objektas klausantis poezijos. Kartais tai veikia net labai tiesiogiai. Po šių skaitymų nepajutau, kaip perbėgau visą Vilniaus Gedimino prospektą. Kažką galvojau, kartojau toliau dar vieną radinį – M.Balakausko eilėraščio be pavadinimo fragmentą:

"...
kol vagabond taps gėlių puokštėmis, dūmais, raketomis,
nešančiomis miesto pakraščiu, pakraščiu, kurio dar nėra
ir kokį tūkstantį kartų nebus, nebus, kol upės saujon
įsmukęs nelaimingai prigersi, tikrai ne vandens."

Taigi, nešama septynmylių vagabondų, prisiminiau ir kito poeto M.Buroko pro langą matytą kaimynę ir jos batus iš eilėraščių rinkinio "Išmokau nebūti":

"...
priešais,
namo lange
virtuvėje,
dega šviesa.

nuoga mirtis
rausiasi
šaldytuve.

tai jos geltoni
aulinukai
taip šviečia,
kai vaikšto
gatve.

pastebi mane
linkteli.

pasimatysim."

Žinoma, pasimatysime. Vienintelė neefemeriška šio pasaulio konstanta. O kol kas miestas alsuoja savo gyvenimu, pilnas saldainių popierėlių, varnų, šunų, vaiduoklių, tarp jų – mūsų pačių pagamintų, kuriuos pastebi, matyt, tik poetai:

"...
juodbėris dviratis šmėkla dviračio vaiduoklis

žadėtas tau vaikystėje bet nepadovanotas

nežinia kiek jau taip važinėja

aplink namą ratais aplink namą ratais aplink namą ratais."

(Vladzas Liankevičius "Be pavadinimo")

Poetinės komandiruotės

Dar viena iš efemeriškų "Poezijos pavasario" pusių – jis vyksta daugelyje Lietuvos vietų, taip pat ir ne Lietuvos, vargu ar pavyks keliauti kartu su mūsų poetais po Gruziją bei Airiją, todėl kaip tik vaiduokliškojo almanacho fone buvo galima išklausyti iš Gruzijos jau sugrįžusio geltonų aulinukų autorių M.Buroką.

Išvežti "Poezijos pavasario" renginius į šią šalį sumanė Liutauras Degėsys ir Lietuvių kalbos ir kultūros centro Gruzijoje vadovas prof. Vidas Kavaliauskas, vertėja Nana Devidzė ir poetė Mariam Ciklauri. Gegužės 16–18 d. Gruzijoje lankėsi poetai Vladas Braziūnas, Liutauras Degėsys, Marius Burokas, Donatas Petrošius, renginiuose dalyvavo nemaža grupė gruzinų poetų.
M.Buroko įspūdžiai neišvengė visoms pasakoms privalomų "vyną gėriau, viskuo mus vaišino...", bet tai – tik poetinės puošmenos, vedančios į "nieko burnoje neturėjau", nes alkoholis ir jo vartojimas man mažiausiai rūpi, esu tikra, kad poetui – taip pat. Gerokai svarbiau Tbilisyje užmegzti kultūriniai ryšiai ar knygų vertimai.

Skaitymai vyko Lietuvių kalbos ir kultūros centre, kur studentai mokosi mūsų kalbos. Sutikdami svečius jie giedojo Lietuvos himną, lietuviškai deklamavo Kristijoną Donelaitį ir kita. Mūsų poetai taip pat skaitė savo eiles, N.Devidzės jų eilėraščiai buvo išversti į gruzinų kalbą – jos dėka gruzinų kalba pasirodė ir Romualdo Granausko knyga "Jaučio aukojimas".

Tbilisyje vyko almanacho "Šiuolaikinė lietuvių poezija" pristatymas, į kurį sudėta viskas, kas per pastaruosius du dešimtmečius lietuvių poezijos yra išversta į gruzinų kalbą. Kitas pristatytas almanachas – "Už horizonto". Pernai Batumyje vyko baltarusių, ukrainiečių, lietuvių ir gruzinų vertimų dirbtuvės, jų rezultatas – išleistas šiomis kalbomis poezijos almanachas.

Baigiamasis vakaras Važa Pšavelo gimtinėje, Dušeti regione, kalnuose, kur milžiniškus poezijos skaitymus lydėjo dainos bei šokiai, užtruko ne mažiau kaip pusdienį.

Gruzinai išsiilgę kultūrinio bendravimo, tad visai tikėtina, kad ir kitais metais "Poezijos pavasario" delegatai keliaus į Gruziją, o gruzinai – pas mus. Žinoma, pietų šalys turi savo specifiką, laiku čia niekas nevyksta. Kaip sako M.Burokas – jei parašyta, kad išvažiuosime aštuntą, tai pakanka tuo laiku atsikelti, ramiai papusryčiauti, parūkyti, pasitikrinti elektroninį paštą, o tada gal ir pavyks išvykti. Punktualesnį žmogų tai gali ir nervinti... Vis dėlto viskas įvyksta, tad tereikia priprasti, kaip prie laiko skirtumo.

Lietuvoje kol kas "Poezijos pavasario" renginiai prasideda laiku ir patys įvairiausi, kaip gegužės 20-ąją vakare vykę baltų poetų skaitymai Rašytojų klube, kur Latvijos klasikai ir poezijos patriarchai atskleidė dar vieną tiesą – humoras nesensta. Ypač poezijoje.