Smuikininkas S. Roussev: atlikėjas turi būti nuolankus muzikai ir klausytojui

Vienas geriausių šių dienų smuikininkų S. Roussev į Lietuvą atvysta jau antrą kartą. Prieš trejus metus mūsų šalyje jis publiką pakerėjo su soline programa, dalyvaudamas festivalyje „Intermezzo“.

S. Roussev tarptautinė karjera prasidėjo, kuomet jis laimėjo pirmąją premiją viename svarbiausių tarptautinių smuiko konkursų „Sendai International Competition 2001“. Nuo tada jis kviečiamas koncertuoti geriausių pasaulio scenų, tokių kaip Suntory Hall Tokijuje, Salle Pleyel Paryžiuje, P. I. Tachaikovsky salėje Maskvoje, Seoul Arts Center, Konzerthaus Berlyne, BoZar Briuselyje ir eilėje kitų. S. Roussev kviečia svarbiausi pasaulio orkestrai, tokie kaip Orchestre National de France, Orchestre Philharmonique de Radio France, Orchestre de la Suisse Romande, Orchestre National de Belgique, Seulo filharmonijos orkestras, Tokijo filharmonijos orkestras ir kiti. „Beribis S. Roussev garso jautrumas įtikina visus klausytojus sekti paskui jį kad ir į pasaulio kraštą“, – rašo leidinys „Classica“.

Smuikininko pirmoji mokytoja buvo jo mama, muzikos mokyklos Rusė mieste, Bulgarijoje, profesorė. Sulaukęs 15-kos jis buvo priimtas į Paryžiaus muzikos ir šokio konservatoriją, kur mokėsi pas profesorius Gerard Poulet, Devy Erlih ir Jean-Jacques Kantorow. S. Roussev dešimt metų pats dėstė šioje Paryžiaus konservatorijoje, o šiuo metu yra prestižinės Haute École de Musique Ženevoje profesorius. S. Roussev griežia Amati - Stradivarius 1720 m. smuiku, suteiktu jam AMUNDI fondo.

S. Roussev pasakoja apie savo kaip atlikėjo kelią ir gyvenimą.

– Šiandien esate pasiekęs pasaulinę šlovę. Jus kviečia geriausi orkestrai ir salės. Kaip smuikas atsirado jūsų gyvenime?

– Gimiau dviejų smuikininkų tėvų šeimoje, tad muzika jau buvo užprogramuota mano gyvenime iš anksto. Nuolat girdėjau muzikos garsus, mačiau repetuojančius tėvus ir mane tai labai žavėjo. Savęs net neklausiau, ar noriu groti, grojimas man kaip vaikui tiesiog buvo natūralus dalykas. Matyt, muzikantams, kuomet jie dar tik vaikai, atrandant muziką labai didelę įtaką turi tėvai ir aplinka, kurioje jie gimsta. Bent mano atveju taip buvo.

– Sakykite, ką jaučia vaikas turėdamas nuolat leisti laiką su instrumentu užuot dūkdamas lauke su draugais?

– Žinote, aš buvau labai laimingas vaikas ir nebūdavo nė vienos dienos, kad nevažinėčiau dviračiu lauke su draugais. Kai tik pradėjau mokytis griežti smuiku, per dieną aš tai darydavau ne daugiau kaip 15 minučių ir tai tęsėsi gana ilgai. Nesijaučiau, kad muzika iš manęs atima daug laiko. Tačiau gyvenant su dviem tėvais smuikininkais, teko pradėti dirbti ir rimčiau. Dabar esu jiems labai dėkingas, kad jie reikalavo iš manęs disciplinos...

– Gimėte ir vaikystę praleidote Bulgarijoje, tačiau 15-kos metų išvykote gyventi į Prancūziją. Koks buvo įspūdis atvykus į Vakarų Europos šalį?

– Taip, atvykus staiga pasikeitė absoliučiai viskas, prie ko aš buvau įpratęs. Įskaitant kalbą – prancūziškai aš nemokėjau nė vieno žodžio. Paryžius mane tiesiog apakino. Tai nuostabaus grožio šviesų miestas, apdovanotas įstabia architektūra, kultūra, tradicijomis. Visa tai mane tiesiog pribloškė. Po Bulgarijos šie vaizdai ir aplinka atrodė tarsi kita planeta. Įkvėptas Paryžiaus ir Prancūzijos grožio aš labai greitai išmokau prancūzų kalbą ir įsiliejau į prancūzišką gyvenimą. Aš labai anksti netekau abiejų savo tėvų, tad man teko visa atsakomybė už savo gyvenimą vienam Paryžiuje.

– Kada prasidėjo jūsų tarptautinė karjera?

– Man labai pasisekė, kad į tarptautinę areną patekau nuo pat vaikystės ir turėjau galimybę koncertuoti užsienyje. Mane lydėjo sėkmė įvairiuose konkursuose, kurie ir atvėrė duris pasauliniams koncertams.

– Šiandien pasaulyje yra milijonai skirtingo lygio muzikantų. Kokiomis savybėmis išsiskiria geri muzikantai? Kaip klausytojams atskirti gerą atlikimą nuo vidutinio?

– Geras atlikėjas svarbiausia turi „turėti ausis“. Muzikantas turi labai gerai girdėti pats, gebėti pajausti muziką. Neretai atlikėjai muziką paprasčiausiai atlieka, bet jos neišgyvena. Kita nepaprastai svarbi savybė – atlikėjas turi būti nuolankus žmogus – nuolankus muzikai ir klausytojui. O publika manau pati vidumi jaučia, ar atlikimas yra geras, ar nelabai. Galbūt garsiai nepasako, neprisipažįsta kitam, nutyli, ypač jei groja muzikantas „su vardu“. Tokiais atvejais klausytojas, nieko nepajutęs koncerte, galvoja, kad jis pats nesuprato muzikos. Tačiau tai – netiesa, muziką geba suprasti visi, greičiausiai atlikimas buvo prastas – net ir pripažinto muzikanto.

Tokiais atvejais klausytojas, nieko nepajutęs koncerte, galvoja, kad jis pats nesuprato muzikos. Tačiau tai – netiesa, muziką geba suprasti visi, greičiausiai atlikimas buvo prastas – net ir pripažinto muzikanto.

– Ar jūs pats turėjote idealų, kuriais sekėte, kai tik pradėjote savo karjerą?

– Aš augau su smuiko genijaus Itzhako Perlmano muzika. Mano nuomone, būtent taip turi skambėti smuikas. Vėliau didelę įtaką man darė mokytojai Andrei Korsakov, Ivry Gitlis ir kiti.

– Ar turite įprotį klausytis kitų smuikininkų įrašų? Ar pats bręsdamas kaip muzikantas klausėtės kitų atlikimų? Jūsų smuiko skambesys labai jautrus, sudaro įspūdį tarsi klausytum senųjų didžiųjų meistrų atlikimo.

– Niekada nesistengiau imituoti ar kopijuoti kitų smuikininkų, mano griežimas ateina iš mano vidinių instinktų. Mano muzika yra tai, ką aš jaučiu pats. Stengtis groti kaip kiti – ne pats geriausias sprendimas. Atlikėjas turi būti individualus ir atskleisti per muziką savo vidų, savo talentą. O dėl įrašų – aš visą laiką pirmenybę skyriau ir dabar tebeskiriu gyviems koncertams, jei tik leidžia laikas. Niekas kitas negali pakeisti gyvo koncerto vibracijos ir skambesio.

– Jūs atliekate labai įvairią muziką – ir klasikinės muzikos kompozitorių, ir šiuolaikinių. Kurie kompozitoriai labiausiai atspindi jūsų asmenybę?

– Aš muzikoje išskiriu dvi kategorijas: gera ir ne tokia gera. Visiškai nesvarbus laikmetis, kada ji parašyta. Svarbiausia, kaip aš ją girdžiu ir jaučiu. Neturiu išskyręs kažkokio vieno kompozitoriaus – aš iš esmės dievinu muziką ir jos įvairovę.

– Paryžius, Tokijas, Berlynas, Briuselis ir tai tik keletas miestų, kurių didžiosiose scenose jūs koncertuojate. Ar vis dar jaučiate scenos baimę? Kaip jūs ruošiatės koncertui, kaip atrodo jūsų koncerto diena, ar turite kažkokių specialių ritualų?

– Deja, turiu jus nuvilti. Neturiu jokių specialių ritualų – kavos gėrimas į ritualus neįsiskaito, tiesa? (šypsosi) Klausytojai neretai nori tikėti, kad muzikantai prieš koncertus daro kažką magiško. Man svarbiausia būti pailsėjusiam, nors, mano atveju, tai ypač retas atvejis. Scenos baimės aš neturiu, tačiau natūraliai adrenalinas ir susijaudinimas prieš koncertą yra pakilęs. Tai ypač priklauso nuo to, kaip esi pasiruošęs koncertui. Tiesa, sceninė patirtis koncertuojant prieš tūkstantinę publiką didžiosiose scenose palaipsniui užaugina tave kaip muzikantą. Išeidamas dešimtą kartą ant tokios scenos jau žinai, ko gali tikėtis, jau esi save patikrinęs, tad dabar jaučiu žymiai didesnę laisvę. Bet jaudulys vis tiek išlieka, nes kiekvienas susitikimas su publika yra naujas. Kol esi gyvas, tol jauti visą skalę emocijų, kas ir yra nuostabiausia viso proceso dalis. Tuomet kiekvienas koncertas yra gyvas, kitoks ir niekad nepasikartojantis. Tie patys kūriniai kiekviename koncerte skamba vis kitaip.

– Griežti Stradivariaus smuiku – visų smuikininkų svajonė. Jūs turite šią unikalią galimybę. Papasakokite apie savo instrumentą.

– Paskutinius devynerius metus mane lydėjo Stradivariaus Camposelice smuikas, 1710 m. man paskolintas „Nippon Music“ fondo. Šiuo metu aš griežiu su dar senesniu 1651 m. Nicolo Amati smuiku ir su Stradivarius 1720 m. smuiku, man paskolintu AMUNDI fondo. Šie milijonus kainuojantys senoviniai smuikai yra unikalūs, prakalbinti talentingo smuikininko gali sukurti stebuklus. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę griežti šiuo smuiku.

– Jūsų kasdienybė – nuolatinės kelionės, skrydžiai, nauji žmonės. Jūs gyvenate ir dirbate skirtingose šalyse. Ar yra vieta, kurią galėtumėte pavadinti savo namais? Kur yra jūsų širdis?

– Seniau, kuomet buvau dar visai jaunas buvo paprasčiau, man namai būdavo visur, kur jausdavau komfortą, ramybę ir patogumą. Tačiau dabar viskas tampa kur kas sudėtingiau. Vis sunkiau darosi surasti balansą tarp skirtingų vietų, kuriose aš dirbu ir būnu. Turiu namus Šveicarijoje, Paryžiuje, neretai tenka gyventi Vokietijoje ir daug laiko leidžiu Pietų Korėjoje. Tačiau nepaisant visų spalvingų vietų, kuriose gyvenu ar lankausi, svajoju vieną dieną turėti namus Bulgarijos kalnuose.

– Ar turite kitų interesų ir pomėgių?

– Kiekvieną dieną esu labai užimtas koncertais, kelionėmis, paskaitomis, kuriose aš dėstau, tad pomėgiams laiko praktiškai nelieka. Atlikėjo gyvenimas iš vienos pusės atrodo labai romantiškas – naujos šalys, nauji žmonės ir patirtys. Tai yra žavu, tačiau tuo pačiu beveik nebeturi savęs. Stengiuosi padaryti pertraukas, kad pabūčiau su savimi. Pagrindinis mano pomėgis – sportas, motociklai ir automobiliai. Teisingas, geras vairavimas yra gyvenimo menas, su kuriuo buvau supažindintas savo draugo, profesionalaus lenktynininko. Tad automobilių lenktynės mane labai žavi ir domina. Dar kartais pažiūriu filmus, slidinėju ir miegu. Miegas kuo toliau, tuo tampa didesne vertybe.

– Klausant jūsų atrodo, kad muzikanto gyvenimas pakankamai vienišas. Ar būnant atlikėju įmanoma turėti šeimą?

– Sunku, bet įmanoma. Aš turiu keletą gerų pavyzdžių iš savo aplinkos. Labai tikiuosi, kad vieną dieną mano išprotėjęs gyvenimo ritmas pasikeis ir aš sugebėsiu į savo gyvenimą įtraukti ir šeimą.

– Kaip jums sekėsi susigyventi su karantinu ir sulėtėjusiu gyvenimo tempu?

– Koncertinė veikla išties sulėtėjo, tačiau nesustojo, turėjau daug pasirodymų, transliuojamų internetu, taip pat nuolat vyko mano dėstymo veikla. Šiais dalykais aš ir užpildžiau savo dienas. Džiaugiuosi, kad koncertinis gyvenimas dabar atgyja visame pasaulyje, kad žmonės išsiilgę kultūros grįžta į sales. Reiškia yra nepaprastai didelis poreikis menui, muzikai, tikriems dalykams. Tas džiugina.

– Lietuvoje pirmą kartą vienoje scenoje pasirodysite su pianistu Kasparu Uinsku. Ko tikitės iš šių koncertų? Ar sunku groti su nepažįstamais scenos partneriais?

– Tikiuosi, kad bus fantastiškas bendradarbiavimas ir sukursime nuostabią muziką. Su Kasparu jau esame susitikę ir bendravę, manau, kad mes kalbame ta pačia muzikine kalba. O kai tai vyksta, tada muzikuoti yra labai paprasta. Šiltą lietuvių publiką gerai pamenu ir laukiu šių naujų susitikimų.