Ką reiškia ne vieną dešimtmetį šokti su žymiausiais Lietuvos ir užsienio choreografais, o vėliau prie spektaklių vairo atsistoti pačiam? M. Pinigis atviras – jau seniai nebesivaiko madų ir tendencijų, o šokdamas reflektuoja tai, kas asmeniška ir svarbu jam pačiam.

– Mariau, šokio pasaulyje esi jau keliolika metų. Kaip per juos pasikeitei – kalbu ne apie techninius įgūdžius, bet apie požiūrį į patį šokį, save, kaip šokėją, kūrybą.

– Visų pirma, kai pradėjau šokti, neturėjau tiek daug atsakomybių – ateidavau į šokio studiją ir visą save atiduodavau kitų choreografų valiai, kartais – teatro formuojam repertuarui. Ne paslaptis, kad daug sezonų šokau šokio teatre „Aura“, kurio vadovė Birutė Letukaitė – bekompromisis žmogus. Galėjai arba visiškai būti teatre, arba visai jame nebūti. Save ilgą laiką vadinau tik šokėju – niekaip kitaip įvardyti nedrįsau. Po patirties „Auros“ šokio teatre praėjo vienuolika metų, per tą laiką daug kas pasikeitė, todėl šiandien save vadinu šokio menininku – esu šokėjas, choreografas, pedagogas, projektų vadovas ir pan. Ne visos mano atsakomybės susijusios su menine veikla, turiu užsiimti ir vadyba, pasitelkti įvairius įgūdžius, kurių vis dar mokausi. Negaliu teigti, kad man tai sava, – geriausiai jaučiuosi scenoje. Tačiau, kad šokis taptų šokiu, tenka galvoti apie daug kompleksiškesnius dalykus. Prisideda ir priklausymas įvairioms šokio organizacijoms, dalyvavimas formuojant šokio kultūros lauko politiką. Tikriausiai, ne veltui įgijau politologijos mokslų išsilavinimą – likimas lyg savaime ten nuveda.

– Kaip, šokant skirtinguose teatruose, su skirtingais šokėjais, tau pavyksta išsaugoti autentiškumą, savitumą? Kas tampa svarbu?

– Apie tai pastaruosius metus mąstau labai daug. Kai šoki viename teatre, tavo braižą formuoja jo repertuaras, ten kuriantys choreografai – tampi savotišku moliu, didesnės srovės dalimi. Dirbdamas savarankiškai, bendradarbiaudamas su skirtingais choreografais, kitų scenos menų žanrų atstovais, natūraliai keitiesi, kyla klausimas, koks yra tavo kūrybinis stuburas, o autentiškumo aspektas tampa vis reikšmingesnis. Kas yra kertinės tavo vertybės, ar visada eigai pasiduodi konformistiškai, ar sugebi eiti į diskusiją? Kūrybos procese vis dažniau stengiuosi kvestionuoti dalykus, remtis savo patirtimi. Tikiu, kad per tai ateina ir autentiškumas. Šiandien nesivaikau madų, tačiau stengiuosi pajausti, kokios temos man patinka ir imponuoja. Man svarbus socialinis aspektas, diskursai, veikiantys mane patį.

Pavyzdžiui, kai buvau perdegęs ir norėjau apie tai papasakoti, atsirado spektaklis „Perdegimas“. Kovidui atvėrus vidinę tuštumą pristatėme „Niekur bet ne čia“. Nemažai susidurdamas su jaunimu, dalyvaudamas švietimo sistemoje ir matydamas jos netobulumus, fizinio aspekto nebuvimą, su trupe sukūriau spektaklį „4 Viktorai“. Taip pat man labai svarbus elementas yra šiuolaikinio šokio sklaida, galimybė su vietos bendruomenėmis bendrauti nuoširdžiai. Manau, būtent betarpiškumą ir vertina mūsų žiūrovai.

M. Pinigio asmeninio archyvo nuotr.

– Užsiminei apie spektaklį „4 Viktorai“. Ne paslaptis, kad neseniai prie jo prisijungė šokėjas Mantas Ūsas. Kaip naujo atlikėjo atėjimas keičia spektaklį, jo atlikimą?

– Džiugas Kunsmanas, šiuolaikinio cirko atstovas, su kuriuo pradėjome kurti spektaklį, visuomet liks nematomu Viktoru, palikusiu stiprų pėdsaką šiame pasirodyme. Kai jis dėl didelio užimtumo ir atsakomybių cirko lauke paliko spektaklį, iškart pagalvojau apie Mantą. Tai jau antrasis „Nuepiko“ spektaklis, į kurį jis įsijungia ne nuo pradžių. Mantas yra techniškas šokėjas, mokantis užduoti svarbių kontrolinių klausimų, nuo kurių negali pasislėpti, o tai ir rodo jo profesionalumą. Esame pažįstami jau dešimtmetį, jis yra ne tik talentingas šokėjas, bet ir puikus žmogus, kūrinį pamatęs šviežiu žvilgsniu. Po spektaklio gastrolių ir žmonių atsiliepimų supratome, kad spektaklį norėsime keisti, – tai interaktyvus pasirodymas, kurį reikia padaryti dar žmogiškesnį ir gyvesnį.

Kartu keitėme ir mūsų kostiumus, norėjome įpinti tautinį elementą – taip mūsų drabužiuose atsirado tautinė juosta. Mintyse sau palinkėjau, kad ji bylotų apie mūsų autentiškumą keliaujant po pasaulį. Noriu, kad šį spektaklį pamatytų kuo daugiau žmonių, kad jie pajaustų olimpinių žaidinių dvasią ir su jomis ateinančius taiką ir gėrį. Tikime, kad pasaulyje turi vyrauti taika, o kultūra turi būti prieinama visiems.

– Man atrodo, kad labai daug kas tavo pasakojime yra žmogiškas ryšys. Kokį jį stengiesi kurti su savo kolegomis, kitais šokėjais, režisieriais?

– Tai mokslas, ir neretai būna duobių, kartais nuovargis padaro savo. Svarbiausi elementai kuriant ryšį – komunikacija, gebėjimas pasakyti, kad jautiesi prastai. Žmogiškasis ryšys yra esminis, tikiu, kad menininką ar atlikėją reikia pažinti ne tik scenoje, bet ir už jos ribų. Kartais tokie neformalūs susitikimai rezonuoja kūrybos procese. Man svarbus horizontalumas, kad visi komandoje jaustumės kūrybiški ir įtraukti. Tai šiuolaikinės visuomenės, kiekvieno šiandienio kolektyvo vertybė. Žinoma, tam tikra hierarchija svarbi, ypač priimant svarbius sprendimus, tačiau lyderis neprivalo dominuoti, gali įsiklausyti į aplinką.

– Itin gilus ryšys svarbus ir šiuo metu su šokėja Oksana Griaznova kuriamame spektaklyje „Saikas“. Juk per visą spektaklį nuolat laikotės susikibę.

– Spektaklio pavadinimas tiesiogiai atspindi, apie ką jis bus. Tai saikingumas ir jo nebuvimas, mąstymas apie tai, kiek mums iš tikrųjų visko reikia. Ne veltui sakoma: „Kas per daug, tas nesveika.“ Spektaklio idėja gimė 2022 m. – su Oksana įvairių spektaklių kontekstuose dirbame jau seniai, nemažai laiko praleidžiame ir važiuodami automobilyje, todėl daug kalbamės, esame sukūrę bendražmogišką ryšį.

„Nuepiko“ žiūrovai mūsų trupę įpratę matyti kaip išskirtinai vyrišką kompaniją ir, nors gilesnės potekstės nėra, tiesa, kad šokio pasaulyje trūksta šokančių berniukų ir mes norime būti geruoju pavyzdžiu, parodančiu, kad vyriškas kolektyvas – įmanomas, įdomus. Visgi galbūt norėjosi atsiverti galimybėmis ir šiuo spektakliu įvesti moteriškąją liniją.

Patį spektaklį su Oksana jau esame atradę, dabar mūsų tikslas – išmokti atpažinti vienas kito ženklus, dirbti su kūno kalba. Per visą spektaklį esame susikibę, tame fiziniame kontakte ir ieškome pusiausvyros, stengiamės jame išbūti, nedominuoti. „Saikas“ daug kalba apie kiekvieno iš mūsų psichologiją, apie tai, ką reiškia būti labai artimai susijusiam su kitu žmogumi, tapti pažeidžiamam, mokėti paleisti. Tai asmeninė kelionė, daug pasakanti apie patį save.

Spektaklis kartu yra ir apie asketiškesnį požiūrį į gyvenimą, materialumą. Mūsų tikslas – ne moralizuoti, bet sukurti erdvę refleksijai. Galbūt ir pačiam tai padės tapti geresniu žmogumi.

Man svarbus horizontalumas, kad visi komandoje jaustumės kūrybiški ir įtraukti. Tai šiuolaikinės visuomenės, kiekvieno šiandienio kolektyvo vertybė.

– Ar pats jauti saiką kūrybinėje veikloje? Ar kartais tenka liepti sau sustoti?

– Meluočiau, jei pasakyčiau, kad esu atradęs pusiausvyrą ir būčiau dėkingas, jei kas nors pasakytų, kaip tai padaryti. Esu impulsyvus žmogus ir atrasti pusiausvyrą man sunku. Turiu šeimą ir ji man labai svarbi. Noriu laiką kartu leisti kokybiškai ir man nuoširdžiai liūdna, kai tai nepavyksta.

2022-ieji man buvo labai sunkūs, turėjau aštuonias premjeras, kurioms pasibaigus tiek kūnas, tiek emocijos privedė prie stipraus nerimo, pradėjau stebėti savo psichikos sveikatą, atpažinti destruktyvų elgesį. Matyt, spektaklis „Saikas“ atsirado tinkamu laiku, jis leidžia šiuos klausimus apsvarstyti iš naujo – tiek salėje, tiek ir už jos ribų.

– Neseniai grįžai iš Edinburgo „Frindžo“ festivalio, kur kartu su Lietuvos menininkais pristatėte danų režisieriaus Palle’ės Granhøjaus spektaklį „(Ne) apie Romeo ir Džiuljetą“.

– Edinburgo „Frindžo“ festivalyje lankausi jau ketvirtą kartą, kaskart tai darau su skirtinga organizacija ar trupe. „(Ne) apie Romeo ir Džiuljetą“ yra daniška produkcija, kurią kuria legendinis danų režisierius. Komandą šiam spektakliui pradėjome rinkti prieš kelerius metus. Prie mūsų prisijungė Glebas Pyšniakas ir Dalia Dėdinskaitė – violončelės meistras ir smuikininkė. Jie jau yra Romeo ir Džiuljeta, vyras ir žmona! Pradžioje aš turėjau būti Romeo, o graikė šokėja Sofia Pintzou – Džiuljeta. Tačiau supratome, kad reikia jaunesnių šokėjų, kurie atspindėtų istorijoje dominuojančią paauglystę. Pakvietėme šokėjus Dominyką Markevičiūtę ir Povilą Jurgaitį, kurie ir gyvenime yra pora. Tad spektaklį kuria choreografas danas ir penki lietuvių šokėjai.

Režisieriui P. Granhøjui dirbti su lietuviais buvo labai svarbu. Jį palietė mūsų reakcija į karą Ukrainoje, kaip drąsiai ir beatodairiškai palaikome šią šalį, kovojame už savo tapatybę. Juk ir spektaklis yra apie tai, ką gali paaukoti dėl meilės – nebūtinai romantinės, bet ir meilės broliui, šeimai, tautai ar šaliai. Jau buvome gastrolėse Danijoje, vėliau lankysimės Pietų Amerikoje, labai džiaugiuosi, kad spektaklį išvys ir Lietuvos žiūrovai.

– Ar skiriasi emocija, jausmas, šokant Lietuvos ir užsienio publikai?

– Svarbu ne kokioje šalyje, bet kokioje terpėje šoki. Ko žmonės tikisi – ar jie nori ko nors lengvo, ar sunkaus? Žinoma, yra kultūrinių skirtumų, pavyzdžiui, Japonijoje ar Kinijoje šokėjams ne visuomet leidžiama išsirengti, parodyti nuogą kūną. Viskas priklauso nuo konteksto – ar publika pripratusi prie klasikinio, ar šiuolaikiško šokio atlikimo. Manau, Lietuvos publika puikiai pasirengusi, pripratusi prie progresyvaus, įvairaus turinio, todėl ne tik niekuo nenusileidžiame kitų šalių auditorijoms, bet ir kartais jas lenkiame.

– Ko palinkėtum Lietuvos šokio laukui, o kartu ir mūsų žiūrovams?

– Šiandieniame šokio lauke matau gimstant vis daugiau gražių dalykų ir idėjų. Festivaliai „Naujasis Baltijos šokis“, „ConTempo“ parodė, kad žiūrovai išties gali būti labai arti šokio. Manau, šokis apskritai yra labai arti žmonių, visi galime šokti, tik ne visi drįstame tai padaryti. Norėčiau, kad šokis būtų įtraukesnis, pasiektų skirtingas socialines grupes, parodytų, kad gali egzistuoti ne tik scenoje, bet ir kitose srityse. Ieškokime šokio, kuris mus jungtų, vestų prie didesnės empatijos, išlaisvintų. Linkiu, kad šokdami jaustumės ne kvailai ar nepatogiai, bet drąsiai ir stipriai.