Importuoti ir patobulinti
Lenkijos Karalystė „importavo“ husarus iš Vengrijos XV a, tačiau tuo metu jie dar beveik niekuo nepriminė Sparnuotųjų husarų, mūšio lauke pasirodžiusių Stepono Batoro valdymo metu. Taip pat to laikmečio husarų nederėtų painioti ir su XVIII a visoje Europoje išpopuliarėjusia, taip pat vengriško stiliaus, lengvąja kavalerija.
O net ir pati Vengrija taip pat importavo šiuos raitelius iš Serbijos, kai šią XV a. nukariavo Osmanų Imperija. Ir tada husaras buvo lengvasis raitininkas.
Nedederėtų jos painioti ir su iš Lenkijos perimtais lengvaisiais husrais, ginkluotais ietimi ir skydu. Tokie husarai uždavė garo maskvėnam Ūlos ir Oršos mūšiuose, tačiau nebuvo riterių atitkmuo ir neturėjo riteriams būdingo sunkumo, įgalinančio tiesiogine to žodžio prasme, laužti kad ir ilgomis ietimis ginkluotos pėstininikų rikiuotės.
Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėse husarai iš pradžių buvo tik dar viena kavalerijos rūšimi, dažniausiai neturėjusia lemiamos įtakos mūšio eigai, tačiau viskas pasikeitė 1576 m., kai Steponas Batoras tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Jo iniciatyva, anksčiau lengvąja (arba vidutinio sunkumo) kavalerija buvę husarai transformavosi į visiškai naują ir tik mūsų regionui būdingą kavalerijos rūšį – Sparnuotuosius husarus. Tai buvo vidutinė-sunkioji kavalerija, pakeitusi tipiškus Renesanco epochai itin sunkiai šarvuotus ir todėl labai brangiai kainuojančius sunkiuosius raituosius ietininkus. Sparnuotieji husarai jau nebepriminė ir savo vengriškų „protėvių“ – tai buvo rytietiškos ir vakarietiškos karybos derinys. Šis derinys pasirodė toks sėkmingas, kad maždaug 100 metų Sparnuotiesiems husarams nebuvo lygių priešininkų nei Rytuose, nei Vakaruose. Daugelyje šaltinių jie iki šiol vadinami geriausia to laikotarpio kavalerija Europoje, o galbūt ir visame pasaulyje.
Ilgas kovų kelias
Stepono Batoro reformos pradėtos XVI a 8-ame dešimtmetyje, o Sparnuotųjų husarų „aukso amžius“ prasideda jau 1577 m. pergale Liubiševo mūšyje. Nuo šios pergalės iki pat Vienos išvadavimo nuo turkų apgulties 1683 m. Sparnuotieji husarai buvo ta jėga, kuri nulemdavo Lietuvos - Lenkijos kariuomenės pergales, dažnai prieš skaitlingesnius priešus.
XVIII a Sparnuotieji husarai jau „paseno“ ir nebeatitiko modernios karybos reikalavimų bei virto faktiškai ceremoniniais daliniais. Tačiau kaip kavalerijos rūšis vis dar išliko kariuomenėje iki pat 1776 m., kuomet jų tradicijas perėmė lengvoji kavalerija – ulonai.
Sparnuotųjų husarų istorijos kelias pažymėtas daugybe įstabių pergalių: Liubiševe (1577 m.), Bičynoje (1588 m.), Kokenhauzene (1601 m.), Kircholme (1605 m.), Klušine (1610 m.), Chocime (1621 m.), Trčianoje (1629 m.), Ochmatove (1644 m.), Berestečkoje (1651 m.), Polonkoje (1660 m.), Chocime (1673 m.), Lvive (1675 m.) ir Vienoje (1683 m.). Visuose šiuose mūšiuose Sparnuotieji husarai buvo lemiamas pergalės faktorius.
Kilnioji kavalerija
Sparnuotųjų husarų dalinius sudarė turtingesnieji Lenkijos ir Lietuvos bajorai. Kiekvienas husaras, vadinamas „draugu“ (lenkiškai – „towarzysz“) pats finansuodavo savo ir dar keleto kompanjonų parengimą ir aprūpinimą. Pagal susiklosčiusią tradiciją, karalius mokėdavo tik už ietį.
Keletas tokių būrių būdavo apjungiami į didesnį dalinį – „vėliavą“, kurią sudarė nuo 30 iki 60 raitelių. Lemiamų atakų metu „vėliavos“ būdavo jungiamus į gausesnius būrius po 150 – 200 husarų. Tokia tvarka buvo pirmiausiai organizuota Stepono Batoro asmeninė gvardija, bet jau paskutiniame XVI a dešimtmetyje jos pavyzdžiu buvo organizuoti praktiškai visi Lenkijos ir Lietuvos husarų pulkai.
Paprastai vienos vėliavos priekyje jojo tik viena ar dvi husarų ir tikrų aristokratų eilės. Už jų rikiuodavosi vasalai, dažniausiai lengviau šarvuoti ir prasčiau ginkluoti.
Kaip minėta anksčiau, dauguma husarų buvo kilę iš tikrai turtingų bajorų šeimų, nes toli gražu ne kiekvienas šlėchtos atstovas galėjo sau leisti tokį žirgą, šarvus, ginklus bei puošybos elementus, kuriuos turėjo Sparnuotieji husarai.
Sparnų fenomenas
Žinoma, pagrindinis Lietuvos – Lenkijos husarų atributas buvo jų sparnai, dėl kurių šie raiteliai ir gavo savo vardą. Sparnus sudarė medinis karkasas, tvirtintas iš pradžių prie balno husarui už nugaros, o vėlesniuoju laikotarpiu – tiesiai prie raitelio nugaros. Šis karkasas buvo puošiamas plunksnomis, dažomas raudona arba purpurine spalva ir kaustomas žalvariu. Susidarydavo įspūdis, kad husarai iš tiesų yra „sparnuoti“.
Iki šiol karybos istorikai ginčijasi, kokia buvo tikroji husarų sparnų paskirtis. Vieni teigia, kad buvo tik puošybos elementas, suteikiantis husarams itin iškilią išvaizdą ir taip pabrėžiantis jų aukštą kilmę ir elitinių pajėgų statusą. Kai kurie tyrinėtojai net tvirtina, kad sparnai buvo tik paradinis elementas, niekada nedėvėtas mūšyje.
Kiti prie šio apibūdinimo prideda ir tai, kad keleto tūkstančių spindinčiais šarvais ir leopardo kailiais (būtinas atributas kiekvienam husarui) pasidabinusių „mirties angelų“ ataka turėjo kelti siaubą priešo kareiviams.
Kai kurie tyrinėtojai taip pat pažymi ir praktinę sparnų paskirtį. Pirmiausiai, sparnai galėjo saugoti husaro nugarą nuo kardo kirčio. Be to, jie neleisdavo užmesti ant raitelio laso, o tai skamba kaip iš tiesų naudingas gynybos elementas, atsižvelgiant į tai, kad minimu laikotarpiu daug kariauta su totoriais ir turkais osmanais, kurių lengvieji raiteliai dažnai naudojo kilpas, kad išversti sunkiuosius priešo raitelius iš balno. Dar viena teorija teigia, kad husarų sparnų plunksnos keldavo didelį triukšmą, todėl žirgai nesibaidė mūšio kakofonijos.
Tik tai, kas geriausia
Sparnuotųjų husaro ekipiruotė per jų klestėjimo šimtmetį keitėsi, tačiau išsaugant jų didingą išvaizdą ir visada tik kokybiškesnės ginkluotės naudai. Tai ypač pasakytina apie šarvus. Stepono Batoro laikais husarai atsisakė sunkių šalmų ir didelių medinių skydų (vengriška tradicija) ir kuo toliau, tuo labiau orientavosi į lengvus, bet itin aukštos kokybės šarvus. Tipišką šarvų komplektą sudarė šalmas su dalies veido apsauga, krūtinės ir nugaros šarvai, lengvi dilbius ir šlaunis saugantys šarvai. XVII a Sparnuotųjų husarų ekipiruotė tapo tokia standartizuota, kad ją jau galima praktiškai vadinti uniforma. Panašūs šarvai, visiems husarams privalomi sparnai bei leopardo (kartais kitų egzotinių gyvūnų) kailiai aiškiai suteikė raiteliams bendrą, juos charakterizuojančią išvaizdą.
Ne mažiau įspūdingas už šarvus buvo ir kiekvieno husaro ginklų rinkinys. Svarbiausias husaro ginklas – labai ilga (iki 5 m), bet labai lengva (specialiai husarams gaminta, iš dviejų dalių sudedama tuščiavidurė) ietis. Artimoje kovoje įprastu ginklu buvo ilgas ir lenktas kavalerijos kardas, nors dažnai minima, kad prie balno būdavo tvirtinamas dar ir atsarginis sunkus kardas – palašas. Karininkai neretai naudodavo ir kuokas arba kovos kūjus. Be to, husarai turėjo šaunamuosius ginklus – po du balno priekyje tvrtinamus pistoletus arba kavalerijos karabiną (minimas retai). Pavieniais atvejais naudoti ir totoriško tipo sudurtiniai lankai.
Plieninio kumščio taktika
Taigi, Sparnuotieji husarai buvo vidutinio sunkumo, labai greita ir universaliai panaudojama kavalerija. Pagrindinė jos taktika buvo tiesioginis smūgis, išsklaidantis priešo rikiuotę. Husarai puldavo labai glaustomis gretomis, būriais po 150 – 200 raitelių, išrikiuotų į 2 eiles. Rikiuotė buvo tokia tanki, kad sakoma, jog husarai liesdavosi keliais. Tai byloja apie aukštą raitelių meistriškumo lygį, ką patvirtina ir faktas, kad Sparnuotieji husarai net visu greičiu lėkdami į ataką (maksimalus greitis būdavo išvystomas beveik prieš pat susidūrimą su priešu), sugebėdavo sinchroniškai atlikti staigius posūkius – t.y. netikėtai smogti į kitą priešo rikiuotės vietą, nei tas tikėdavosi.
Jei priešo rikiuotė nesuirdavo nuo pirmo smūgio, atakas husarai galėdavo kartoti po keletą kartų. Specialiai tam kariuomenė su savimi gabendavo atsargines ietis.
Naudodami Europoje jau pasenusia laikytą tiesioginio smūgio taktiką, Sparnuotieji husarai pasirodė besą kur pranašesni už europietišką vidutinę ir sunkiąją kavaleriją, kuri tuo metu buvo labai nepaslanki ir naudojo itin statišką taktiką.
Pavyzdžiui, švedų reitarai buvo išmokyti šaudyti po vieną eilę, kuomet pirmoji greta traukdavosi už draugų nugarų užsitaisyti ginklų. Turint omenyje, kokių greičiu į juos rėždavosi Sparnuotieji husarai, tokia taktika buvo visiškai neefektyvi.
Tuo metu kovojant prieš totorius arba kazokus, Sparnuotieji husarai jau naudojosi tipiškai vakarietiškais privalumais – šaunamaisiais ginklais ir nepalyginamai kokybiškesniais šarvais.
Husarų ginkluotės ir šarvų sunkumo bei greičio derinys leido jiems efektyviai kautis ir gynyboje. Geltonųjų Vandenų mūšyje (1648 m.), Chmelnickio kazokų sukilimo metu, vos Lenkijos 1500 kareivių (iš jų tik 200 husarų) sėkmingai gynėsi nuo 11 tūkst. kazokų. Sėkmę garantavo būtent Sparnuotųjų husarų meistriškumas.
Sparnuotieji husarai populiarijoje istoriografijoje tapo legenda. Vienos išvadavimui paminėti 2014 m. pastatytas vaidybinis filmas, o 2016 m. švedų sunkiojo metalo grupė Sabaton įtraukė husarus, greta švedų pėstininkų Poltavos mūšyje ir kitų legendinių mūšių, kai nedaugelis kovėsi prieš daug gausesnes pajėgas, į savo albumą „The Last Stand“:
„Jei Dievas su mumis...“
Per šimtmetį šlovingos kovų istorijos Sparnuotieji husarai pasižymėjo ne tik meistriškumu ir puikia ekipiruote, bet pirmiausia – beatodairiška narsa. Jie dažnai puldavo visiškai nepaisydami kiekybinės priešo persvaros. Atrodo, kad būtent šiems Lietuvos – Lenkijos aristokratams labiausiai tiko pačios valstybės moto: „Si Deus nobiscum, quis contra nos?“ („Jei Dievas su mumis, kas tuomet prieš mus?“).
Liubešovo mūšyje, prieš 7 tūkst. – 12 tūkst. sumaištavusio Dancigo kareivių stojo vos 2 tūkst. karių Jano Zborovskio vadovaujama armija. Pėstininkams nutildžius vokiečių patrankas ir atrėmus pikinierių puolimą, į Dancigo kariuomenės flangą smogė Sparnuotieji husarai. To užteko, kad bėgtų visa Dancigo kariuomenė.
Kahlenbergo mūšyje (Vienos išvadavimas nuo turkų apgulties) dalyvavo didžiulės sąjungininkų pajėgos (apie 80 tūkst. kareivių), tačiau lemiamu mūšio momentu karalius Jonas III Sobieskis net nelaukė kad turkų gretoms smogtų visa gausi sąjungininkų kavalerija (tai buvo didžiausia kavalerijos ataka istorijoje), o pats su 3 tūkst. Sparnuotųjų husarų smogė osmanams, per kurių gretas husarai perėjo, kaip peilis per sviestą, sukeldami paniką visoje likusioje turkų armijoje. Flangus rėmė maždaug tiek pat vokiečių pėstininkų samdinių.
Beje LDK husarai mūšyje nedalyvavo, nes tuo pačiu metu vykdė reidus Vengrijoje, o kitaip tariant – siaubė šalį – tuo metu visiškai priimtinu būdu ir monetą į kišenę įsidėti, ir sukaustyti gausias priešo pajėgas tam tikroje teritorijoje. Net tokioje didelėje, kaip Vengrijos karalystė.
Kai kurie istorikai iki šiol priekaištauja husarams, kad šie sutrukdė visiškam Osmanų armijos sunaikinimui, nes visą parą plėšė jų stovyklą, lėbavo ir jų nepersekiojo.
Ypatinga narsa Sparnuotieji husarai pasižymėjo Klušino mūšyje prieš maskvėnus. Ten 6,8 tūkst. Lietuvos – Lenkijos kareivių stojo prieš 35 tūkst. maskvėnų, be to dar turėjusių vienuolika patrankų prieš dvi mūsiškes. Husarai net keletą kartų (vienas amžininkas nurodo 8 atakas) puolė įtvirtintas maskvėnų pėstininkų pozicijas, kur kavalerija tiesiog negalėjo nugalėti. Tačiau šios atakos išprovokavo viename Maskvos kariuomenės flange buvusią kavaleriją pulti ir neva „pribaigti“ pavargusius husarus. Susidūrime maskvėnų kavalerija buvo sunaikinta ir taip atvertas kelias į jų kariuomenės flangą, kas ir užtikrino pergalę.
Nė vienam lietuviui turbūt nereikia priminti ir Kircholmo (Salaspilio mūšio), kuomet 3,6 tūkst. Jono Karolio Chodkevičiaus karių sutriuškino 11 tūkst. švedų. Lemiamame mūšio etape 300 Chodkevičiaus Sparnuotųjų husarų „surakino“ visą švedų pėstininkiją mūšio lauko viduryje ir davė pakankamai laiko pėstininkams ir lengvąjai kavalerijai sumušti švedus flanguose ir apsupti likusias jų pajėgas.
Tai tik keletas labai trumpų pavyzdžių iš šlovingos Sparnuotųjų husarų kautynių istorijos. Žinoma, būdavo ir pralaimėjimų, tačiau net gausesnis priešininkas po to didžiuodavosi, kad įveikė Lietuvos – Lenkijos pajėgas, kurių gretose buvo bent kažkiek Sparnuotųjų husarų.
Dažnas skeptikas gali pasakyti, kad daugelis XVII a pergalių buvo tik epizodinės – juk ir sumušant priešą mūšio lauke, karai būdavo laimimi retai ir valstybės sienos lėtai, bet nepaliaujamai traukėsi. Tačiau tai – labai platus klausimas, apimantis visas valstybės gyvenimo sferas, o ne husarų kokybę. Bet koks priekaištas atšoka, kaip strėlė nuo Sparnuotojo husaro kirasos, nes šie raiteliai tapo gyva mūsų valstybės legenda, apgindami jos garbę kiekviename mūšio lauke, kur tik jiems teko kautis.
Naujausi komentarai