Rugsėjo 6–15 dienomis Juodkalnijoje įvyko alternatyvaus teatro festivalis „FIAT 2024“. Pagrindinėje konkursinėje festivalio programoje buvo pristatytas režisieriaus Artūro Areimos spektaklis „Hamletmachine“ (A. Areimos teatras). Spektaklis „Hamletmachine“ skatina žiūrovą susidurti su jauno žmogaus, kamuojamo nerimo, depresijos, prasmės paieškos, ir bandymo suvokti save per destruktyvias, ribines patirtis, sąmone, skatina žiūrovą sąmoningai, racionaliai svarstyti apie didžiųjų sociokultūrinių virsmų keliamas visuomenines ir žmogaus savivokos problemas.

Pagrindinėje ir OFF festivalio programoje pristatyti spektakliai iš Italijos, Kosovo, Makedonijos, Kroatijos, Lietuvos, Bosnijos ir Hercegovinos, Serbijos ir Juodkalnijos. Artūro Areimos „Hamletmachine“ sulaukė didelio teatro profesionalų, kritikų susidomėjimo.

Ar tai geriausia, ką galime padaryti?

„A. Areima „Hamletmachine“ atveria per gilią ir bauginančią atmosferą, įnirtingai ir palaipsniui vis garsiau pabrėždamas pjesėje užkoduotą depresijos jausmą skvarbiais techno garsais. Dalyvaujant šioje A. Areimos draminėje patirtyje neišvengiamas garsusis katarsis, kurį patiria „Hamletmachine“ žiūrovas. „Hamletmachine“ – tai pyktis, neviltis, nesibaigiantis istorijos ratas, kuriame viskas nuolat kartojasi, iš kurio nei žmogus, nei mašina negali ištrūkti. Hamletas pavargsta ir nuo religijos, privačios nuosavybės, policijos, kostiumų ir klausia, ar tai tikrai geriausia, ką galime padaryti? O Ofelija? Šiame spektaklyje ji kalba apie visko šventumą, o jos personažą galima interpretuoti kaip maištą prieš Vakarų civilizacijos bejėgiškumą užkirsti kelią pasikartojančiam smurto ciklui.

Spektaklis „Hamletmachine“. D. Miljaničiaus nuotr.

Tačiau menas neturi pabaigos, jis niekada nebūna, kaip sako Leonardo da Vinci, užbaigtas, o tik apleistas, paliktas. Taigi bet kokie tolesni komentarai reiškia tik trumpalaikį atsisakymą mąstyti apie šią pjesę, kalbėti apie ją ir perteikti įspūdžius apie spektaklį, nes „Hamletmachine“ yra toks spektaklis, kuris reiškia sugrįžimą, laiko nebuvimą ir begalę prasmių bei galimybių“, – rašė Anastasija Orlandić (Vijesti.me).

Depresijos pasaulis, iš kurio nėra išėjimo

Andrija Radović, didžiausio Juodkalnijos dienraščio „Pobjeda“ teatro kritikė, savo recenzijoje analizuoja žmogaus dekonstrukcijos temą, ryškiai atsiskleidžiančią ir pačiame spektaklyje: “Areimos  darbas svyruoja tarp performanso ir teatro spektaklio, kuriame aktoriai Monika Poderytė ir Rokas Petrauskas vaidina minimalistiškai dekoruotoje scenoje – joje tik čiužinys, padengtas žemėmis ir baltomis chrizantemomis. Spektaklio pradžioje ant čiužinio guli jaunas vyras, kenčiantis nuo depresijos, kuri perauga į agresiją ir destrukciją. Jo kūno kalba sukuria iliuziją, kad žemė jį pamažu praryja, o iš frazių, kurias jis ištaria, sklinda nepaneigiamas nihilizmas. Pjesės žodžiai kalbami į mikrofoną, žmogaus sukurtą mašiną. Vietoj dialogo dažniausiai skamba monologai, kupini emocinės įtampos, neatitinkančios kalbančiojo būsenos, taip pat, spektaklyje gausu intertekstinių nuorodų. Taigi kalba čia pasirodo esanti visų nesusipratimų šaltinis, taip pat ji suvokiama kaip tam tikras mechanizmas – kaip žmogaus išradimas, negalintis išreikšti giliausių jo emocijų. Per pagrindinio veikėjo transformacijas stebime neramios, paralyžiuotos sielos, neturinčios jėgų jokiems pokyčiams, portretą. Nusivylimas socialine santvarka, kapitalizmu ir empatijos stoka yra jo pykčio ir maišto priežastis.

Mes paprasčiausiai nustojome būti asmenybėmis ir kūrybingomis būtybėmis, o dabar mums kelia grėsmę ir dirbtinis intelektas. Jaučiu, kad žmonės nustojo tikėti kultūra, tikėtis kad kultūra gali kažką pakeisti.

 

„Hamletmachine“ spektaklyje jaučiamas veltšmercas (vok. Weltschmerz –pasaulio sielvartas; skausmas, depresija, sukelta minčių apie pasaulio netobulumą), pasišlykštėjimas ne tik pasauliu ir civilizacija, bet ir apskritai priimta Vakarų Europos teatro tradicija, pasitelkiant įvairias metateatrines procedūras. Fragmentiškumas yra ryškiausias „Hamletmachine“ bruožas. Pjesės dialogų ir spektaklio scenų dviprasmiškumas ir nenuoseklumas, taip pat sąsajų su originaliais W. Shakespeare^,o personažais nebuvimas yra tarsi pasipriešinimas iš anksto primestai draminio teatro sampratai. Nukrypimas nuo tradicinių teatro konvencijų tam tikra prasme yra bandymas atgaivinti teatrą ir ištraukti jį iš nusistovėjusių teatro modelių“.

Spektaklis „Hamletmachine“. D. Miljaničiaus nuotr.

Empatija

Pats A. Areima priminė Heiner Müller, vieno iš postmoderniojo teatro kūrėjų, svarbą. Anot jo, „Hamletmachine“ nėra lengva suprasti, nes joje gausu literatūrinio, muzikinio, socialinio ir politinio konteksto, ir jis mano, kad šiandien šis spektaklis aktualesnis, nei prieš šešerius metus, kai buvo sukurtas.

„Spektaklyje kalbama apie depresijos pasaulį, iš kurio nėra išeities. Mes paprasčiausiai nustojome būti asmenybėmis ir kūrybingomis būtybėmis, o dabar mums kelia grėsmę ir dirbtinis intelektas. Jaučiu, kad žmonės nustojo tikėti kultūra, tikėtis kad kultūra gali kažką pakeisti“, – sakė režisierius.

Pasak aktorės M. Poderytės, pagrindinis dalykas, kurį jie norėjo pasiekti su „Hamletmachine“, tai daugiau kalbėti apie žmones, kenčiančius nuo depresijos.

„Dar nesame pasirengę apie tai atvirai kalbėti. Vis dar stengiamės nustumti šiuos dalykus į šalį ir sakome, kad žmogus tiesiog serga. Nesistengiame suprasti, ką žmogus išties išgyvena ir ką jaučia. Šis spektaklis kviečia mus kalbėti apie šiuos dalykus, kalbėti garsiau ir būti labiau empatiškais vienas kitam“, –  pabrėžė M. Poderytė.

Režisieriaus A. Areimos teatro trupė po festivalio buvo pakviesta pristatyti savo kūrybą tarptautiniuose teatro festivaliuose Albanijoje ir Slovėnijoje 2025 m. rudenį.

Recenzijas iš anglų kalbos vertė Ugnė Sprainaitytė.