Sakoma, kad spektakliai vaikams ne mažiau svarbūs nei teatras suaugusiems, nors pastarasis dažnai laikomas aukštesniu menu ir valstybės parama jam būna didesnė.

Pastaruoju laiku teatro profesionalai dažniau kelia klausimus: kokius spektaklius vaikai mato mokyklose ir darželiuose, kokie teatrai apsilanko mažuose miesteliuose?

Spektakliai vaikams beveik visada šliejosi greta suaugusiems skirtų teatrų, gal tik prieš 20 metų susikūręs Keistuolių teatras išskirtinai kūrė vaikams ir jaunimui. „Aukštyn kojom“, „Smaragdo miesto burtininkas“ – tai tik pora spektaklių, kurie neužmiršti ir šiandien.

Keistuolių teatro režisierius ir aktorius Aidas Giniotis sako, kad jaunam aktorių kursui mintis kurti teatrą vaikams atėjo savaime. „Mes tuo metu buvome labai jauni, mėgome šėlti, dūkti scenoje ir vaikiška medžiaga, pagal kurią mes dirbome, tai leido, taip kad su vaikais mes dėl to ir suradome patį pirmąjį kontaktą, o kai surandi kontaktą, tai jau ne taip norisi jį paleisti“, – sakė A. Giniotis.

Metams bėgant pasikeitė ir pats Keistuolių teatras. Jo repertuarą papildė spektakliai suaugusiems, tačiau net ir pasenėjęs teatras neužmiršta kurti vaikams. Teatro vadovas A. Giniotis pabrėžia, kad pastatymų vaikams teatruose turi likti.

„Kuo daugiau spektaklių, tuo didesnė tikimybė, kad iš jų gausos atsiras ir kokybė. Pasirinkti tu lyg ir gali, bet visą laiką norisi vaikams parodyti gryną, teisingą, kokybišką dalyką, ne vien tik pašėliojimą dėl pašėliojimo ar vaidą dėl vaizdo. Norisi, kad jis gautų kažką daugiau. Jeigu profesionalai nedirbs, tai toje vietoje atsiras kažkas kitas“, – mano režisierius.

Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos „Asitežas“ pirmininkė Violeta Podolskaitė mano, kad didžiulė problema yra tai, jog vaidina ir savo kūrinius vaikams rodo „net negulėję prie teatro vartų“.

„Vaikai melo netoleruoja visiškai. Tai yra tiesiog jų atkratymas nuo teatro, todėl šitą erdvę turi užimti tikrai labai sąžiningai dirbantys profesionalai“, – mano pašnekovė.

Teatro kūrėjai labiausiai susirūpinę tais spektakliais, kurie rodomi darželiuose, mokyklose ir mažuose miesteliuose. Pasak A. Giniočio, profesionalūs teatrai beveik neturi finansinių galimybių gastroliuoti, todėl atokiau gyvenančius vaikus pasiekia tik mėgėjų spektakliai arba vaikai iš viso nemato jokių pastatymų.

„Finansiškai šiais laikais yra labai sudėtinga pakilti iš vietos, o jeigu dar spektaklyje yra daugiau butaforijos, dekoracijų, rūbų... Aš nekalbu apie nakvynę ar viešbutį, bet bilietai spektakliui save išlaikyti turi būti ne tokie pigūs, kokius išgali nupirkti Lietuvos gyventojai.

Manau, keistuoliai padarė labai didelį darbą pirmaisiais savo gyvavimo metais, kai daugiau gastroliuodavo negu vaidindavo Vilniuje. Dabar to padaryti jau nebeįmanoma. Aš manau, to labai trūksta. Katastrofiškai trūksta“, – svarstė režisierius.

Jau dešimtmetį Lietuvoje veikianti teatrų vaikams ir jaunimui asociacija „Asitežas“ su Vyriausybės parama padeda profesionalioms aktorių trupėms rodyti spektaklius ligoninėse, mokyklose ar darželiuose, tačiau lėšų užtenka tik sostinės rajonui aplankyti, o ir tokia akcija trunka vos kelis mėnesius (spektakliai vaikams būna nemokami).

„Vaikai dažniausiai nesirenka, kur eiti, į teatrą juos atveda suaugusieji ir būtent dėl to mes turime labai atidžiai nuspręsti, ką jiems rodome. Daug galvoju apie mano žiūrovus, kas jiems gali būti įdomu, ką jie gali suprasti ir kaip galiu jiems kelti iššūkius. Vaikai neturi tiek gyvenimiškos patirties, kiek suaugusieji, todėl jie viskam atviri. Kartais vaikams galima parodyti daug daugiau negu suaugusiems, nes jie tiesiog klauso, o ne teisia. Vaikai pamato spektaklį ir tada pasako, patiko jis ar ne“, – sako Nacionalinio Manheimo teatro režisierė Andrea Gronemeyer.

Vokietijos teatrai vaikams aktyviai kurti pradėjo prieš tris dešimtmečius. Tada ne vienas teatras šalia suaugusių atidarė teatrus vaikams. Režisierė A. Gronemeyer pastebi, kad Vokietijoje vaikų teatrai remiami mažiau nei suaugusiųjų, bet žingsnis, kurį žengė valstybė prieš tris dešimtmečius, dabar teatrams padeda pasiekti ne tik vaikus didžiuosiuose miestuose, bet ir provincijose.

„Dirbame tiek didžiajame mūsų teatre, tiek vaidiname mokyklose. Abi šios spektaklių formos labai svarbios. Jomis mes įtraukiame vaikus į menišką miesto gyvenimą, vaikai gali pamatyti spektaklius operoje, bet taip pat jiems vaidiname jų kasdienėje aplinkoje, tai labai svarbu, ypač kaimuose.

Ten nėra didelių teatrų, todėl ten turime nuvažiuoti patys. Vaikams sunkiau pasiekti miestų teatrus nei suaugusiems, kurie gali tiesiog sėsti į automobilį ir nuvažiuoti į kito miesto teatrą“, – sako A. Gronemeyer.

Lietuvoje spektaklį vaikams turi beveik kiekvienas teatras, tačiau tik keletas Lietuvos teatrų programėlėse nurodo, kokio amžiaus vaikams spektaklis skirtas, o juk dažnai po pasirodymo gali išgirsti, kad šitas spektaklis per vaikiškas, ar atvirkščiai – per sudėtingas. Nors įprasta manyti, kad į teatrus vaikus galima pradėti vesti nuo trejų metų, tačiau užsienio patirtis kitokia.

„Dar kažkaip žmonės nedrįsta į mūsų teatrus ateiti su pačiais mažiausiais, nors į „Lėlės“ teatrą atsineša ir visai mažuliukus. Tu girdi, kaip jie verkia išsigandę tos tamsos.

Bet man teko matyti tarptautiniuose festivaliuose spektaklį skirtą vienų metų vaikams. Tai tokių mažuliukų kompanija susėdusi... Tikrai, jie buvo kaip užburti, nes juos kiekvieną sekundę pagaudavo tas kažkoks vyksmas, kuris scenoje, – tai tikrai buvo jiems skirtas spektaklis. Dar nuostabiau buvo stebėti tėvus, jų reakciją. Gali dvigubą spektaklį žiūrėti“, – kalba Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos „Asitežas“ pirmininkė V. Podolskaitė.

Pašnekovė sutiko palyginti lietuviškus spektaklius su užsienietiškais. „Pirmais metais, kai buvo mūsų tarptautinis festivalis, atvažiavo čia danai, švedai. Jie tada žiūrėjo mūsų spektaklius ir pastebėjo, kad mūsų labai daug scenoje ir mes nebendraujame su žiūrovu. Tai pagrindinis skirtumas.

Mes buvome pripratę vaidinti didelėje scenoje ir ta rampa mus labai skyrė. Kai pradėjau važinėti į tuos tarptautinius festivalius, man buvo keista, kad aktoriai pasitinka savo žiūrovą. Žiūri spektaklį ir visada yra kontaktas. Žodžiu, ten rampa ištirpsta. Džiaugiuosi, kad ir mūsų aktoriai bei teatras pasuko ta linkme“, – sakė V. Podolskaitė.

Pasakojimas transliuotas Lietuvos radijo laidoje „Ryto garsai“.