Daugiau kaip 100-metį gyvuojanti Dainų šventės tradicija vėl kviečia ten, kur ir užsimezgė, – į Kauną. Šeštadienio vakarą Dainų slėnyje vyksiančioje Kauno dainų ir šokių šventėje „Čia suteka upės“ dalyvaus net 3 tūkst. atlikėjų – 21 šokių kolektyvas ir 65 chorai – iš Kauno ir įvairių kitų Lietuvos miestų ir regionų. Ši šventė – gyvas liudijimas, kad ilgametė dainos ir šokio tradicija Lietuvoje lig šiol svarbi ir perduodama iš kartos į kartą.
Maestro ir legendine chorvede tituluojama šventės meno vadovė D. Beinarytė sako niekada neskaičiavusi, kelinta jai bus ši dainų šventė, tačiau skaičius tikrai būtų didžiulis. Pasak jos, šventės „Čia suteka upės“ dalyviai ir rengėjai įdėjo daug darbo, kad niekas nedainuotų pro šalį, o programa būtų graži, vientisa, turėtų ir kaunietišką akcentą.
Visos – išskirtinės
– Kuo, Jūsų manymu, ši dainų ir šokių šventė bus išskirtinė?
– Visos dainų šventės yra išskirtinės ir savo emocija, ir savo jausmais, ir žmonėmis. Visos jos gražios, tik skirtinga programa. Šį kartą joje dalyvaus jaunimas.
Labai sudėtinga pasakyti, kuo ji ypatinga. Visi ruošiasi dainuoti, gyventi muzika, ir šventė ypatinga, kad visi myli dainą ir šokį.
– Ar buvo chorų atranka, ar dalyvauti dainų šventėje galėjo visi pageidaujantys?
– Į Lietuvos dainų ir šokių šventę rengiamos atrankos ir perklausos, o į Kauno – niekada jų nebūna. Į ją patenka tie, kurie dirba, dainuoja, lanko repeticijas ir atsakingai žiūri į darbą. Aišku, kai kurie galėtų dar atsakingiau žiūrėti. Mes tiesiog rengiame bendras repeticijas, jose dirbame, stengiamės išmokti repertuarą maksimaliai gerai, kad surengtume šventę ir sau, ir klausytojams, žiūrovams.
Į Kauno dainų šventę dalyviai suvažiavę iš visos Lietuvos. Dauguma jų – moksleivija, nes ruošiamasi visos Lietuvos moksleivių dainų šventei, o regioninės turi padėti parengti Vilniuje vyksiančios šventės programą. Kuo daugiau kartų į ją įtrauktas dainas choristai padainuoja, tuo geresnis rezultatas.
Kaune prijungėme ir studentijos atstovus, tai padės jiems pasirengti šiemet Latvijoje vyksiančiai šventei „Gaudeamus“.
Skambės 30 kūrinių
– Skelbta, kad šventėje Kaune iš viso skambės 30 kūrinių. Koks maždaug santykis tarp klasikos, liaudies ir šiandienos kūrėjų kūrinių?
– Tiek kūrinių bus kartu ir chorų, ir šokėjų. Daug repertuaro paimta iš moksleivių dainų šventės, dalis – iš šokėjų programos, dalis – iš „Gaudeamus“. Viską stengiamės sudėlioti, kad programa būtų graži, susijungtų, būtų vientisumas, bet būtų ir savitų Kauno kūrinių, kurie skamba vien tik Kauno, o ne kitose dainų šventėse.
– Vis dėlto, kas galutinai nusprendžia dėl repertuaro? Po Lietuvos dainų ir šokių šventės kilo diskusijų, ypač dėl šiandienos kompozitorių, kodėl to, o ne kito, tą, o ne kitą dainą dainuoja?
– Visi pasitariame, nėra taip, kad vienas žmogus nusprendžia, yra kūrybinės grupės, kur balsuojant nusprendžiama. Čia ne taip, kad kas nors sugalvojo, primetė – šitą dainuosite. Tikrai yra daug dalykų, didelė kūrybinė mašina apsvarsto ir nusprendžia.
Dabar kuriančių muziką kompozitorių kūrinių bus ir Kauno dainų ir šokių šventėje. Džiugu, kad kažkas kuria.
– Lietuvos nacionalinis kultūros centras jau rengia naujų kūrinių chorams ir vokaliniams ansambliams konkursą 2028 m. Lietuvos dainų šventei. Gal ir šiai Kauno dainų šventei specialiai sukurta kokia daina?
– Kiekvienais metais rengiami tokie kūrinių tiek ansambliams, tiek chorams konkursai. Gerai, kad kūryba skatinama.
Kauno dainų šventei specialiai kokio nors kūrinio nesukurta, jie kuriami visai Lietuvai. Kurie patenka į konkursus, laimi, tuos išbandai, pasižiūri, ar skamba, ar ne.
Reikia daug dirbti
– Kas, Jūsų nuomone, svarbiau neprofesionalų, ypač jaunimo, moksleivių, chorų veikloje: masiškumas ar atlikimo meninė kokybė, t. y. ar kad kuo daugiau žmonių dainuotų, tegu ir ne pačiu aukščiausiu meniniu lygiu, ar kad tai darytų mažiau žmonių, bet kuo profesionaliau?
– Prie muzikos liestis žmonės turi labai atsakingai, čia – kaip tavo širdies kultūra. Jei jos neturėsi, tai ir tos kultūros nebus. Čia priklauso nuo kiekvieno iš mūsų požiūrio. Visada reikia maksimaliai siekti, kad viskas būtų profesionalu. Niekas nenori stovėti ir dainuoti pro šalį ar klausyti šalia dainuojančių pro šalį. Pasakyti, ar čia profesionaliai, ar neprofesionaliai... Jei pusė dainuos pro šalį, tai ir jums bus nesmagu klausyti, ir juo labiau dainuoti.
Prie muzikos liestis žmonės turi labai atsakingai, čia – kaip tavo širdies kultūra. Jei jos neturėsi, tai ir tos kultūros nebus
– Dainų šventėse apima euforija, atrodo, kad dabar dainuoja visi: ir choristai, ir žiūrovai. Populiarumo sulaukia TV projektai, kur varžosi chorai. Ar dabar vyksta chorinio dainavimo renesansas?
– Nežinau, kodėl visi taip šneka: atgimimas, neatgimimas. Žmonės dainuoja nuo senų laikų, yra daug dainuojančių. Reikia skatinti ministerijas, Švietimo ministeriją, kad vyktų ugdymas, kad būtų žmonių, kurie dirba su jaunimu, su suaugusiaisiais, nes labai trūksta ir pedagogų, ir chorų vadovų. Kai žmonės turi gerą vadovą, tai ir nori eiti į kolektyvus dainuoti. Čia užburtas ratas, kaip ir viskas pas mus dabar politikoje. Vienareikšmiškai ką nors pasakyti negalima.
– Kaip vertinate tokius televizijos projektus kaip „Chorų karai“ ar „Chorų mūšiai“? Viename jų ir Jūs buvote Kauno burgundiškojo choro generolė. Kai kas kritikuoja, kad toks supopsinimas nedaug turi bendra su chorinio dainavimo esme.
– Televizija yra televizija. Televizijos rengia savo projektus, gerai, jei žmonės žiūri ir jiems patinka. Visur yra savų pranašumų ir savų trūkumų. Niekur nėra labai gerai ir niekur nėra labai blogai.
– Tačiau ar teko pastebėti, kad po tokių TV šou padaugėtų norinčių dainuoti chore?
– Žinote, norint dainuoti chore reikia daug dirbti. Tai viską ir pasako. Jei nori tik ateiti ir nosį pakrapštyti, chore nedainuosi. Chore turi būti atsakomybė, tvarka, pasiruošimas, sveikas balsas. Lygiai taip pat kaip šokėjai – jei kojos bus kreivos šleivos, niekas nepašoks.
Debiutas kine
– Jūs tituluojama maestro, legendine chorvede. Tačiau iki chorvedybos Jūsų muzikinėje karjeroje buvo smuikas, paskui – vargonai. Vis dėlto kas nulėmė, kad pasišventėte choriniam muzikavimui, vadovavimui chorams?
– Kaip aš sakau, gyvenime nežinai, kur tavo kojos nueis. Yra daug kelių ir žmogus pasirenka, kuriuo eiti. Kur tau miela, ten ir žingsniuoji. Nėra kokių nors priverstinių dalykų.
– Kai stojate ne tik priešais savo Kauno technologijos universiteto chorą „Jaunystė“, kuriam vadovaujate per 30 metų, bet ir keliatūkstantinį jungtinį, sudarytą iš daugybės kolektyvų, ar nėra baimės, kad nepavyks suvaldyti tokios minios?
– Jei yra baimė, tada, kaip sakoma, bijai vilko – neik į mišką. Taip tiesiai šviesiai.
– Jūs – ir Kauno bažnyčių vargonininkė, ne tik choro „Jaunystė“, bet jau per ketvirtį amžiaus ir Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos vaikų popgrupių „Dangiukai“, „Dangi“ vadovė. Klasika ir popmuzika labiau dera tarpusavyje ar kontrastuoja?
– Visa muzika yra muzika. Gali klasiką supopsinti, gali popmuziką suklasifikuoti į klasiką. Pirmiausia reikia sąžiningai, atsakingai parengti muziką, kad ji skambėtų.
D. Beinarytė už kontrabandininkų vadeivos Vandos vaidmenį trileryje „Siena“ nominuota „Sidabrinės gervės“ apdovanojimui Metų geriausios aktorės kategorijoje.
– Beje, ar įmanoma vargonais pagroti popmuzikos kūrinį?
– Galima pagroti ir vargonais.
– Naujas Jūsų amplua – nusifilmavote Igno Jonyno trileryje „Siena“, už kontrabandininkų vadeivos Vandos vaidmenį esate nominuota „Sidabrinės gervės“ apdovanojimui Metų geriausios aktorės kategorijoje. Gal Jus pavilios kinas?
– Tai išbandymas. Režisieriaus I. Jonyno dėka buvau pakviesta į šį filmą nusifilmuoti, taip ir išėjo. Kaip sakau, gyvenime nė vienas nežinome, kada kas laimi loterijoje, kada kas pralaimi, – kaip ir visose rungtynėse. Negalvoju, ar tai sėkmė, ar nesėkmė. Tiesiog smagu, kad buvau pastebėta. Dėl nominacijos, žinoma, smagu. Tačiau, kaip sakau, kiekvienam reikia išbandyti save visur, kur įmanoma. Tada gali ką nors gyvenime pasiekti. Jei nieko nedarysi, nieko ir nepasieksi.
– Gal gavote pasiūlymų dar kur nors nusifilmuoti?
– O Dievuli tu mano... Kad ir gaučiau, nežinau, ar eičiau filmuotis. Tačiau kiekvieną dieną viskas gali pasikeisti. Gyvenimas – trumpas ir įvairus. Kiekvienas turi tai žinoti.
Ar dainuosime
– Grįžtant prie dainų švenčių – kaip vertinate prieš kelerius metus karštų diskusijų sukėlusį filosofės Nerijos Putinaitės pareiškimą, kad trys dainų šventės tarpukariu negali būti vadinamos tradicija, o ji sukurta sovietmečiu, kai dainų šventės buvo totalitarinio režimo renginys, kuris dabar įsiliejo į nepriklausomybę atgavusios Lietuvos gyvenimą?
– Negi uždrausi žmonėms galvoti, ką jie nori. Tegu galvoja, ką nori. Aš manau, kad daina yra daina ir čia nebūtinai dainų šventė ar dar kas. Jei žmones daina vienija, jei dainuodami jie randa su kuo nors bendrystę, reikia džiaugtis, kad dar apskritai žmonės dainuoja, o ne tik sėdi prie kompiuterių ir telefonų.
– Dainų švenčių tradicija Baltijos šalyse pradėjo antrą šimtmetį, ji įtraukta į UNESCO pasaulinį Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kaip manote, ar lietuviai rinksis į dainų šventes ir dar po 100 metų?
– Jei mūsų planeta egzistuos, tai gal ir dainuos. Jei žmonės mažiau sėdės įlindę į telefonus ir prie kompiuterių, tai gal ir dainuos. Jei sėdės įsikniaubę į ekranus, tai aišku, kad nedainuos.
Naujausi komentarai