2020 metais pasirodžiusi knygų serija „Imperijos paveldėtojai“, kurią sukūrė švedų rašytojas fantastas O. Källneris ir iliustruotojas Karlas Johnssonas, Švedijoje iškart sulaukė jaunųjų skaitytojų dėmesio. Netrukus teisės versti šį kūrinį buvo parduotos ir kitoms šalims.

Knygų seriją sudaro šešios knygos. Tris iš jų – „Kelionė prasideda“, „Geležinė rožė“ ir „Kapų planeta“ Lietuvoje išleido leidykla „Alma littera“. Į lietuvių kalbą gausiai komiksų stiliaus paveikslėliais iliustruotas, vaikams nuo devynerių metų skirtas nuotykių knygas išvertė Nadežda Maeki.

Su švedų rašytoju O. Källneriu kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė, į lietuvių kalbą išvertė Augustė Gittins.

Oskaras Källneris./ „Alma littera“ nuotr. 

– Pasakojama, rašyti jus paskatino rašytojo Juleso Verne’o knygos. Kurią iš jų pirmąją perskaitėte?

– O, nepatingėjote apie mane paieškoti informacijos?! Išties, mokydamasis vidurinėje mokykloje, perskaičiau beveik visas Juleso Verne’o knygas. Šis rašytojas buvo pirmasis, praskleidęs uždangą į mokslinės fantastikos žanrą, kurį perpratau tik gerokai vėliau. Šis rašytojas – neabejotinai vienas iš senųjų mokslinės spekuliatyviosios literatūros didmeistrių. Jo gebėjimas ir talentas iš tikrų mokslinių faktų kurti didžius nuotykius man padarė didžiulės įtakos. Nesu tikras, kuri iš perskaitytų knyga buvo pirmoji, bet „Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu“ skaičiau ne du ir ne tris kartus.

– Man fantastai šiek tiek primena ateities pranašautojus. Ar kartais su bičiuliais svarstote: J. Verne’as kadaise rašė apie povandeninį laivą, sraigtasparnį, raketas ir kosminius skrydžius – ir štai mes visa tai turime? Ar jus domina galimybė pažvelgti į ateitį ir pamėginti ją atspėti?

– Tikrai taip! Ir man šis mokslinės fantastikos aspektas yra be galo žavus. Tačiau jis – tik maža viso mokslinės fantastikos žanro dalis. Esu tikras, kad mokslinė fantastika šiandien kaip niekada aiškiai per susvetimėjimo objektyvą mums parodo dabartį ir šiandienę mūsų visuomenę. Ji, tarsi tamsus veidrodis, leidžia mums pažvelgti į save naujomis akimis, iš visiškai kitos perspektyvos, nustumti į šoną kasdienes, mūsų gyvenimą valdančias mintis. Futuristinis mokslinės fantastikos aspektas mane žavi nuo tada, kai pirmą kartą knygoje, povandeniniame laive, sekiau kapitono Nemo nuotykius.

„Alma littera“ nuotr. 

– J. Verne’as kadaise labai baiminosi, kad technologijos kartu su pažanga pasauliui gali atnešti daug blogio. Ar jūs manote taip pat?

– Technologijos yra įrankis ir stipri galia. Pačios savaime jos nėra nei gėris, nei blogis. Mes, žmonės, turime žinoti ne tik apie galias, bet ir apie psichologines, socialines ir politines problemas, kurių jos gali atnešti. Nuo tada, kai pasaulis atrado atominę bombą, mes gavome dvi galimybes – arba sunaikinti planetą, arba gaminti pasauliui energiją. Atradę biotechnologijas, galime išgydyti vis daugiau pasaulyje siaučiančių ligų, bet lygiai taip pat sukurti pasaulinį marą. Ir, kaip pasakytų Žmogus-voras, kartu su didžia galia gauname didžiulę atsakomybę. Taigi, žmonija dar turi užaugti kaip rūšis ir prisiimti atsakomybę už savo ir kitas rūšis.

– Užaugote jau technologijų amžiuje. Kokie žaidimai ir filmai buvo jūsų mėgstamiausi? Ar kompiuteriniais žaidimais žaidžiate ir dabar?

– Kompiuterinius žaidimus žaidžiu iki šiol. Kai esi suaugęs, tam sunkiau rasti laiko, bet, prisipažįstu, žaidžiu, kai tik turiu galimybę. Mėgstamiausi žaidimai ir filmai, su kuriais užaugau? Jų tiek daug! Išskirsiu kompiuterinių žaidimų seriją „Wing Commander“ – mokslinės fantastikos epą, kuriame žmonija kosmose kovoja su katinais ateiviais. Kino filmai „Svetimas“ ir „Akira“ mane sužavėjo iš visiškai skirtingo požiūrio taško. Nors jie abu priklauso mokslinės fantastikos žanrui.

– Ar kurdamas charakterius savo knygose turite mintyse realius asmenis? Ir save tokį, koks norėtumėte būti?

– Tikrų, realių žmonių neperkeliu į savo personažus. Jie patys sau iškeliauja iš pastato pasaulyje, kurį sukūriau, kurdamas knygos veiksmo visatą. Bet, žinoma, savo gyvenime sutikau tūkstančius žmonių, perskaičiau tūkstančius knygų, mačiau tūkstančius filmų. Visa tai mano galvoje padedama į tam tikrą duomenų bazę, kurią pasitelkęs galiu kurti asmenybes. Tikiuosi, kad mano knygų veikėjai yra aistringi žmonės, su kuriais skaitytojai lengvai susitapatina ir atpažįsta save.

– Ar savo knygose naudojate užuominas į švediškas legendas ir mitus, kuriuose fantazijos taip pat yra begalė?

– Tokių užuominų galima rasti mano fantastinėse novelėse, bet ne mokslinės fantastikos romanuose. Pastarųjų įkvėpimo šaltinis yra labiau tradicinė mokslinės fantastikos literatūra, prancūziški komiksai ir japonų animė.

– Kodėl pasirinkote rašyti vaikams? Ar manote, kad jų fantazija kur kas lakesnė nei suaugusiųjų?

– Bet juk vaikams rašyti daug smagiau! Smagu galvoti, kad juos gali lengviau nustebinti dalykais, kurių, tikėtina, jie dar nežino, nėra perskaitę kitose knygose. Tačiau užmigti ant laurų nevalia – reikia nuolat sukti galvą, kaip išlaikyti šviežias idėjas ir vaikus sudominti. Jei kalbėsime apie „Imperijos paveldėtojus“, aš tikrai sunkiai dirbau, kad knyga įgautų gylį ir sluoksnius, kurie būtų įdomūs ir suaugusiesiems. Čia tas pat kaip sukurti gerą „Pixar“ filmų studijos kūrinį – mėgsta visi, tik dėl skirtingų priežasčių.

„Alma littera“ nuotr. 

– Mėginau ieškoti internete, bet taip ir neradau – ar jūsų knygos dar nėra virtusios kompiuteriniais žaidimais? Rodos, tai madinga tendencija…

– Kol kas dar ne, tačiau jau turėjome bendrą projektą su žaidimų kūrimo mokykla. Jos mokiniai pagal „Imperijos paveldėtojus“ sukūrė daugybę skirtingų žaidimo prototipų, kurių veiksmas vyksta mano sukurtame pasaulyje. Nepaprastai smagi patirtis! Žaidimų kūrėjai sukūrė šaudykles, treniruoklius, lenktynių ir nuotykių žaidimus. Buvo be galo įdomu pamatyti, kiek daug jiems pavyko pagaminti per gana trumpą laiką, taip pat įsitikinti, kokį potencialą kompiuteriniai žaidimai randa knygose.

– Švedų vaikai, pasakojama, dar daug skaito. Kokios knygos ir kokios temos jiems įdomios?

– Aš neseku rašymo madų ir tendencijų. Rašau dalykus, kurie man patiko, kai pats buvau vaikas. Į knygas sudedu visą savo aistrą ir meilę mokslinės fantastikos žanrui. Jausdamas didžiulį grįžtamąjį ryšį, manau, kad einu teisingu keliu. Jei bandysi sekti tendencijas, tikėtina, kad visada vienu žingsniu atsiliksi ir netrukus būsi pamirštas. Reikia pasitikėti širdimi – tuomet pavyks sukurti tai, kas atlaikys laiko išmėginimus, nepraras aktualumo ir vertės net ir po daugelio metų.

– Knygos rašytojui suteikia galimybę perteikti savo mintis, požiūrį į pasaulį. Kokios vertybės jums yra svarbios, apie ką norite kalbėtis su vaikais per savo knygas?

– Nedarau to sąmoningai, tačiau laikui bėgant atrandi savo temas. Sakyčiau, viena pagrindinių temų mano knygose yra šeima. Ta, iš kurios esi kilęs, ir ta, kurią randi, jų svarba. Įdomu, kaip mus veikia šeimos istorija, man atrodo, kad svarbu yra suprasti, jog pats valdai savo gyvenimo kelią, net jei tai ir yra labai sunki užduotis. Kaip turime įsiklausyti į savo vidų, atleisti vieni kitiems, įveikti baisius iššūkius ir suprasti, kad viską vienijanti jėga yra meilė, dėl kurios turime tikėti ir ateitimi.

– Jūsų knygas iliustruoja Karlas Johnssonas. Esate bičiuliai, vienijami tų pačių idėjų? Kaip vyksta jūsų bendras darbas?

– Prieš keletą metų mudu susitikome Švedijos mokslinės fantastikos suvažiavime. Beveik iš karto pastebėjome, kad esame artimos, keistuoliškos prigimties, taigi, tapome draugais. Kai pradėjau savo Imperijos projektą, Karlas buvo pirmasis, kurio paprašiau kurti kartu. Mūsų kūrybinis procesas šiek tiek skiriasi nuo tradicinio autoriaus ir iliustruotojo darbo. Karlas turi daug idėjų, jis parodo man būtybių eskizus, o jos ima ir apsigyvena mano knygose. Aš daug kartų keičiau tekstą, kad jis atitiktų iliustraciją, o ne atvirkščiai.

„Alma littera“ nuotr.