Romane „Penki pirštai“ penkiametės Lauros lūpomis pasakojama jos ir jos jaunų tėvų sugrįžimo iš tremties Sibire istorija. Šeima apsigyvena savo buvusiuose namuose, tik dabar jau sovietinėje tikrovėje. Ši knyga – apie žmonių išgyventą siaubą ir laukiančius sunkumus.

Po didelės šio romano sėkmės M. Zālīte žadėjo parašyti tęsinį, ir praėjus penkeriems metams – 2018-aisiais išleido „Rojaus paukščius“. Čia skaitytojams jau pažįstamai pagrindinei veikėjai Laurai dešimt metų, o istorija rutuliojama N. Chruščiovo valdymo laikais, per vadinamąjį Atšilimą.

„Iš Upytės į Šaltinius Laura atnešė beržo tošies atviruką. Jis kaip tikras pašto atvirukas, net pašto ženklas užklijuotas. Iš kurgi Laurai žinoti, kad beržo tošies atvirukai atkeliauja iš Sibiro? Ant jų prirašyta meilių žodžių ir šiltų sveikinimų. Laurai atrodė, kad jie atsiųsti iš kokios laimės žemės, kurioje visi pilni meilės ir linki tik gero, iš kažkokios vietos, kurioje daug saulės ir džiaugsmo ir didžiulė, didžiulė šviesa. Tik ne iš Sibiro“ (p. 65).

Pasak autorės, žodis „rojus“ pavadinime turi ir ironišką prasmę, ir vartojamas apibūdinti pagrindinės veikėjos svajonėms ir idealams. Laurai apverstas sovietinis pasaulis atrodo niūrus ir bauginantis – M. Zālīte nevengia natūralistinių scenų, tikslių, iškalbingų ir sukrečiančių detalių. Tačiau kad ir kokia šiurpi atrodo to meto tikrovė, kūrinys persmelktas šilumos ir vidinės šviesos – kaip ir dauguma gerų knygų, kuriose pasakotojai – mažieji. „Rojaus paukščių“ pasakojimas ir komiškas, ir tragiškas – dešimtmetė kritiškai nevertina suaugusiųjų veiksmų, ji juos priima veikiau kaip normą, užtat skaitytojui skleidžiasi absurdo kupinas pasaulis – sovietinio kaimo tikrovė antroje XX amžiaus pusėje. Autorė neapsiriboja vien ano meto tikrovės vaizdavimu ir sovietų sistemos kritika, ji skvarbiu žvilgsniu žvelgia į pačią žmogaus prigimtį.

Leidėjų nuotr.

M. Zālīte – viena žymiausių Latvijos rašytojų. Gimė 1952 m. Krasnojarsko krašte, tremtinių šeimoje. 1956-aisiais šeima grįžo į Latviją. M. Zālīte studijavo latvių filologiją Latvijos valstybiniame universitete, išleido keletą poezijos rinkinių, o devintajame dešimtmetyje pasuko į dramą – parašė labai populiarių miuziklų ir operų libretus: Z. Liepinios roko operai „Lačplėsis“, R. Paulo miuziklui „Miško gulbės“, J. Lūseno miuziklui „Indrikio kronika“ ir kt. Rašytoja apdovanota Trijų žvaigždžių ordinu ir Pripažinimo kryžiumi, ji yra Latvijos mokslų akademijos narė.

Visą rašytojos kūrybinę karjerą stipriai paveikė vaikystės prisiminimai, kurie, kritikų vertinimu, geriausiai atskleisti jos autobiografiniuose romanuose „Penki pirštai“ (geriausias 2013 m. prozos kūrinys Latvijoje) ir „Rojaus paukščiai“. Rašytoja įvertinta daugybe literatūros premijų, tarp jų – Andrėjaus Upyčio, Ojaro Vaciečio, Aspazijos, J. G. Herderio (Vokietija).