Susipažinus su Giedriaus Zauros kūrybos darbais ir atslūgus parodos pristatymo jauduliui, jaunas menininkas sutiko paatvirauti. "Kas yra laimė? Tai laisvė!" – sako G.Zaura ir tai – bene vienintelis atsakymas, kurį pradėdami dialogą su jaunu menininku numanėme išgirsią.

– Kokioje aplinkoje užaugote?

– Užaugau paprastoje, galima sakyti, standartinėje lietuviškoje šeimoje. Giminėje iš mamos pusės buvo muzikuojančių žmonių. Dėdė, iš tėčio giminės, droždavo medinius rūpintojėlius. Šeima nebuvo labai linkusi į meną, bet puikiai mane suprato, ypač mama, ir palaikė.

– Kada supratote, kad norite rimtai užsiimti menu?

– Kiek pamenu, visada mėgau piešti, tapyti, daryti visokias keistenybes, kurias būtų galima pavadinti menu. Sunku atsekti, kada tiksliai nusprendžiau būti menininku, nes menas (mano darbai, mintys apie meną, knygos apie menininkus, paveikslų reprodukcijos) visada buvo šalia. Apsispręsti būti menininku gali kiekvienas, bet, manau, sunkiau išlikti juo nei tapti.

– Kodėl dailė, tapyba?

– Tapyba nuo renesanso laikų yra pats svarbiausias menas. Tik šiandien truputėlį prarado reikšmę. Man tapyba – labai intymus dalykas, šventas ritualas, unikali patirtis. Esu intravertas, tad tapyba man taip pat yra darbas su savimi, savęs pažinimas.

– Kur studijavote?

– Studijavau daug: menų įstaigose sukiojuosi nuo vienuolikos metų, bet tuo nesididžiuoju, nes mokytis būtina. Menininkas privalo visą gyvenimą mokytis, daug kuo domėtis, neprarasti natūralaus smalsumo.

Studijų laikais vyko intensyvus savęs ieškojimas, tinkamiausio sau darbo metodo paieškos. Buvo visko: ir šilto ir šalto. Bet šiaip, buvo labai smagu. Praktikos gamtoje, puiki draugija – jaunieji kolegos menininkai, tikri savo srities ekspertai dėstytojai!

– Kas jums yra menas?

– Man tai – būties įprasminimas.

– Sakėte, kad kuriame visi, kaip manote, ar kūrybos galima išmokti, ar kūrėjais tik gimstama?

– Manau, visų menų esmė yra kūrybiškumas. Kūrybiškumą reikia pradėti ugdyti nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų ir daryti tai kiekvieną dieną. Tapybos ir kitų menų galima išmokti lygiai taip pat, kaip vairuoti automobilį ar programuoti kompiuteriu. Reikia tik noro. Geriausi pasaulio paveikslai tokie yra todėl, kad juos kūrę tapytojai degė nevaldomu noru padaryti ką nors nuostabaus, noru sukurti originalią estetinę patirtį, turėjo daug drąsos, todėl negailėjo laiko, jėgų ir, svarbiausia, kūrybiškumo. Romantiški terminai "talentas", "įkvėpimas" yra sugalvoti, kad paaiškintų sudėtingus, kartais nesuprantamus ne menininkams kūrybos reiškinius.

– Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas? Kasdien tapote po kelias valandas, laukiate įkvėpimo ar..?

– Mano kūrybinis procesas labai įvairus. Pasitaiko, kad nedirbu visą savaitę, o būna, kad dirbu kiekvieną dieną. Vidutiniškai kartą per mėnesį būna "kūrybiškumo supernova". Tada dirbu visą dieną ar net ir naktį. Taip būna tikriausiai dėl to, kad prieš tai ilgai kontempliuoju idėją, eskizuoju tol, kol pasidaro aišku, apčiuopiama. Tada belieka viską nutapyti. Dažnai vienu metu darau kelis darbus, nėra taip, kad sėdžiu prie vieno paveikslo, kol baigsiu. Jei bedirbdamas pajuntu, kad kažkas negerai, atidedu darbus kitai dienai arba imuosi kito paveikslo. Dažnai pertapau ar palieku paveikslą "pailsėti".

– Kas jus įkvepia?

– Viskas. Filmai, muzika, gyvenimas, gamta. Bet kas ir bet kur.

– Kaip sužinote, kad kūrinys jau baigtas?

– Kai pajunti, kad viskas gerai, kai supranti, jog gali ką nors taisyti, bet esmės tai nepakeis, o tik rizikuosi sugadinti, tada kūrinys būna baigtas. Vienas tapytojas yra juokavęs, kad kūrinys yra baigtas tada, kai parduodamas. Henri Matisse'as yra sakęs: "Kūrinys yra baigtas tada, kai betapydamas pajunti jį inspiravusį jausmą." O man, kūrinio baigimas – labai atsakinga, intymi akimirka. Savotiška nedidelė šventė, kurios kartais reikia laukti labai ilgai.

– Kas jums svarbiau: turinys, kontekstas ar technika? Kodėl?

– Be abejonės, turinys. Technika – tik priemonė norimam rezultatui pasiekti. Bet menininkui reikia įvaldyti kuo daugiau technikų, kad vėliau galėtų pasirinkti tinkamiausią būdą idėjai išpildyti, kad sukurtų unikalią savo techniką, raišką.

– Kokia technika jums labiausiai patinka?

– Dažniausiai dirbu aliejinės tapybos technika, man pakanka jos galimybių, neblogai ją išmanau. Daug žinių apie aliejinės tapybos technologiją ir apie pačią tapybos technologiją gavau studijuodamas tapybos restauravimą Kauno kolegijoje. Taip pat teko šiek tiek pasidarbuoti tapybos restauratoriumi.

– Jūsų kūriniuose galima pamatyti ir Brailio raštą.

– Taip, bet tai ne socialinė akcija ar kažkas, tiesiog man patinka toks paviršius.

– Koks, anot jūsų, menininko vaidmuo visuomenėje?

– Menininkas yra vienas iš kultūros kūrėjų. Kūrybos, kultūros ir meno profesionalas.

– O koks esate pats kaip pilietis: aktyvus, pasyvus, besidomintis socialinėmis problemomis, dalyvaujantis akcijose, rinkimuose ar neeikvojate tam laiko?

– Nesu labai aktyvus, dažniausiai dalyvauju tik kultūriniuose renginiuose, menų akcijose. Politika beveik nesidomiu, esu apolitiškas. Rinkimuose dalyvauju, bet tik tada, kai tiksliai žinau, už ką balsuosiu.

– Koks didžiausias jūsų pasiekimas? Kuo didžiuojatės?

– Labai geras klausimas. Atsakysiu abstrakčiai: džiaugiuosi, kad viskas yra taip, kaip dabar. Didžiuojuosi, kad iki šiol pavyko išlikti nuoširdžiam sau.

– Kas jus motyvuoja tiek kūryboje, tiek gyvenime?

– Kūryboje mane motyvuoja genialūs menininkai, jų darbai, kolegos. O gyvenime pats gyvenimas save motyvuoja, juda, kruta, kuria.

– Ar turite autoritetą, žmogų, į kurį norisi lygiuotis?

– Visi turime ar turėjome kokį nors mokytoją. Kai mokiausi Panevėžio dailės mokykloje, man didžiausias autoritetas buvo tapytojas ir vaizdo menininkas Andrius Kviliūnas. O studijų metais Kaune – tapytoja, mano bakalauro vadovė Laima Drazdauskaitė. Iki šiol atsimenu gilias jos įžvalgas, taiklius patarimus.

– Kokia jūsų gyvenimo filosofija?

– Gyvenimas yra kūryba: mene, muzikoje, tapyboje. Kūryba tapati religijai.