Paryžius. Lėtai tyrinėju, neskubėdama, besidairydama, apie ką pasakosiu, nes ilgesnis nei mėnesio buvimas įpareigoja kažką nuveikti, atrasti ir parodyti.

Žingsnis po žingsnio 

Paryžius, kaip žinote, – nedidelis miestas. Mažesnis net už Vilnių, nes net mažoms 2,5 metų dukrelės kojytėms beveik visi svarbūs, įdomūs, slapti ar plačiai išreklamuoti ir turistų nutrypti punktai yra pasiekiami. Metro dažniausiai važiuoja kas dvi minutes, o išlipus reikia paeiti ne tiek ir daug.

Gali būti, kad prie nedidelio miesto įvaizdžio prisideda ir oras – taip, palyja, bet gatvėse nėra kiekviename žingsnyje tykančių drakoniškų balų ar jų artimo giminaičio – purvo. Sausį "Le musee se Romantique" sode puikuojasi išsiskleidęs violetinis vilkdalgis ir keletas rožių, o pievelėse stypsta būsimi narcizų žiedai.

Tiesa, nuo upės pučiantis vėjas sykiu su lietumi kartais būna žiaurokas, lupa skėčius iš rankų arba tiesiog juos dramatiškai naikina, bet ne viskas sutelkta prie Senos, o jei tas svarbusis punktas ir pasitaiko ten, debesys netrunka prasisklaidyti. Dažniausiai.

Tad mums su mažąja viskas prieinama, išskyrus tai, kas slepiasi už vartų kodų, spynų ar kainos, prie šios kartais gali tik priėjus žvilgtelėti ir bėgti, o geriau net nežiūrėti. Tai mes ir stengiamės daryti, nors, žinoma, ne visuomet, ne visur. Čia tik apie tuos blizgių žurnalų nunešiotus prekės ženklus, kutiurjė ir kitus perlus, kurie nėra patys svarbiausi pinigų rodikliai, nes tie lieka uždaruose kiemuose, ant marmuro laiptų ar soduose ant stogų, o gal vilose Provanse.

Vis geriau pažįstant miestą, atstumai dar pastebimai susitraukia, mažąją nešti reikia vis rečiau ir trumputis šeštadienio ryto pasivaikščiojimas virsta ne tik formaliu pasižvalgymu po bukinistų siūlomus antikvarinius madų žurnalus "La Mode Pratique" , bet ir Šventosios koplyčios – Sainte-Chapelle – apžiūrėjimu.

Nemėgstu aš tų objektų, kurie yra turisto lankytinų vietų pirmuose sąrašo punktuose. Stengiuosi, kad jie kaip nors savaime, tarsi patys, mane pasiektų, taip sukurdami kažkokį nuosavą, intymesnį susipažinimą ir bendravimą.

Sainte-Chapelle tai ir padarė, ištiesusi ranką ir pačiupusi mus savo bokšto gotikiniais spygliukais, lapeliais ar liepsnomis, priviliojusi, nors ją čia aprašydama, nusižengčiau nuostatai pasakoti apie mažiau pastebimus dalykus, tad tiesiog paaikčiosiu, kokia ach ach jos pagrindinė vitražinė rozetė, t. y. tiesiog stilizuota rožė, kolonos stypsta aukštyn išsiskleisdamos auksuotais skulptūriniais lapais, laikančiais besiremiantį į jas gotikinį skliautą.

Išėję pasukame palei Seną ir štai galiu tęsti gėlių temą – visai netoli (Île de la Cité) nuo 1808 m. įsitaisęs gėlių turgus Marché aux Fleurs. Metalo konstrukcijų paviljonai (Vilniaus geležinkelio stotis turi panašius, tik skurdesnius stulpus) talpina parduodamus dekoratyvinius krūmus, medelius vazonuose, gėles, kaktusus, Paryžiaus atvirukus, prabangų levandų muilą, hipsteriškus gėlių auginimo aksesuarus, kaip, tarkim, skardinius laistytuvėlius-antis ir kitas gyvūnų statulėles.

Savaime suprantama – kur gėlės, ten ir drugeliai ar varlytės, bet sodo nykštukų nemačiau. Atskira patalpa – orchidėjoms, yra tikrai įdomių, retų. Bet šį sekmadienį, lėtai sukdama nuo Sainte-Chapelle, girdžiu animacinį ka-ka-riekūūū. Negaliu tikėti, nes esame beveik prie Dievos Motinos katedros – vienoje labiausiai turistų lankomų vietų. Bet ne, viskas teisingai – kakariekuotojas gyvas tupi narvelyje ir laukia pirkėjo. Netoliese – dar ir keletas vištų, tiesa, įmantriai kuoduotų, kudakuoja, mat gėlių turgus sekmadienais virsta ir le Marché aux Oiseaux – paukščių prekyviete. Taigi, papūgos, žiurkės, šinšilos (kažkodėl paukščių turguje jų netrūksta), karveliai, ir narveliai. Dar lesalas, savaime suprantama.

Menantis legendas

Kaip jau minėjau – Paryžius yra mažutis miestas, vos didesnis už Vilniaus senamiestį, tad dar kiek lėtai paėjus krantine arba iki kito tilto mus pasičiumpa kitas žymus objektas – garsusis Shakespeare and Company knygynas.

Jokių sąsajų su gėlėmis, tačiau knygyną mini (kaip vieną svarbiausių punktų, kurį reikia aplankyti) daugelis Lietuvos rašytojų – Rolandas Rastauskas ir Kęstutis Navakas, o Paryžiuje dabar gyvenanti Akvilė Žilionytė jau buvo paskyrusi dieną, kada mes ten esime, bet knygynas, kaip ir priklauso padoriam turistiniam objektui, išniro pats.
Pasidžiaugiu, nufotografavau mažają, sėdinčią priešais ant suoliuko, ir jau misija įvykdyta... Tik besistengdama sužinoti ką nors daugiau, pavyzdžiui, ar tikrai jam yra daugiau nei šimtas metų, radau, kad jis buvo ne vienas.

Pirmąjį atidarė Sylvia Beach 1919 m. Dupuytren gatvės 8-uoju numeriu pažymėtame name, bet netrukus (1922 m.) išsikėlė į didesnes patalpas, esančias De l'Odéon gatvės 12-ame name.
1920-aisiais tai buvo rašytojų susirinkimų vieta, čia lankydavosi Ezra Pound, Ernestas Hemingway, Jamesas Joyce'as ir Fordas Madoxas Fordas. Vokiečių okupacijos metais, 1940-aisiais, jis buvo uždarytas ir nors E.Hemingway labai stengėsi, nebuvo atidarytas.

Antrasis yra (ačiū Dievui, galiu parašyti šį pozityvu spinduliuojantį žodį) De la Bûcherie gatvės 37-ame name.

1951 m pradžioje atidarytas George'o Whitmano jis vadinosi Le Mistral ir taip pat tapo svarbia bohemiškojo Paryžiaus vieta, kur rinkosi rašytojai Allenas Ginsbergas, Gregory Corso, ir Williamas S.Burroughsas.

1964 m. jis buvo pervardytas į Shakespeare and Company, atiduodant pagarbą S.Beach knygynui. Dabar tai anglakalbių knygynas ir biblioteka, šeimininkė George'o Whitmano duktė Sylvia Whitman tęsia tėvo sukurtas tradicijas, organizuodama literatūros skaitymus, festivalį ar priimdama nakvoti nerandančius vietos čia pat ant sofos, tiesa, už tai reikia atidirbti, pavyzdžiu, padėti sutvarkyti knygyną.

Shakespeare and Company, galima pamatyti Richardo Linklaterio filme "Prieš saulėlydį" ir Woody Alleno "Vidurnaktis Paryžiuje".

Spinduliai ir šešėliai

Paryžius yra nepaprastai, neįsivaizduojamai didelis miestas, kaip jau minėjau teksto pradžioje. Mano smegenys negali išgalvoti tiek daug netikėčiausių tyrinėjimo objektų, pamišusios istorijos sukurtų vietų, tebeegzistuojančių darinių, palikimų, tradicijų.

Temstant traukiame iš Galerie Perrotin, ten Baltasis kubas pasipuošęs garsiosios fotografės ar tiesiog šiuolaikinės menininkės Sophie Call paroda. Ji ir šį kartą nebando atsikratyti pamėgtų strategijų – pasakoti istorijas, tik, deja, visi tekstai – prancūzų kalba.

Bet nebijokit, pasakosiu visai ne apie nesančius paveikslus, nes parodos fotografijose – būtent jie. Trūkumas, stoka man labai patinka, o gal taip nubrėžta mūsų istorijos, tačiau Paryžiuje ėmiau ir pakeičiau nuomonę – čia visko tiek daug, kad gali žavėtis susipynimais, prieštaringų dalykų junginiais ir tiesiog nederančiu buvimu kartu.

Štai toje prabangą spinduliuojančioje gatvėje, kur batų kainos prasideda nuo 300 eurų, temsta, švyti galerijos, batai, kostiumai, rankinės, šokoladai, o šalia staiga – barzdaskutys, lange mojuojantis senovišku peiliuku ir muilo putomis padabintu apvaliu teptuku. Jo klientas – jaunas vyras, atsilošęs ir užsimerkęs mėgaujasi procesu, o pagyvenęs meistras merkia akį prilipusiai prie stiklinių durų mano mažajai.

Neabejoju, kad šios paslaugos kaina irgi prasideda nuo kokio nors neįkandamo skaičiaus. Nesiimsiu svarstyti, kodėl mūsų turtingiesiems ir įkandantiems lietuvišką kainos ekvivalentą tai atrodytų atgyvena arba būtų sunaikinta higienos tarnybų, mokesčių ir nežinia ko. Na, neturime mes daug ko, bet aš, kaip minėjau, noriu papasakoti ne apie stoką, tad grįžtu prie savo pagrindinės temos – gėlyčių. Nes Paryžius taip ir vaizduojamas – Eifelis ir rožė. Apie Eifelį visi žinote, tad lieka kalbėtis apie rožes. Gėles. Augalus.

Dvi žemuogės

Restauruoti viduramžių "Damos su vienaragiu” gobelenai, eksponuojami Musée national du Moyen Âge, yra sukurti mille-fleurs (milijonas gėlių) stiliumi. Ir einu dėl tų gėlių, nes Paryžiuje galvoje man įsitaisė sodai – o gal dėl paslapties. Žinojimas, kas ir kokia proga juos išaudė, praėjus ne vienam amžiui nusitrynė kartu su siūlais, liko tik realūs ir fantastiniai žvėrys, tupintys tarp augalų šešiuose gobelenuose, kurių centre – Dama su vienaragiu kairėje. Ir liūtu – dešinėje.

Sakoma, kad šie gobelenai vaizduoja penkis pojūčius – skonio, klausos, regėjimo, kvapo, ir lietimo. Paskutinis – skirtingas, jame išausti žodžiai À Mon Seul Désir, verčiami kaip "Mano vienintelis troškimas". O raudoname fone – iš tiesų koks milijonas augalų, nors muziejuje yra ir dar visokių auksinių ar kruopščiai nutapytų eksponatų, tačiau galvoje lieka tie medžiai, lapeliai, pumpurai, žiedai, išausti raudoname fone.

Ekspozicijoje dar radau kažkokios jūrų būtybės, turbūt žuvies, ragą, kam jis bepriklausė, negaliu pasakyti – viskas prancūziškai. O gal net smagu pasilikti su mintimi, kad jis labai panašus į vienaragio. Tad aš tikiu – gyvena tos mergelės ir vienaragiai su liūtais sau kažkur Paryžiaus soduose, jei jau ragas, kaip įrodymas – po stiklu muziejuje.

Išeinu, o Raineris Maria Rilke su visais kitais rašytojais, pavergtais šios damos paslapties, moja man už kampo. Dar apžiūrime šalia esantį sodą, kuris, kaip paaiškėja, yra viduramžių principais pasodintas daržas, jame laksto vaikai ir savo mažajai surandu dvi žemuoges, mąstydama, gal mes ir savo sostinėje bent nusikopijuoti ką nors panašaus galėtume? Na, "Damos su vienaragiu", žinoma, nenusikopijuosi, tačiau karalienės Bonos daržai edukacijai labai praverstų...

Beveik Žaliakalnis

Vienaragio gyvo savo mažajai parodyti negaliu, tad kitą dieną traukiame į Monmartrą pažiūrėti... asilo, kuris, sako, gyvena Musée de Montmartre sode. Šalia yra ir iki dabar išlikęs savo įprastoje vietoje vynuogynas. Žiūriu į jį svarstydama, kuo skiriasi kokia Kauno ar Vilniaus moteriškė, uoliai ravinti gėlyną ar sodinanti svogūnus šalia namo esančiame darže. Petražoles, agurkus, ant palangės sudaiginanti pomidorus, skirtus kolektyvinio sodo sklypeliui.

Vynuogės mūsų klimato neatlaiko, beveik neuždera, per šalta, tad vynuogyno ieškoti neverta, tačiau mažas sklypelis, įsiterpęs tarp kelių namų su trimis lysvėmis svogūnų staiga jaukiai nušvinta.

Musée de Montmartre apžiūrinėdama garsiojo impresionisto Auguste'o Renoir sodą girdžiu dar vienas, jau tapusias įprastas, Paryžiaus darbininkes, uoliai kuriančias romantišką atmosferą – lakštingalas. O asilo neradome – matyt, žiema, ilsisi nuo turistų žvilgsnių. Arba liko pas Damą su vienaragiu... Ten ne vieną išaustą matėme.

– Noriu karuseeelėėėės, – primena mažoji. – Noriu sėdėti ant arkliuko, ant liūto, ant žirafos...

Ir tų karuselių, romantiško buvimo Paryžiuje simbolio čia tikrai užtenka. O gruodžio 31-ąją viena jų, esanti Rue Rivoli, šalia nuolat pilnos čiuožėjų atviros ledo aikštelės, – suka vaikus ir suaugusiuosius nemokamai. Dėdės ir tetos taip pat nori ant arkliukų, liūtų, žirafų...

Dėmesingumas smulkmenomis paperka labiau, nei didieji turizmo objektai, tarkim, Luvras, kur vien toliausiai nusidriekusi eilė gali nužudyti bet kokį meno alkį. Tad liekame Rue Rivoli, šalia gelsvo akmens didingo ir trapaus gotikinio Saint-Jacques bokšto, nes mažyčiame parke – vaikų žaidimų aikštelė. Beje, jos iš tiesų beveik prie kiekvienos bažnyčios, parkuose, tiesiog už posūkio.

Mažajai – vėl arkliukas pasisupti, man kvepia nežinomo vardo žydintis krūmas, o chimeros, sutūpusios bokšto viršuje, tiesia savo gerokai išilgintus kūnus (nenoromis prisimeni "Photoshop" triukus), spokso į mus, retkarčiais pamerkdamos akį. Paryžiečiai myli gyvūnus, net jei jie tik chimeros, o gal todėl jos čia ir gyvena (ne tik ant Dievo Motinos katedros) – nes gera, smagu. Mums irgi.

Ryt trauksime į Jardin de Plantes parką, kur augalai sužymėti lentelėmis, kad vaikai ar nesusipratėliai suaugę išmoktų jų vardus, ten po medžiais slepiasi nedidelis zoologijos sodas. Stručius matėme pro tvoros pinučius praeidamos.

Tačiau apie sodus ir parkus – kitą kartą. Arba kitame tekste. O šiame mums jau laikas namo, kepti upėtakį, kurį įsigijome toje pačioje Rue Rivoli paslaptingai atsirandančiame turgelyje. Jame ir sūriai, ir šviežios žuvys, avietės, obuoliai, persimonai, gėlės ir visokie kiti omarai.

Niekaip nesupratau, kokiomis dienomis turgelis veikia. Štai apie Naujuosius veikė beveik kasdien, paskui pusantros savaitės jo visai nebuvo, ir vieną paprastą darbo dieną vėl pamačiau jį, išskleidusį savo visko perpildytus prekystalius.

Nieko ypatingai puošnaus ir elegantiško, jokių plastikinių kioskelių ar rąstų trobelių, tiesiog švarutis Žaliakalnio turgus. Paryžiečiams tinka, tik mes euroremontų apsėsti. Nedideliame Paryžiuje puikiai pavyksta išsaugoti tradicijas, senus ar tiesiog pagyvenusius dalykus, čia viskas susipina ir gyvena kartu, net gatvių triukšmas su jau minėtomis lakštingalomis, besidarbuojančiomis pakelės medžiuose. Jei netikite, turiu įrašą, galiu duoti paklausyti.