Šis – jau penktasis dienoraščio puslapis, mano pasakojimas apie Dievo paieškas kasdienybėje ir dukros nepagydomą ligą.

– Jūs – Smiltės mama, – ištaria man medicinos sesutė, buvusi ir tą pirmą kartą, kai patekome į ligoninę. – Jus atpažinau, o jūsų Smiltės – niekaip. Taip smarkiai ji pasikeitė, išaugo.

Tada pamatau tame ligoninės koridoriuje save, apsikabinusią mažą šešerių metų mergytę, su lašeline, prijungta prie jos rankytės.

– Jūsų dukra nieko nevalgo, – konstatuoja faktą sesutė.

Ateina jauna besišypsanti gydytoja ir taria:

– Reikia, Smiltute, valgyti.

– Ji labai nemėgsta košių, – bandau teisinti dukrą aš, rodydama į pilną lėkštę avižinės košės.

Suvokusi šią keistą situaciją ir žvelgdama į beveik permatomą, išbalusį mergaitės veiduką ir susisielojusią jos mamą, gydytoja imasi gelbėtojos vaidmens:

– Smilte, aš noriu pasivaikščioti su tavo peliuku, – ji rodo į jos nemažą pliušinį žaisliuką. – Ar duosi man savo peliuką panešioti?

Mergaitė linkteli galva.

– Tačiau susitarkime taip: aš pasirūpinsiu tavo peliuku, o tu suvalgysi košę, gerai?

– Gerai, – atsako išbalusi mergytė, nužvelgdama savo gydytoją tiriamu ir šiek tiek nepatikliu žvilgsniu.

Kai gydytoja, nešina šūsnimi ligos istorijų ir nemaža pele, išeina iš palatos, po kurio laiko Smiltė irgi išbėga į koridorių. Ji stebi, ką gydytoja darys: tikriausiai nemažą peliuką numes ant kokios kėdės ar paslėps savo kabinete ir toliau vaidins gerą gydytoją. Galbūt kitoje palatoje ji paims kito vaiko žaislą panešioti, o jos žaislą kur nors paliks. Tačiau nieko panašaus nenutiko – ši gydytoja iš tiesų buvo gera, jai nereikėjo vaidinti.

Gydytojai ar seselės baltais chalatais iki tol nebuvo tie žmonės, kurie dukrai keltų didelį pasitikėjimą: jie durdavo į veną lašelinės kateterį ar imdavo kraują; dažniausiai, netekę kantrybės, būdavo priversti sakyti:

– Neskaudės.

Skaudėdavo smarkiai, labai labai. Ašaros kaip milžiniškos pupos risdavosi jos skruostais ir krisdavo ant mažų keliukų.

Akvilė Linkevičienė. Iš meninių fotografijų ciklo „Fragile/Trapus – dūžtantis“, 2017 m.

Taigi, nepatiklioji detektyvė stebi, ką jos naujoji gydytoja darys su ta pele. O ji linksmai mojuoja Smiltutei ir nei tą, nei kitą dieną neima ant rankų panešioti jokio kito vaiko žaisliuko – nešasi apsikabinusi savo glėbyje tik Smiltės ypatingąjį peliuką.

Dar niekad nesu mačiusi vaiko, taip kemšančio, sklidinais šaukštais su kaupu, avižinę košę. Įvyksta mažas stebuklas, kurių, atidžiai stebėdama, daug galėdavau pastebėti tame ligoninės skyriuje: lėkštė ištuštėja per penkias minutes.

Nuo tada tapau ne tik Smiltės mama, bet ir peliuko močiute. Ištisą dešimtmetį skambindama mūsų gydytojai telefonu, prisistatydavau:

– Laba diena, čia skambina Smiltės peliuko močiutė.

– Taip, Smiltės peliuko gydytoja klauso, – juokaudama atsakydavo ji.

Ligoninės knygų lentynėlėje atsitiktinai suradome Ievos Babilaitės vaikišką knygelę „Ulė ir peliukas“, kurią mudvi su dukra skaitydavome kasdien. Tik skaitydama ją aš visada pakeisdavau Ulės vardą į Smiltės: „Ulė nupėdino į kampą, norėjo pažaisti viena. [....] Į ją įsispoksojo dvi akys. „Oi“, – cyptelėjo tai. Ulė drąsi, todėl nė kiek neišsigando. [...] po truputį ėmė aiškėti, kas tas padarėlis. Buvo matyti: JAM kažką skauda. Ulė žinojo: kai skauda, labai reikia mamos.“ (1)

Dar mūsų vaizduotę masino animacinis W. Disney’aus kino kompanijos filmas „La Troškinys“ ir aš dažnai cituodavau kritiko Ego pasisakymus: „Tačiau karti tiesa, su kuria mes susiduriame, yra ta, kad didelėje sistemoje nepastebėti dalykai turbūt yra kur kas reikšmingesni, nei mes norėtume pripažinti. Žinoma, būna akimirkų, kai kritikas tikrai rizikuoja; rizikuoja atrasdamas ir gindamas tai, kas nauja, o pasaulis dažnai būna nesvetingas naujiems talentams ir jų kūriniams, todėl naujokams reikia draugų.“

Peliukas, tuomet tapęs mylimiausiu Smiltės ir mūsų draugu, nuo mylavimo ir begalinės meilės suplyšo taip, kad nebebuvo įmanoma jo susiūti ar sulopyti. Kelis kartus teko gudrauti: parduotuvėje slapta nupirkti vis naują tokį patį peliuką.

****

– Ir, mama, nustok melstis už mane! Nes aš nenoriu pasveikti! – nutraukia mano apmąstymus septyniolikmetė dukra.

– Nedrįsk net taip galvoti! Nenori pasveikti? Juk visi nori pasveikti! Kodėl?

– Jeigu Dievo planas kitoks, aš nenoriu, kad tu melstumeisi, melstumeisi, o paskui – nusiviltum. Gal net nustotum iš viso tikėti Dievu. Jeigu man nelemta pasveikti, tavo maldos tau bus tik skaudus nusivylimas. Aš nenoriu, kad tu ir vėl nusiviltum. Juk visa, kas mums nutiko, nebuvo taip blogai: peliuko gydytoja, artimųjų ryšys, apgaubtas rūpesčiu, tavo straipsniai ir knyga, kūryba, – visa tai nuostabu.

Atsargiai uždarau plačiai atvertas 405 palatos duris ir tą akimirką mane aplanko keista visos dienos nuojauta, tik dabar jau su labai stipriu jausmu. Matau, kaip sulėtintame filme ar miuzikle, kaip 405 palatos durys lėtai užsidaro. „Tarsi užverčiau jos cukraligės duris į vaikystę“, – šmėsteli keista mintis.

Užverdama duris, staiga patenku į šios akimirkos gylį, visi kažkur išnyksta ir stoviu vienut viena koridoriuje. Ligoninės garsai ir šurmulys nutyla, ima garsėti muzika, kurią Smiltė dainavo automobilyje, – tarsi kas nors būtų įjungęs miuziklo muziką, o ilgas ir tamsus koridorius – virtęs didele šviesia scena. Iš kažkur išdygsta ir Smiltė. Girdžiu, kaip visi mums ploja, iš kažkur išdygsta gydytojai su chalatais, seselės ir valytojos. Grojant nuostabiai muzikai, visi ima šokti, mano vaizduotė įsisiautėja. Matau, kaip šoka Smiltė su savo peliuku, peliuko gydytoja,  visi kiti vaikai... Ausyse skamba muzika, visi džiaugsmingai šoka ir dainuoja, sveikina mudvi su dukrele įveikus patį sunkiausią gyvenimo etapą ir patyrus pačią didžiausią pasaulyje meilę ir rūpestį... Smiltė atsisėda ant didelės ligoninės lovos kaip karalaitė ir aš ją su lova ant ratukų išstumiu iš vaikų skyriaus į baltąjį trečią aukštą, į kurį prieš kelias valandas buvau atsitiktinai nuklydus. Pasigirsta miuziklo „Mamma Mia“ dainos žodžiai:

Schoolbag in hand, she leaves home in the early morning

Mokyklinė kuprinė rankoje, ji išeina iš namų anksti ryte,

Waving goodbye with an absent-minded smile

Mojuoja atsisveikindama su išsiblaškiusia šypsena,

I watch her go with a surge of that well-known sadness

Žiūriu, kaip ji išeina su labai gerai pažįstamo liūdesio banga,

And I have to sit down for a while

Ir turiu kurį laiką pasėdėti.

The feeling that I’m losing her forever

Jausmas, kad aš ją prarandu amžiams

And without really entering her world

Ir visiškai net neįžengus į jos pasaulį.

I’m glad whenever I can share her laughter

Džiaugiuosi, kai tik galiu pasidalyti jos juoku,

That funny little girl

Tos juokingos mažos mergaitės.

– Taip, – ištariu pati sau. – Štai dabar tai tikrai jos vaikystė baigiasi – sulig mano durų uždarymu. Kai tik pasigirs duslus durų „klikt“, žinosiu, kad uždarau duris į jos tokią sunkią ir širdį spaudžiančią, bet ir labai džiaugsmingą vaikystę. Spaudžiančia širdimi suprantu netrukus prasidėsiantį kitą – naują – jos gyvenimo etapą, kuriame jos batelius saugos ji pati. Per nesibaigiančius rūpesčius aš juk niekada nepagalvojau, kad vienaip ar kitaip man lemta savo dukros netekti. Ir kaip sunku tai padaryti, kai man buvo lemta būti baltuoju jos angelu: saugoti, ginti ir dar kartą saugoti. Kas gi ją dabar gins nuo gyvenimo negandų, kas jai dabar megs „Geltonų plytų kelią“?

– O Dieve, Dieve, koks tu plonas, – pati sakau sau, kai visas įsivaizdavimas pranyksta ir aš matau plonytį durų tarpelį, pro kurį atgal pralįsti tegalėtų tik mažytis peliukas iš Smiltės vaikystės sapnų. Atgal –  nebėra, yra tik pirmyn... Jaučiu, kaip ji tarsi slysta man iš rankų:

Slipping through my fingers all the time

Visą laiką slysta pro mano pirštus,

I try to capture every minute

Stengiuosi užfiksuoti kiekvieną minutę,

The feeling in it

Jausmą joje.

Slipping through my fingers all the time

Visą laiką slysta pro mano pirštus,

Do I really see what’s in her mind?

Ar aš tikrai matau, kas jos mintyse?

Each time I think I’m close to knowing

Kiekvieną kartą galvoju, kad esu arti to žinojimo,

She keeps on growing

Ji ir toliau auga,

Slipping through my fingers all the time

Visą laiką slysta pro mano pirštus (2)

Vaikui, kuriam manęs taip be galo reikėjo, dabar manęs nebereikia. Ach, tu, šelmi Dieve, ir kaip man dabar reikės išgyventi štai dar vieną gyvenimo pokštą? Dabar mano mergytė užaugo ir jai nebereikia manęs, nebereikia ir peliuko: „Oi, ojoj... – Ką tau skauda? – Dantuką. – Kurį? – Tą, kuris iškrito. – Bet kaip gali skaudėti tą, kurio nebėra? – Gal todėl, kad jis turėjo mane palikti“ [...] Ulė apsikabino peliuką. Juk skaudėti nustoja tada, kai tave apsikabina ir sūpuoja. Ir skaudėti nustojo!“ Skaitau Smiltės vaikystės knygelės ištraukas:

„Peliukas užaugo ir beveik pamiršo savo iškeliavusį dantuką. Bet abu dažnai prisimindavo, kaip pirmą kartą apsikabino. O vieną dieną peliukas nebegrįžo pro skylę grindyse. Ulė labai ilgėjosi jo. Bet paskui nusišypsojo prisiminusi, kai gražiai abu draugavo visą vasarą. Aš grįšiu...“ (3)

Lėtai, labai iš lėto vis dėl to veriasi tos nuostabios 405 palatos durys.

– Tačiau dar yra tarpelis, – sakau pati sau. Žvelgdama į priekį su labai keista, tikriausiai tik mamai būdinga nuojauta, suprantu, kad nedidelis. Kasmet, dukrai gulint ligoninėje, įsivaizduodavau ją po metų, o štai dabar nebėra to įsivaizdavimo. Labai greitai viskas bus baigta. Po daugelio metų manęs jau niekas nebepažins, jeigu netyčia pasiklysiu ir užsuksiu į šį skyrių. Nebepažins ir Smiltės, bet ten visada gyvens jos peliukas. „Aš grįšiu“, – prižadėjo peliukas. Dedu atgal ant vaikiškos lentynėlės Smiltės išmyluotą knygelę.

– Klikt, – palenkiu durų rankeną žemyn ir paleidžiu, pasigirsta lemtingas garsas, kai durų spynos liežuvėlis įšoka į 405 palatos durų staktos rėmą, tarsi būtų ilgai ieškojęs ir suradęs savo vietelę įšokti. Nutyla ir ilgai grojusi muzika.

Linksmai šnekučiuojamės su peliuko gydytoja. Ji visa laiką man sakydavo: pasistenkite kuo daugiau laiko praleisti su vaikais, nes vaikai labai greitai užauga. Pamenu, kaip ji kažkada yra pasakiusi, kai visos trys stovėjome žiūrėdamos viena į kitą ir nežinodamos ką sakyti:

– Dabar, kai visos tapome peliuko draugėmis, esame beveik giminės.

Atsisveikindamos mes gydytojai padovanojome mažą degtukų dėžutę su mažyčiu peliuku joje. Ji be galo nustebo ir sušuko:

– Vaikystėje mane visi vadindavo peliuku!..

Meilė užaugina vaikus, verčia pasaulį suktis. Dar ilgai mudvi verkiame su dukra, kai perskaitau jai savo straipsnio rankraštį... Meilė kuria artimą ryšį, daro mažus stebuklus, kurių dalyviais tampame ir mes. Meilė yra dovana. Štai tą peliuką mums tada padovanojo vienas geradarys Martynas, atnešęs jį mums į ligoninės skyrių, vėliau sumokėjęs už dukros pirmąją insulino pompą, kai jos dar nebuvo finansuojamos valstybės.

Meilė užaugina svajones, meilė sukuria grožį natoje, žodyje ar mene.

Juk meilė yra tokia nepraktiška kaip mano naujoji baltoji pavasarinė striukė. Meilė mus priverčia apsivilkti labai nepraktišką, beveik nepatvarų ir laikiną drabužį, kuris, laikui bėgant, beveik neišlieka. Juk meilė kaip ir kūryba – neapsimoka. Meilė juk tokia nepraktiška, kai tenka pasiaukoti ar, kitais žodžiais tariant, atiduoti save. Juk tik tada, kai žinai, kad to vaiko gali netekti, gali labai aiškiai pažinti motinos meilės gylį, tik tada gali suprasti, kaip labai tą vaiką myli. Meilė yra ir atsakomybė. Man ir gydytojai teko milžiniška atsakomybė už vaiką, kurią su meile mudvi prisiėmėme. Juk kai Smiltei nesisekdavo, abi jausdavome, kad nesiseka ir mums. Būti bloga mama ar gydytoja mes nenorėjome...

Tokia meilė, kai tenka paaukoti save, visiškai neapsimoka! Mes esame labai skirtingi, bet meilės ir kūrybos verpetas mus įtraukia pažinti Dievą ir daryti visiškai nesuvokiamus ir nepraktiškus dalykus, moko mus būti geresnius sau, savo artimui ir visam pasauliui. Suvokiant, kad visi esame skirtingi, vieni – labiau nuskriausti likimo, kiti – mažiau, ir visi, nors ir labai skirtingi, esame savotiški vargšai, jeigu nepažįstame visa apimančios Dievo meilės.

Julia Cameron knygoje „Kūrėjo kelias“ rašo: „Stengiamės būti praktiški, tarsi turėtume kokių įrodymų, kad Dievas yra praktiškas, užuot patyrę, ar visata palaiko sveiką beprotystę. [....] Dievas, kuris visagalis, kuris turi daugybę galimybių, raktus nuo visų įmanomų durų. Toks Dievas gali atrodyti įtartinas fokusininkas.[....] Žiūrint į Dievo kūrinius, visiškai akivaizdu, kad Kūrėjas pats nežinojo, kada sustoti. Juk pasaulyje yra ne viena rausva gėlė, net ne 50, o šimtai. Snaigės, žinoma, yra kūrybinio šėlsmo apraiška. Nėra dviejų vienodų. Kūrėjas įtartinai panašus į tą, kuris palaikytų mūsų kūrybinius sumanymus.“ (4)

Štai ir atsakymas į visą laiką mus kamavusį klausimą, kodėl kartais susergama ilgesniam laikui ir kodėl man reikėjo visa tai užrašyti.

Atėjus laikui, savo mielajai Smiltei papasakosiu apie rausvas gėles. Papasakosiu, kad Dievas yra labai nepraktiškas, nenorėjo, kad būtume visi vienodai sveiki, todėl sukūrė įvairovę. Kaip pastebėjo J. Cameron, tu, Smiltele, esi kaip rausvoji gėlė, kurių pasaulyje yra net ne 50 skirtingų rūšių, o šimtai. Ir kodėl gi tu negalėtum būti tokia ypatinga gėlė, išskirtinė gėlė, koks ypatingas buvo ir eilinis peliukas – vienas iš 100 kitų peliukų parduotuvės lentynoje. Papasakosiu, kad tu taip ir neapsivilkai savo rausvosios suknelės, kuri buvo nupirkta tavo darželio išleistuvių šventei (taip ir liko kaboti ant pakabos it koks priekaištas Dievui matomiausioje kambario vietoje, kai grįžome iš ligoninės), nes, likus vos kelioms dienoms iki išleistuvių, tu susirgai. Tačiau čia tu gavai 405 palatą ir peliuką, nuostabią gydytoją – argi mes galėtume dėl to skųstis?

Apmąstydama Velykų slėpinį ir žvelgdama į milžinišką Nukryžiuotojo figūrą mūsų taip pamėgtoje vietinėje bažnyčioje, kabančią virš centrinio bažnyčios altoriaus, matau dar vieną Dievo nepraktiškumo įrodymą... Ir kai mums tenka nors trumpam panėšėti jo sunkiojo kryžiaus kraštelį, mes nebeištveriame... Ir kas gi galėtų ištverti, nuolat lipti į kalną, – mes nuolat reikalaujame lengvatų! Žvelgiu į Jėzaus plačiai išskėstas rankas, tarsi ruoštųsi mus apkabinti... Visai netikėtai, kelis kartus apsidairiusi, ar bažnyčioje be manęs daugiau nieko nėra, Smiltė visiškai tuščioje bažnyčioje užgieda, jos balsas skrodžia tuščias bažnyčios erdves:

„Aš sugrįžtu prie Tavo kryžiaus/ Į tavo ištiestas rankas/ Savo Krauju mano žaizdas/ Mano skausmus nuplauk/ Ir vėl mane priglausk!

Kai aš jau beveik buvau nustojanti tikėti (ak, kokia pagunda!), dabar nebegaliu to padaryti arba, kitais žodžiais tariant, nebeišeina. Pagaliau, kas gi buvo Jėzus Nukryžiuotasis? Jis man ir Smiltei buvo didžiausias Tėvo meilės įrodymas, arba netobuliausias tobulumo įrodymas, mes jį pažinome širdyje ir niekada nenustojome mylėti.

1, 3 – Babilaitė I. „Ulė ir peliukas“, „Tyto alba“ , Vilnius, 2005.

2 – Ištrauka iš miuziklo „Mamma Mia!“ – 2008 m. miuziklas, pagal spektaklį pastatytas filmas. Paremtas popgrupės ABBA dainomis.

4 – Cameron J. Kūrėjo kelias. Vilnius: Alma littera, 2019, 136 p.