Ištakos – 1945 m. vasara

Žolinių popietę Skardupiuose įvyko Tauro apygardos partizanų vadų susirinkimas, kuriame dalyvavo apygardos štabo vadas kpt. Leonas Taunys–Kovas, laikinojo štabo viršininkas ltn. Vytautas Bacevičius–Vygandas, štabo adjutantas Jonas Pileckis–Brokas, Vytauto rinktinės Baudžiamojo skyriaus viršininkas Vytautas Gavėnas–Vampyras, propagandos skyriaus viršininkas Albinas Raktelis–Oželis, „Laisvės žvalgo“ redaktorius Vincas Radzevičius–Vaidila, politinio skyriaus viršininkas plk. Liudvikas Butkevičius–Luobas, Kalvarijos partizanų grupės vadas ltn. Vaclovas Navickas–Perkūnas, Marijampolės atstovas Vincas Kulboka–Vytenis, Prienų – Kazys Lapinskas–Berželis, Kauno – Stasys Šačkus–Uosis.

Susirinkimo metu buvo sudaryta apygardos vadovybė, vadu paskirtas kpt. ltn. Taunys–Kovas, nustatytos apygardos ribos: Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Lazdijų apskritys, o taip pat Alytaus ir Kauno apskričių dalys, esančios kairiajame Nemuno krante. Apygarda buvo padalinta į penkias rinktines – Stirnos, Perkūno, Geležinio Vilko, Vytauto ir Seinų, apibrėžtos rinktinių ribos, paskirti vadai, numatyti ryšių punktai.

Atskiras dėmesys skirtas dokumentų pasigaminimo, partizanų aprūpinimo klausimams, partizanų teismams ir spaudos, visuomenės informavimui, sujungiant iki tol leistus „Girios balsą“ ir „Laisvės žvalgą“ į vieną „Laisvės žvalgą“.

Ieškant šios Užnemunėje įsikūrusios apygardos ištakų, jų užuomazgas būtų galima apčiuopti dar Vasario 16-osios Lietuvoje susiformavusioje kartoje, tuo tarpu labiau lokalizuojant konkrečioje teritorijoje – Lietuvos laisvės armijos 1944 m. pradėtame organizuoti pasipriešinime, 1945 m. birželio 17 d. Algimanto skyriaus steigiamajame susirinkime ir V. Gavėno–Vampyro, Alfonso Arlausko–Geležinio Vilko, V. Bacevičiaus–Vygando, Vinco Senavaičio–Šiaurio, Antano Yliaus–Vilko, J. Pileckio–Broko ir kitų 1944 m. rugpjūtį – 1945 m. birželį pradėtuose formuoti pirmuose partizanų junginiuose Suvalkijoje.

Vis dėlto, minint šios apygardos įkūrimo 80-metį, visų pirma, norėtųsi plačiau apžvelgti, kokie žmonės priklausė šiai apygardai ir išskirti, kuo būtent išsiskyrė Tauro apygardos partizanų apygarda Lietuvos (ar netgi platesnio antisovietinio pasipriešinimo Vidurio Rytų Europoje) kontekste ir galiausiai, žvelgiant retrospektyviai bent trumpai pasvarstyti, kokias istorines pamokas tai mums galėtų suteikti šiandien.

Organizatorių nuotr.

Išskirtinė tvarka

Vienas Tauro apygardos ypatumų – žmonės, kurie, atėję iš pakankamai skirtingų veiklos sričių, gebėjo sukurti bene didžiausią intelektualinį, geriausiai organizuotą, institucionalizuotą (šiuo atžvilgiu bendrai reikėtų išskirti visą Pietų Lietuvos partizanų sritį, kurią nuo 1946 m. sudarė Tauro ir Dainavos apygardų partizanai) pasipriešinimo okupaciniam režimui potencialą.

Žvilgsnis į aukščiausią grandį – vadus, nuosekliai juos apžvelgiant chronologine tvarka, leidžia atskleisti bendrą Tauro apygardos veikimo raidą – nuo pirmųjų formavimosi žingsnių su Leonu Tauniu–Kovu ir Zigmu Drunga–Mykolu Jonu priešakyje iki tragišką ne tik Tauro apygardos, bet ir viso Lietuvos partizaninio pasipriešinimo likimą atspindėjusio paskutinio apygardos vado Juozo Jankausko–Demono. Jis buvo paimtas gyvas į nelaisvę, užverbuotas ir veikė kaip sovietų agentas smogikas – turėdamas daug vertingos informacijos, padėdavo okupantams likviduoti ir suimti kitus partizanus, galiausiai, kaip „nereikalingas agentas“ vėl buvo suimtas ir sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

Visgi, norėtųsi atskirą dėmesį skirti laikotarpiui, kurį būtų galima laikyti esminiu apygardos organizacinėje raidoje 1946 m. birželį–1948 m. vasarį, vadovaujant Antanui Baltūsiui–Žvejui (žinoma, nepamirštant ir jo politiką iš esmės siekusių tęsti apygardos vadų Jono Aleščiko–Rymanto, Aleksandro Grybino–Fausto ir Viktoro Vitkausko–Karijoto).

Anot istoriko Daliaus Žygelio ir žurnalisto Ričardo Čekučio, vos tapęs Tauro apygardos vadu, A. Baltūsis iškart paskelbė, kad partizanai priklauso karinei organizacijai, kurioje privaloma karinė drausmė, paklusnumas ir pagarba vadams, taip pat privaloma tarnybos metu dėvėti Lietuvos kariuomenės uniformą.

A. Baltūsio vadovavimo apygardai laikotarpis bendrame Lietuvos partizaniniame pasipriešinimo kontekste taip pat išsiskyrė statutų gausa, Tauro apygardos vadas nustatė partizanų pareigų ženklus, sutvarkė apygardos teritorinę-administracinę struktūrą. Be to, jis Lietuvos kariuomenės štabų pavyzdžiu sutvarkė visą raštvedybą, išleido nurodymus rinkti partizanų kūrybą, įsakė slėpti ir ateičiai išsaugoti archyvus, reikalavo iš jam pavaldžių partizanų dalinių tikslių ataskaitų, organizavo apmokymo kursus partizanų puskarininkių, viršilų laipsniams gauti, parengė kasdienes partizanų elgesio taisykles, įsteigė partizanų karo lauko teismą.

Taigi, nepaisant itin sudėtingų sąlygų, matome kryptingas pastangas veikti organizuotai, institucionalizuotai, disciplinuotai, kas leido legitimizuoti Lietuvos laisvės kovotojų pasipriešinimą.

Gretose – intelektualai

Teisiniu požiūriu partizanų gretas Tauro apygardoje intelektualiai sustiprino ir konkrečiai šioje sferoje nepriklausomoje Lietuvoje dirbusios asmenybės. Viena tokių – Alfonsas Vabalas–Gediminas, buvęs vienas pirmųjų Lietuvos radijo vedėjų, vėliau baigęs teisės studijas Vytauto Didžiojo ir Paryžiaus (Sorbonos) universitetuose, o paskutiniaisiais nepriklausomos Lietuvos gyvavimo mėnesiais dirbęs ELTA įgaliotiniu Prancūzijoje. 1946 m. pabaigoje jis tapo Karo lauko teismo pirmininku.

Beje, įdomu ir tai, kad pirmaisiais Tauro apygardos gyvavimo metais laisvės kovotojų gretose buvo ir teisėjas iš visiškai kitos sferos – vienas pirmųjų lietuvių tarptautinės kategorijos krepšinio teisėjų S. Šačkus-Uosis, buvęs 1937 m. Europos krepšinio čempionu, o dar iki susikuriant apygardai karo metais įsitraukęs į Birželio sukilimą ir dalyvavęs Lietuvos laisvės armijos veikloje Suvalkijoje.

Bene didžiausios intelektualinės koncentracijos vienoje apygardoje potencialą atspindėjo ir asmenybės, veikusios antisovietiniame pasipriešinime kitose įvairiose sferose. Viena jų – spauda ir visuomenės informavimas, kova informacinio, propagandinio karo fronte. Prie „Laisvės žvalgo“ leidybos prisidėjo daugybė iškilių Laisvės kovotojų – tiek jau minėti A. Baltūsis–Žvejys, V. Radzevičius–Vaidila, A. Ratkelis–Oželis, A. Vabalas–Gediminas, tiek ir legendinis Lietuvos partizanas Juozas Lukša–Daumantas (dar turėjęs ir kitų slapyvardžių), vėliau šią spaudą nugabenęs ir į kitą Geležinės uždangos pusę.

Dar viena sritis, kurioje išsiskyrė Tauro apygarda – itin aktyvios dvasinio pasaulio figūros. Greta vieno apygardos kūrėjų Antano Yliaus-Vilko paminėtinas ir išskirtinis atvejis – „kunigas su ginklu“ Justinas Lelešius–Grafas, kurį savo knygoje minėjo ir pats Juozas Lukša–Daumantas. Dvasininkų vaidmuo taip pat buvo labai svarbus, stiprinantis morališkai partizaninį pasipriešinimą veiksnys, suteikiantis kovai už laisvę dar didesnę prasmę.

Organizatorių nuotr.

Pastangos vienytis

Svarbu pažymėti ir tai, kad Tauro apygardoje partizanai jau pirmaisiais metais suvokė laisvės kovų vienybės svarbą. Todėl vieni pirmųjų pradėjo siekti centralizuotai sujungiant atskiras partizanų apygardas į vieną vadovybę ir kryptingai pasiekti tai, kas galiausiai buvo įgyvendinta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) 1949 m. vasario 16 d.

Dar pirmajam apygardos vadui L. Tauniui–Kovui vadovaujant, 1945 m. rugsėjo 16 d. toje pačioje klebonijoje, kaip ir įkurta apygarda – Skardupiuose, buvo įkurtas Lietuvos išlaisvinimo komitetas (LIK), turėjęs suvienyti visos Lietuvos pogrindį ir surengti antisovietinio pasipriešinimo atstovų suvažiavimą.

Komitetui vadovavo pulk. Liudas Butkevičius-Elbė, pasižymėjęs itin aktyvia laisvės kovotojo veikla dar nuo 1918 m. pabaigos, kai tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu. Vėliau jis mokėsi Prahos karo mokykloje, dalyvavo Birželio sukilime ir antinaciniame pogrindyje – inicijavo atsišaukimą, nukreiptą prieš lietuvių jaunimo mobilizaciją į nacistinės Vokietijos kariuomenę, o sovietų okupacijos metais pradėjo leisti pirmąjį Suvalkijoje antisovietinį pogrindinį laikraštį „Girios balsas“ ir parengė ne tik minėto komiteto, bet ir karinio štabo nuostatus ir memorandumo projektą Jungtinėms Tautoms, taip siekęs atkurti Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą.

Kuriant LIK buvo sukurti štabo statutai, taisyklės, instrukcijos ir nurodymai, kurie iš esmės vėliau papildant ir prisitaikant prie pasikeitusių sąlygų ir padėties, galiojo visą partizanavimo laiką. Vis dėlto, 1945 m. spalio 22–23 d. sovietinis saugumas komiteto narius suėmė.

Reikšmė vienybei

A. Baltūsis–Žvejys taip pat siekė, kad būtų sudaryta Vyriausioji partizanų vadovybė. Vis dėlto, tam sutrukdė išdavystė – paaiškėjus, kad 1946 m. įkurtas Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS), vadovaujamas Juozo Markulio-Erelio, yra MGB kontroliuojamas, siekiant „iš vidaus“ sunaikinti Lietuvos partizaninį pasipriešinimą. A. Baltūsis ėmėsi kurti vyriausiąją vadovybę iš ginkluotų partizanų vadų, buvo vyriausiojo partizanų štabo viršininkas bei faktinis naujai sudaryto BDPS pirmininkas.

A. Baltūsiui pavyko užmegzti ryšius su daugumos Lietuvos partizanų junginių vadais ir bent dalinai (pvz., Aukštaitijos partizanai gerokai vėliau tai sužinojo) apriboti išdavikišką J. Markulio veiklą.

Anot D. Žygelio ir R. Čekučio, nepaisant nesėkmingo dar vieno bandymo suvienyti Lietuvos miškų brolius, A. Baltūsio-Žvejo nuveikti darbai nenuėjo veltui, nes centralizacijos procesas jau buvo įsibėgėjęs, o po jo žūties iniciatyvą perėmusi kaimyninė Kęstučio apygarda 1949-ųjų pradžioje pagaliau suvienijo ginkluotą pogrindį – penktasis Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas kartu su Dainavos apygardos vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu nukeliavo į dabartinį Radviliškio r., Minaičių kaimą, kur dalyvavo suvažiavime ir drauge su kitais septyniais Lietuvos partizanų vadais pasirašė LLKS deklaraciją – tapo vienu iš 28-ių XX a. Lietuvos nepriklausomybę teisiškai paskelbusių Vasario 16-osios signatarų. Svarbu pažymėti tai, kad deklaracijos tekstas praktiškai buvo parengtas dar 1947 m. pavasarį, būtent Tauro apygardoje, jau minėto teisės daktaro Alfonso Vabalo.

Organizatorių nuotr.

Veikla Vakarų kryptimi

Be to, iš dalies dėl palankios geografinės padėties, Tauro apygarda kūrė jungiantį ryšį ne tik tarp Lietuvos partizanų Vakarų (Jūros) ir Rytų (Kalnų) sričių, bet ir bandė užmegzti ryšius su Vakarais – juk apygardos teritorija ribojosi su Lenkija ir Karaliaučiumi, o šie pasienio ruožai, bent jau pirmaisiais Šaltojo karo metais, dar nespėjo tapti visiškai neįveikiamais.

Tiesa, pavyzdžiui, kai J. Lukša-Daumantas ir Jurgis Kriščiūnas-Rimvydas 1947 m. vasarą bandė pereiti sieną ties Punsku, bolševikai šią vietą jau buvo sustiprinę gelžbetoninių bunkerių sistema, todėl teko ieškoti palankesnių, aplinkinių kelių prasiveržimui. Antroji kelionė į Vakarus klostėsi dar sudėtingesnėmis sąlygomis.

Bandymų užmegzti ryšius su laisvuoju pasauliu ir kitų tautų antisovietiniais pogrindžiais būta dar pirmaisiais partizaninio pasipriešinimo metais – remiantis J. Lukšos-Daumanto prisiminimais, pirmą kartą oficialūs pogrindžio atstovai iš Lenkijos į Lietuvą perėjo 1945 m. gruodžio mėn., egzistavo kontaktai tarp lenkų pogrindžio ir pasienyje veikusių Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanų ir t. t. Tačiau galima teigti, kad būtent A. Baltūsio-Žvejo pastangomis galiausiai pavyko atstatyti ryšį su Vakarais.

Tauro apygardos partizanams pavyko netgi dukart kirsti Geležinę uždangą. Pirmą kartą į Vakarus per Lenkijos sieną išsiųsti pasiuntiniai J. Lukša-Daumantas ir J. Krikščiūnas-Rimvydas 1947 m. birželį, antrąkart – per Karaliaučiaus sritį Vakarus pasiekė J. Lukša-Daumantas ir Kazimieras Pyplys-Mažytis tų pačių metų pabaigoje – pastarasis pasižymėjo ne tik įspūdingu ūgiu ir fizine jėga, bet ir tokiomis unikaliomis viso Lietuvos rezistencijos kontekste istorijomis, kaip vadinamasis „blynų balius“, kai per partizanų suorganizuotas fiktyvias K. Pyplio-Mažyčio ir partizanų ryšininkės Anelės Senkutės-Pušelės sužadėtuves 1947 m. vasario 19 d. naktį partizanai surengė sėkmingą išpuolį prieš aukšto rango komunistinius pareigūnus Marijampolėje praktiškai vieno jo taiklių šūvių dėka.

Vienas esminių klausimų: kokių tikslų siekė į Vakarus prasiveržę Lietuvos partizanai su J. Lukša-Daumantu priešakyje ir kaip sekėsi juos įgyvendinti? Bene svarbiausia misija Vakaruose buvo užsienyje sudaryti vieningą vadovaujantį ginkluoto pogrindžio centrą Lietuvoje, todėl J. Lukša–Daumantas, turėdamas tinkamus šiai misijai intelektinius gebėjimus, susitikinėjo su Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) atstovais.

Bene didžiausiu laimėjimu šiame fronte tapo vadinamieji Baden Badeno susitarimai 1948 m. liepos 9 d. – tuomet J. Lukša-Daumantas VLIK’o vadovams pristatė padėtį Lietuvoje ir pasirašė susitarimą, kad „kovai už Lietuvos laisvę vadovauja: Lietuvoje – krašto kovotojų sudarytas organas, o užsienyje – VLIK’as“.

Kita svarbi užduotis buvo informuoti Vakarų politikus ir visuomenę apie padėtį okupuotoje Lietuvoje. J. Lukša-Daumantas, atvykęs į Vakarus, per prelatą Kapočių perdavė popiežiui Pijui XII adresuotą Lietuvos katalikų laišką, kurį parašė patys partizanai. Šiame laiške buvo aprašyta padėtis Lietuvoje, prašyta paramos. Nors į laišką popiežius tiesiogiai nereagavo, bet jį paskelbė svarbiausios Vakarų radijo stotys ir spauda. Taip pat šiuo keliu į Vakarus pateko ir kitos svarbios medžiagos apie padėtį okupuotoje Lietuvoje. Galiausiai, jau būdamas Vakaruose parašė knygą „Partizanai už geležinės uždangos“, pasirašant Daumanto slapyvardžiu – tai taip pat buvo ir vis dar tebėra reikšmingas šaltinis apie Lietuvos antisovietinį pogrindį ir jo ryšius su Vakarais, vėliau išversta ir į anglų kalbą.

Dvasinis palikimas

Taigi, Tauro apygardos istorijos reikšmė tikrai nemirė kartu su 1957 m. liepos 26 d. žuvusiu paskutiniuoju šios apygardos partizanu Justinu Balčiumi-Plutonu. Priešingai, ši istorija mums primena, kad net ir esant itin nepalankioms tuometinio Lietuvos partizaninio karo sąlygoms, tačiau veikiant organizuotai, siekiant jungtis, institucionalizuotis, kuriant pasipriešinimą legitimizuojančius statutus įmanoma atsilaikyti gerokai ilgiau, nei tai būtų pavykę neturint tokio jungiančio tiek visos Lietuvos partizanus, tiek esamomis sąlygomis ir tarptautiniu lygiu veikusio „smegenų centro“ kaip Tauro apygarda.

Be to, laisvės kovų kontekste itin svarbūs buvo ir vis dar išlieka dvasinis, moralinis ir motyvacinis aspektai. Tauro apygardos atžvilgiu tai įkūnijo tiek aktyvi partizanų kapelionų Antano Yliaus ir J. Lelešiaus-Grafo veikla, tiek ir pasiaukojantis J. Lukšos-Daumanto pavyzdys – nors jis turėjo visas galimybes pasilikti Vakaruose ir nugyventi ilgą ir laimingą gyvenimą su savo mylimąja Nijole Bražėnaite, vis tik sąmoningai pasirinko grįžti ir kovoti už Lietuvos laisvę kartu su savo kovos draugais iki pat savo žūties pakaunės miškuose.

Galiausiai, grįžtant prie svarstymų apie Lietuvos laisvės kovų vienybės svarbą ir aktualizuojant šiuo metu vykstančių geopolitinių aktualijų kontekste, artėjant kitoms minėtinoms rugpjūčio mėnesio datoms, verta pabandyti pažvelgti į šį reiškinį ir per platesnės, regioninės vienybės idėjos perspektyvą, įžvelgiant nors simbolinį ryšį tarp rugpjūčio 15-osios (Tauro apygardos įkūrimo), 23-osios (Baltijos vienybės) ir 24-osios (Ukrainos nepriklausomybės) dienų.

Naudoti informacijos šaltiniai

1. Lietuvos partizanų Tauro apygarda (1945-1952 m.), dokumentų rinkinys, 2000.

2. Žygelis Dalius, Čekutis Ričardas, Laisvės kryžkelės. Tauro apygarda, in: Bernardinai.lt, 2007.

3. Žygelis Dalius, Čekutis Ričardas, Laisvės kryžkelės. Partizanų kelias į Vakarus, in: Bernardinai.lt, 2007.

4. Žygelis Dalius, Čekutis Ričardas, Laisvės kryžkelės. Partizanų misija Vakaruose, in: Bernardinai.lt, 2007.

5. Dokumentinė paroda, skirta Tauro apygardos vadams (2022 m.). Adrijana Kotova, Greta Paskočiumaitė, dr. Aistė Petrauskienė, Ieva Stachovaitė, prof. dr. Vykintas Vaitkevičius.

6. Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus (Dalė Naujalienė, Jonas Gustaitis).