Nekasdieniška kasdienybė

Spektaklis „Paštininkas ir serbentai“ sukurtas pagal Dovilės Zaveckaitės knygą ir tai – iš tikrųjų svarbi režisierės pozicija imtis lietuvių autorių kūrybos (ne tik šį kartą) adaptacijos scenoje. Tai tikrai puikus būdas mažąjį žiūrovą pažindinti su šiuolaikine lietuvių literatūra, jos kūrėjais, parenkant tai, kas aktualu konkrečiai amžiaus grupei. Kaip nurodoma spektaklį pristatančiame pranešime, orientuojamasi į 6–10 metų vaikų auditoriją.

Šiame spektaklyje yra trys pagrindiniai personažai, o didžiausias dėmesys skiriamas sūnaus ir tėčio santykiams: bendravimui, kasdienybės džiaugsmams, iššūkių sprendimui, galima sakyti, net ir kartų skirtumui. Tėvo vaidmenį kuria aktorius Tomas Erbrėderis, sūnaus – Mantas Bendžius.

Tėtis – paštininkas, o sūnus jau po truputį pradeda sekti tėvo pėdomis. Akcentuojama paštininko profesijos svarba, atskleidžiamos darbo subtilybės, parodoma kiek daug apie siuntėją / adresatą pasako vien voko užrašymas, apipavidalinimas, net menkiausia klaidelė, rašto neaiškumas verčia paštininko darbą kone detektyviniu.

Tema: kasdieniškoje „Paštininko ir serbentų“ istorijoje kalbama apie bendravimą, atsakomybę, kūrybišką problemų sprendimą. / D. Stankevičiaus nuotr.

Darbas ir kasdieniai tėvo bei sūnaus veiksmai atrodytų kiek rutiniški, bet šiuo atveju įtaigiai romantizuojami, pavyzdžiui akcentuojant čiobrelių arbatos gėrimo ritualą. Tačiau į jų ramų gyvenimą įsibrauna netikėtas įvykis – trūkęs vandens vamzdis, kuris drastiškai keičia ne tik jų buitį, bet ir bendravimą. Šiuo atveju apsikeičiama vaidmenimis: anksčiau tėtis mokė profesijos sūnų, o dabar sūnus guodžia į neviltį panirusį tėtį ir ieško sprendimų, kaip sutaisyti vamzdį. Įsiterpia ir žiūrovams šypsenas keliantys komiški elementai – gatvių pavadinimai beieškant santechnikų tarnybos. Galiausiai problemos sprendime atsiranda ir pašto taisykles pažeidžianti mergaitė (aktorė Kamilė Lebedytė), teikianti pasakojimui naują – vaikiškos ir tikros draugystės liniją.

Spektakliai vertingi ne tik aktualių mažiesiems žiūrovams istorijų pasakojimais, bet ir teatro raiškos priemonių suvokimo prasme.

Jaukiame ir pasakojimą atspindinčiame scenografės bei kostiumų dailininkės Lauros Luišaitytės scenovaizdyje vykstantis personažų gyvenimas publikai kalba apie kasdienius, tačiau labai svarbius dalykus: bendravimą, atsakomybę, kūrybišką problemų sprendimą. Visa tai emocionaliai sutvirtina būtent šiam spektakliui kompozitoriaus Pijaus Narijausko ir režisierės E.Kižaitės sukurtos dainos, papildančios pasakojamą istoriją ir leidžiančios pasinerti į herojų situacijas.

Inspiruota klasikos

Režisieriaus A.Gornatkečiaus spektaklis „Emilių Emilis“ orientuojasi į truputį vyresnę žiūrovų dalį – 8–12 metų publiką, tiesa, praktiniai peržiūrų patyrimai rodo, kad abiejų spektaklių auditorijos tikrai gali persidengti. Šį spektaklį inspiravo Astridos Lindgren knyga „Emilis iš Lionebergos“, tačiau dramaturginis pasakojimas sukurtas Daivos Čepauskaitės priartino kūrinį mūsų dienoms su autentiškais spektaklyje vaidinančių aktorių istorijomis, patirtimis ir vaikystės išdaigomis.

Aktualu: A.Lindgren knygos apie išdykėlį Emilį iš Lionebergos pagrindu sukurtas pasakojimas adaptuotas mūsų dienoms – žiūrovai be vargo atseks pažįstamas situacijas. / D. Stankevičiaus nuotr.

„Emilių Emilyje“ veikia aktoriai Andrius Alešiūnas, Dovydas Pabarčius, Greta Šepliakovaitė, Marius Karolis Gotbergas, Povilas Jatkevičius. Spektaklis pradedamas trumpu pasakojimu, įžanga apie utopinį berniuką, kuris niekada neklysta, ir Emilį, kuris bando daug ką patirti, daro daug klaidų. Naratyvas pasižymi tam tikru cikliškumu: po šios pristatomosios istorijos gausu iš jos išplaukiančių kitų pasakojimų, siužetinių vingių, personažų apsikeitimų, o pabaigoje viskas suvedama į vienį, atskleidžiama tikroji Emilio tapatybė.

Spektaklyje per daugybę pasakojamų nutikimų prisiliečiama prie daugumai žiūrovų artimų situacijų vaikystėje: būnant pirmoku mokykloje, bendraujant su kiemo draugais, šeimos nariais.

„Emilių Emilis“ kupinas humoro elementų, ypač daug nuoširdaus juoko vaikams kėlė hipertrofuotas suaugusiųjų pusės vaizdavimas: įtari, kategoriška mama, lyg iš animacinio filmo ar vaizdo žaidimo nužengęs tėtis, meškafonu komunikuojanti močiutė ar pikta kaimynė. Įdomus žiurkėno personažas, kuris dažnai neleistinas laikyti namuose, dėl to įvairiais būdais bandoma nuslėpti, bet galiausiai akyli mama pastebėjo.

Tuomet eina scena, kai personažas bando įvardyti argumentus, kodėl žiurkėną reikėtų pasilikti namuose, kiekvieną pasakymą palydi naujojo augintinio demonstruojami gabumai, galiausiai jo prašoma: „Rašyk knygą." Žiurkiaus užrašymas: „Kas skaitys, tas gaidys“ nuskamba šmaikščiai, žiūrovų salėje sukelia juoką, bet visgi toks pasirinkimas sukelia abejonių ir klausimą, ar tikrai buvo būtina išspręsti šią mizansceną būtent taip? Turint mintyje, kad šis pasakymas turi suaugusiesiems (taip pat ir daugumai vaikų) suprantamą ne tik tiesioginę, bet ir perkeltinę reikšmę.

„Emilių Emilis“ – tai tikrai labai intensyvus nuotykių spektaklis: vienu metu čia vyksta nelegalūs šuoliai iš balkono, tinginio valgymai, dūžtantys langai, galiausiai besąlygiškas pasinėrimas į mokslinę fantastiką, teleportavimosi galimybes ir kitas neišsemiamos vaikiškos vaizduotės gelmes. Galima numanyti, kad šių dienų vaikui, įpratusiam prie intensyvios vaizdų, veiksmų kaitos, toks įvykių koncentratas turėtų būti įdomus, juolab kad pasakojimas papildomas ne tik spalvingu scenovaizdžiu, sukurtu scenografės ir kostiumų dailininkės Simonos Davlidovičiūtės, bet viskas užpildoma ir aktyviu fiziniu judesiu. Nedidelėje kamerinėje Ilgosios salės erdvėje aktoriai laksto riedučiais, paspirtukais, atlieka judesių kompozicijas (suformuotas Gintarės Šmigelskytės).

Aktualu: A.Lindgren knygos apie išdykėlį Emilį iš Lionebergos pagrindu sukurtas pasakojimas adaptuotas mūsų dienoms – žiūrovai be vargo atseks pažįstamas situacijas. / D. Stankevičiaus nuotr.

Svarbi pažintis

Abu spektakliai, skirti jaunesnei auditorijai, teikia ir bendresnių teatro žinių, patirties, pavyzdžiui, pirmasis leidžia pažinti, kaip aktoriai, besitapatindami su veikėju, įkūnydami jį, kuria personažus, o antrasis spektaklis žongliruoja skirtingomis vaidybos technikomis – nuo  psichologinio susitapatinimo iki distancijos su personažu, atsiribojimu nuo jo, pasakojimu apie jį trečiuoju asmeniu.

„Paštininkas ir serbentai“ siūlo gana realistinį pasakojimo peizažą scenovaizdyje, „Emilių Emilis“ demonstruoja kaip santykinai, pasitelkiant vis tą patį rekvizitą, atspindėti kitas istorijas, įvykius, dalykus, rodo čia ir dabar kuriamą reikalingą istorijos tėkmei scenografiją. Kitaip sakant, spektakliai vertingi ne tik aktualių mažiesiems žiūrovams istorijų pasakojimais, bet ir teatro raiškos priemonių suvokimo prasme.