Jausmas toks, tarsi ekrane būtų susitikę du seni geri draugai. „Oskaro“ laureatai. Paplepėjo. Pasišaudė. Patyrė didžiulį malonumą, bandydami nepralošti vienas kitam. Išsiskirstė kas sau, galbūt iki kito laimingo karto.

Nieko negali su savimi padaryti, vis vaidenasi, kad žiūri Michaelo Manno kultinio trilerio „Karštis“ tęsinį. Al Pacino’as ten buvo policijos leitenantas, o Robertas De Niro’as – profesionalus bankų plėšikas. „Teisėje žudyti“ jie abu farai. Tik vienas blogas, kitas neaiškus. Porininkai iki grabo lentos. Beje, „Karštyje“ taip pat buvo sakinukas „mes labai panašūs, tik skirtingose įstatymo pusėse“. Todėl iš esmės pasikeitė nedaug kas. Režisierius nebe M.Mannas, o ne toks garsus Jonas Avnetas, kurio trileryje „88 minutės“ neseniai svečiavosi Al Pacino’as.

Pradėkime nuosekliai, nuo scenarijaus. Policininkas, kuriam įgriso popierizmas, pabodo matyti verkiančius aukų artimuosius ir išlaisvintus niekšus. Vieni rauda, kiti šypsosi atkišę dantis, taip ir prašosi nokauto. Įstatymas dažnokai būna neteisingas ir apgina žudikus nuo grotų. Tuomet įniršęs faras imasi Viešpaties Dievo pareigų ir baudžia padugnes. Tą vieną procentą, kuris trukdo gyventi kitiems devyniasdešimt devyniems. Anot „Teisės žudyti“ vieno iš herojų, paprasti žmogeliūkščiai atsipalaidavę juda savo reikalais pirmyn ir atgal, o štai policininkai ir nusikaltėliai yra įstrigę laike. Jie visada įsitempę, stebi ir budi.

Apie policininką, vykdantį asmeninį teisingumą, sukurta ne vienas filmas. Kažkodėl į galvą šauna senas prancūziškas trileris su Alainu Delonu „Nežadinkite miegančio mento“, kur veikė visa farų – baudėjų brigada. Ten taip pat nuskambėjo „Teisės žudyti“ moralinis klausimas. Tas, kuris žudo žudikus – gėrio ar blogio angelas? Tema sena, bet, ko gero, neišsemta.

J.Avnetas labai jau standartinis, pažodžiui viską suprantantis režisierius. Dėlioja dėlionę sistemingai ir tiek. Filmavimas nekvepia šiuolaikiniu kinu. Žmogžudysčių epizodai primena televizinius filmus ar devintojo dešimtmečio detektyvų režisūros triukus. Aptrintas vaizdelis, perbėgęs iš legendinio serialo „Žmogžudysčių skyrius“. Pasakojimo stilius labai tiesmukas. Aštuoniasdešimt minučių absoliučiai nėra intrigos. Aišku, kas žudikas. Aišku, kiek bus aukų. Aišku, kad anksčiau ar vėliau tiesa išplauks į paviršių. Labai komiška ta vietelė, kur R. De Niro’as atkakliai purto galvą – „žudikas tikrai ne faras, ką čia sugalvojot“. O kolegos vis artėja ir artėja. Po to atsiranda ir išgyvenęs liudininkas. Nebeišsisuks R. De Niro’as, oi, nebeišsisuks. „Teisė žudyti” padvelkia tokiu naftalinu, kad nėra kur kišti akių. Tačiau...

Abu Holivudo veteranai vaidina „su vėjeliu“. Nė kiek neprarado formos. Paprastus tipažus paverčia įdomiausiais veikėjais. Pakanka stebėti Al Pacino ir R. De Niro veidus – juose viskas parašyta. Mėgavimasis savimi ir kolegos darbu. Čia negali „neužkaifuoti“. Gali būti, kad daugelį epizodų jie patys sau parežisavo, J.Avnetui neduodami menkiausio laisvės plotelio.

Aha, ir „Teisės žudyti” pabaiga bus atvirkščia tai, kurią diktuoja filmo logika. Scenaristas trina rankas – pagavau, apgavau. Na, taip taip, reikia pripažinti. Išsikapsto filmas pabaigoje ir iš naujo perdėlioja taškus. Tik tas kapstymosi procesas nuobodokas. Tad finale gavęs prizą, nesijauti nugalėtoju. Tik lėto bėgimo dalyviu.

Partneriai: „Teisė žudyti“ pasakoja apie du Niujorko detektyvus – Turką (R. De Niro’as) ir Rūsterį (Al Pacino’as), tiriančius serijinio žudiko įvykdytas žmogžudystės.
Abu Holivudo veteranai vaidina „su vėjeliu“. Nė kiek neprarado formos. Paprastus tipažus paverčia įdomiausiais veikėjais.