Užsidegė tvarumo filosofija
Kūrybiška mergina jau nuo vaikystės svajojo apie savo drabužių ateljė. Tačiau studijos Glazge, Škotijoje, iš esmės pakeitė Ievos kūrybos filosofiją. „Kam kurti tai, ko jau ir taip yra per daug, nuo ko kenčia planeta ir žmonės“, – svarsto ji.
Prieš trejus metus drauge su vyru Ramūnu įkūrusi zero waste (liet. nulinio švaistymo) filosofija paremtą mados ženklą ir pavadinusi jį „Mali.Keli“, šiuo metu kūrybą Ieva tęsia viena. Jos siekiamybė – tvarumas visu 100 proc.
„Įprastai mados industrijoje sukerpant net paprastą palaidinę ar marškinius lieka gana daug atliekų, kurios nugula į sąvartyną. Aš kuriu drabužius taip, kad nebūtų jokių atliekų“, – užsidegusi aiškina Ieva.
Už įskiepytą kūrybiškumo gyslelę ji dėkinga mamai, negailėjusiai laiko ir vedžiojusiai dukrą po įvairius būrelius – baleto, teatro, dailės, net jojimo. Taip Ieva galėjo išbandyti daugelį meno rūšių. Tėčiui taip pat jaučia didelį dėkingumą, nes iš jo gavo aliejinės tapybos pagrindus ir daug reikalingų žinių apie dailę.
Koncepcija: zero waste filosofijai ištikima I.Keliauskaitė-Mališauskė vadina save nuplaukusia ir sako, kad kuria nišiniams žmonėms, kurių nedomina tradicinė mada / M. Motiekaitės-Naruševičienės nuotr.
Kadangi Kauno jėzuitų gimnazija, kurioje mokėsi, buvo labai akademiška mokymo įstaiga, mergina ėmė galvoti apie tarptautinių santykių studijas, politikos mokslus.
„Kol vieną dieną galvoje tarsi kažkas kliktelėjo. Tą minutę aš supratau, kad noriu būti tarp kūrybingų žmonių, kad man reikia pokalbių apie meną, kūrybą“, – prisimena I.Keliauskaitė-Mališauskė ir priduria, kad jos apsisprendimui didelį poveikį turėjo vienas pokalbis su mamos drauge tekstilininke.
Kelias į kūrybos laisvę
Anot Ievos, iš pradžių ji nelabai norėjo dalyvauti tame pokalbyje prie puodelio arbatos, kuris vyko mamos iniciatyva. Vis dėlto po jo merginą aplankė tarsi nušvitimas – nebeliko klausimų, ką pasirinkti baigus mokyklą.
„Supratau, kad visą gyvenimą man rūpėjo aprangos estetika ir ypač kiekviena dėvima medžiaga. Negalėjau rengtis bet ko ir bet kaip“, – šypsosi pašnekovė, po lemtingo pokalbio pradėjusi domėtis tekstiline kūryba, ėmusi lankyti parengiamuosius kursus, skirtus stojantiesiems į Vilniaus dailės akademiją.
Vis dėlto, prisipažįsta, širdyje turėjo svajonę studijuoti užsienyje, kuris asocijavosi su geresne studijų kokybe, platesne pasirenkamų dalykų apimtimi ir pan. Todėl galiausiai pasirinko platesnio spektro studijas Glazgo universitete (The Glasgow School of Art), kur ėmė studijuoti tekstilės dizainą.
Zero waste: geltonas apsiaustas, kaip ir kiti „Mali.Keli“ kūriniai, sukirpti ir pasiūti taip, kad neliktų jokių atraižų / A. Papievytės nuotr.
„Glazge išbandžiau save įvairiausiose tekstilės, interjero ir mados šakose, taip pat susipažinau su įvairiomis kitomis menų kryptimis – interaktyviuoju dizainu, skulptūra, grafiniu dizainu ir t.t. Ši specialybė man atvėrė akis matyti pasaulį plačiau, bendrauti ir bendradarbiauti, laužyti taisykles ir taip spręsti problemas. Čia susidūriau su daugybe kūrybingų žmonių, kurių mąstymas buvo nestandartiškas, eklektiškas, drąsus. Tai mane labai veikė kaip kūrėją“, – prisimena studijų laikus Mali.Keli slapyvardžio savininkė.
Supratau, kad galiu savo talentą panaudoti tam, kuo degu, ir kad galiu kurti nedarydama didelės žalos planetai ir bendruomenei.
Tai, ką ji pristatė Glazge kaip savo diplominį darbą, net nebuvo panašu į tekstilę. Škotijoje jos kūrybai buvo suteikta visiška laisvė. Glazge Ieva susipažino su įdomia dėstytoja Holly McQuillan, kuri buvo viena iš zero waste mados pradininkių pasaulyje.
„Būtent jos paskaitoje ir sužinojau, kas yra ta nulinio švaistymo mada, kaip ji kuriama ir kuo tai naudinga pasauliui ir aplinkai. Vėliau skaičiau jos knygas, susisiekiau su ja dėl rekomendacijų, kur ir kaip mokytis toliau“, – aiškina kūrėja. Studijuojant Ievos supratimas apie mados industriją labai keitėsi. „Supratau, kad galiu savo talentą panaudoti tam, kuo degu, ir kad galiu kurti nedarydama didelės žalos planetai ir bendruomenei“, – dėsto savo kūrybos nuostatas.
Natūralus gyvenimo būdas
Ar zero waste filosofija buvo artima ir jų šeimai? „Matote, – juokiasi pašnekovė, – apie tvarumą ar rūšiavimą 1990–2000 m. dar mažai buvo kalbama. Gyvenome taupiai, nes buvome taip įpratę. Mama ir senelė stengdavosi neišmesti jokio gero daikto, kurį būtų galima perdaryti, kažką nukirpti, kažkur prisiūti ir taip jį prikelti naujam gyvenimui“, – mintimis nusikelia į praeitį.
Iškalbūs: dekoratyviniai printai „This is my body“ kalba apie meilę sau ir savo kūnui. Ši tema Ievos kūryboje kartojasi gana dažnai / A. Papievytės nuotr.
Ievos tėtis, dirbantis su medžiu, savo rankomis statė šeimai namą. Kai Ieva viešėdavo pas senelius, mokėsi kompostuoti – numesti obuolio graužtuką ne bet kur, o ten, kur jis teiktų naudos. „Tuo metu zero waste nebuvo kažkokia filosofija, veikiau – natūralus gyvenimo būdas, nulemtas to meto aplinkybių“, – svarstė Ieva.
Menininkė sako, kad jei žmogus nori paprastuoju būdu siūto drabužio, neverta eiti pas ją. Mali.Keli atranda žmonės, kuriems artima jos zero waste koncepcija. Iš pradžių gimsta pati idėja, paskui ateina eilė medžiagai ir klausimui, kaip ją visą kuo taupiau ir išmaniau sunaudoti – sukirpti ir susiūti. Jei audiniai keli – kaip juos visus sukombinuoti į vieną visumą, kad nieko nereikėtų išmesti.
„Jei kažkam labiau norisi tradicinio siuvimo būdo, siunčiu pas tradicinę siuvėją. Matote, pagal savo specialybę aš nesu tikra siuvėja“, – aiškina tekstilės dizaino kūrėja ir priduria, kad ryškiausios tekstilės pritaikymo kryptys yra mada ir interjeras, tad ji, be abejo, jas išmano.
Ievai patinka iššūkiai. Kartais ji taip susižavi kokia nors idėja, kad neria į ją dėl įdomumo – negalvodama nei apie sugaištą laiką, nei apie jėgas, kurių prireiks naujam projektui.
„Mano vyras juokauja, kad į savo CV galėčiau įsirašyti labai daug keistų dalykų… Pavyzdžiui, aš ne žvejoju, bet labai gerai moku daryti žvejybos mazgus, mat sykį savo meno kūriniui turėjau pririšti labai sunkias spyruokles…“ – juokiasi pašnekovė. Jai smagu laužyti nusistovėjusias normas ir daryti viską savaip. Nesvarbu, ant ko, – medžio, plastiko, stiklo, metalo, audinio. „Man įdomu viskas – spausti printus, austi, siuvinėti, piešti ant įvairių paviršių.“
Tradicinė mada nuobodi
Anot kūrėjos, kiekvienas jos sukurtas drabužis privalo turėti prasmę. „Kita mano misijos dalis yra skleisti psichikos sveikatos žinių svarbą. Čia remiuosi savo pačios ilga kelione emocinės sveikatos link“, – prisipažįsta ji.
Žydras paltukas, pavadintas „Time traveler“ ir išmargintas ranka pieštomis bangelėmis, simbolizuoja žmogaus nerimo bangavimą. „Man tas raštas asocijuojasi tarsi su kokia širdies kardiograma“, – šypsosi Ieva ir priduria, kad visas mūsų gyvenimas eina banguojančiu ritmu, kuriam negalima priešintis. Išmokus banguoti, pagavus visatos pulsą, jos taisykles, gyventi gali būti kur kas lengviau.
Uniseksas: I.Keliauskaitės-Mališauskės kuriami drabužiai skirti daugiau moterims, bet jais pasipuošti gali ir kūrybiškai į gyvenimą žvelgiantys vyrai / A. Papievytės nuotr.
Kita jos suknelė, pavadinta „Flowy Princess“, išmarginta strijų raštu, kalba apie tai, kad savo kūną reikia mylėti, kad ir koks jis būtų, švenčiant net ir tai, kas gali atrodyti negražu ar nepatogu – tarkim, moterims strijos. Tik tuomet gerai jausimės emociškai.
Kai kuriuos Ievos kurtus drabužius puošia raštai, spausti skaitmeniniu būdu, – vadinamieji meniniai printai.
Kas yra „Mali.Keli“ ženklo gerbėjai? „Nišiniai žmonės, kuriems nuobodi tradicinė mada, – juokiasi ji. – Kitiems mano drabužiai atrodo patrauklūs, bet ryžtis juos nešioti ne kiekvienas išdrįsta. Ypač puikiai ryškūs, oversize tipo drabužiai atrodo scenoje“, – atvirauja Ieva, šią vasarą gavusi užsakymą sukurti porą kostiumų performansui, kuriame turėjo atsispindėti šviesos ir tamsos kova.
Padeda migrantams adaptuotis
Ieva ne tik kuria savo zero waste mados verslą, bet dar ir dirba menų agentūroje „Artscape“. Jos pareigos – padėti migrantams prisijaukinti naują vietą, naują visuomenę.
„Dauguma migrantų psichologiškai yra atsidūrę labai jautriose situacijose. Problema, kad tie žmonės neturi namų, – tik viena iš daugelio. Todėl man, kaip jautriam meno žmogui, labai gera jiems padėti, prisidėti prie jų emocinės sveikatos gerinimo“, – kalba Ieva, rengianti šiems žmonėms kūrybines meno dirbtuves.
Menininkė pastebi, kad migrantų vaikai labai mėgsta piešti, vis prašo guašo. „Nesinori, kad mūsų užsiėmimai būtų vien tik guašas ir popierius, todėl juose prisigalvoju įvairiausių dalykų. Esame gaminę šviesos žibintus, monotipijos ir cianotipijos darbus, draugystės apyrankes, fotografavę, rišę nedidelius kilimėlius ir pan.“ – vardija Ieva ir priduria, kad besistengiantiems integruotis į mūsų visuomenę migrantams dažnai trūksta paprasčiausio lietuvių palaikymo.
Prasidėjus karui Ukrainoje, jai labai norėjosi bent maža dalimi prisidėti prie pagalbos šiai šaliai. Tad prisiminė savo naujai atrastą meilę – cianotipiją.
„Kaip tyčia cianotipijos technika atlikti printai yra mėlynos ir baltos spalvų. Prisijungiau prie akcijos „Spalvinam Ukrainai“ ir daug savanoriškų valandų skyriau printų gamybai, o visos už juos surinktos lėšos buvo skirtos Ukrainos fondui“, – sako pašnekovė.
Projektas: cianotipijos technika ant stiklo atliktas vienas naujausių menininkės darbų – instaliacija „Nemuno veidas“ / A. Papievytės nuotr.
Nauja meilė – cianotipija
Paklausta, ką reiškia šis keistai skambantis žodis, Ieva aiškina, kad cianotipija – tai fotografijos technika, kai negatyvas ar koks nors objektas yra eksponuojamas ant popieriaus ar kitos medžiagos, padengtos specialiais chemikalais. Vėliau, išryškinus darbą vandenyje, išgaunamas monochrominis mėlynos spalvos atspaudas.
Šia technika atliktas vienas naujausių menininkės darbų projekte „Nemuno7“, skirtas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ parodų ir renginių ciklui. Ruošiantis šiam įvykiui, Zapyškyje buvo restauruotas senas laivas, žemkasė, stovintis Nemuno vagoje. Ant jo denio šiandien įrengta modernaus meno rezidencija ir denio erdvė, kurioje žiūrovų laukia net devyni meno objektai. Vienas jų – Ievos cianotipijos ant stiklo instaliacija, pavadinta „Nemuno veidas“.
Pati kūrėja apie „Nemuno veido“ instaliaciją kalba su didele meile. „Per cianotipiją ant stiklo sluoksnių galite stebėti viską, ką apie Nemuną sužinojau per ilgą mūsų pasimatymų maratoną. Jis įmantriai pažįsta savo augaliją ir gyvūniją; jis nepaprastai intelektualus ir prisitaikantis prie technologijų; jis atrodo įskaudintas, tačiau atlaidus ir taikosi prie mūsų šiuolaikinio gyvenimo būdo; jis emocionalus ir nebijantis jausti. Aš jį matau kaip šiuolaikinį dievą, kuris svetingai priima savo šiltais apkabinimais, bet niekada nebus minkštas ir visada pasakys tiksliai tai, ką galvoja.“
Ieva kviečia visus kauniečius ir miesto svečius apsilankyti unikalioje „Nemuno7“ kultūrinėje erdvėje ir išvysti „Nemuno veidą“ jos akimis.
Be nuplaukimo neįdomu
Birželio viduryje Ieva atšventė savo gimtadienį. Paklausta, ką planuoja kitiems savo gyvenimo metams, moteris susimąsto. Iš vienos pusės, ji mėgsta pasidaryti detalius darbų sąrašus, susitikimų tvarkaraščius; iš kitos – leidžia gyvenimui tekėti.
„Man užtenka, kad žinau savo kryptį ir kasdien ta linkme dirbu. Tuomet ramiau, kad vieną dieną būsiu ten, kur suplanavau, – šypsosi Ieva ir vadina save kartais labai meniškai išplaukusia, o kartais – be galo disciplinuota kūrėja. – Jei būnu labai pavargusi, pasidarau laisvadienį. Bet jei žinau, kad kažką turiu būtinai padaryti, pasiplanuoju laiką taip, kad viską suspėčiau. Gyventi be nuplaukimo būtų neįdomu, o be disciplinos nevyktų veiksmas.“
Naujausias Ievos nuplaukimas – Užupio meno inkubatoriuje, Vilnelės upės pakrantėje, visą liepos mėnesį veikianti jos paroda „Šviesos paieškos“. Anot menininkės, šviesa – tai toks fenomenas, reikalingas viskam, kas gyva. Ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Štai kodėl Ieva šviesos ieško visur ir visaip – kartais fotoaparatu, kartais tekstile, kartais skulptūra, o kartais ir žinute ant meninių printų. Kūrėja įsitikinusi, kad šviesos net ir pačioje juodžiausioje tamsoje visada galima rasti. Svarbiausia – norėti ją išvysti.
Naujausi komentarai