„Ties jausmų riba“, kai kinas groja „gyvai“

Stipriam biografiniam filmui ne visada reikia gausybės milijonų ir daugybės pritemptai jaudinančių epizodų. Nebūtinai herojus – garsios asmenybės atspindys turi būti švarus kaip paklodė po skalbimo ir perskalbimo. Nebūtinai vaizdas ekrane privalo išsiskirti liūdnumu ir ilgais planais. Geras biografinis filmas nesistengia perpasakoti herojaus gyvenimo nuo A iki Z. Jis tiesiog išrankioja labiausiai intriguojančius epizodus, o šie jau savaime susiklijuoja į įspūdžių visumą. Ir, svarbiausia, geras biografinis filmas supranta, kad yra absoliučiai priklausomas nuo aktorių, vaidinančių tikras asmenybes, kurias kartais pažįsta pusė pasaulio.

„Ties jausmų riba“ – išties šaunus biografinis filmas, atveriantis visus kelius į pašėlusio muzikanto Džonio Kešo daugiaspalvį portretą. Nuo ugningų gitaros šuorų iki asmeninio gyvenimo peripetijų. Nuo aukščiausių skrydžių iki žemiausių nuopuolių. Sumontuota ir pateikta labai paprastai, bet ne prastai. Nuoširdžiai. Su panašaus stiliaus „Rėjumi“ nėra ko lyginti. „Ties jausmų riba“ išvengė nugludinimų ir politkorekcijų. Labai mažai idealizacijos. Labai daug laisvės improvizacijai. Ir daug nesuvaidinto tikrumo. Geras, dinamiškas tempas, tiksliai sudėti kertiniai dainininko istorijos taškai. Juntama, kad kūrybinė komanda padirbėjo su neapsakomu įkvėpimu.

Režisierius Džeimsas Mangoldas jau kelintą sykį atkreipia į save dėmesį. Mėgsta išbandyti save skirtingiausiuose žanruose. Nuo psichologinės dramos („Mergina su sutrikimais“) iki veiksmo trilerio ( „Policininkų šalis“), nuo romantinės komedijos („Keitė ir Leopoldas“) iki siaubo detektyvo („Tapatybė“). Platus diapazonas, ar ne? Įdomiausia, kad visur Mangoldas ką nors atranda, nors Amerikos neišradinėja.

„Ties jausmų riba“ į šedevrus nepretenduoja. Tai tiesiog visiems „savas“ filmas, ypač mielas Džonio Kešo talento gerbėjams. Režisierius atiduoda duoklę dviem svarbiausiems elementams – muzikai ir meilei. Tarp jų – žinoma, rokenrolas, šėtonas ir narkotikai. Daug daug daug tamsos, kuri gydoma meile. Daug daug daug meilės, kurios gydyti nereikia. Reikia jausti ir tikėti.

Šioje biografinėje dramoje viskas daug giliau nei tame pačiame „Rėjuje“. Ir daug žmogiškiau. Džonis Kešas – anaiptol ne dievukas ir ne komiksų superherojus. Tiesiog vyrukas, apdovanotas unikaliu talentu. Bet kurią akimirką galintis išsiveržti kaip vulkanas. Ir taip pat sėkmingai nugarmėti į svaigalų – kvaišalų prarają.

Aktoriai Hoakinas Fyniksas ir Ryz Viterspūn – aukštumoje. Tarp jų – ir kerintis magnetizmas, ir paprasta seksualinė trauka, ir puikus susigrojimas duetu. Kaip čiuožėjų pora ant slidaus ledo jie jaučia vienas kitą ir neleidžia paslysti. Ištraukia tas akimirkas, kai ant peties tupia biografinėms dramoms būdingas nuobodulys.

Kad vieną dieną H.Fyniksas iššaus kaip raketa, nujaučiau gerokai anksčiau. Kiekvienas jo pasirodymas ekrane išsiskirdavo originalumu. Trūko tik vaidmens, galinčio kilstelėti į patį aktorių elitą. Ir štai išmušė to vaidmens akimirka. Fyniksas dainuoja kaip Kešas, juda kaip Kešas, net balsas kaip dvi gitaros stygos panašus į legendinio dainininko.

Iš R.Viterspūn, atvirai pasakius, to nesitikėjau. Labai jau ji vienodai pasaldinta visuose filmuose būdavo. Tačiau čia – visai kiti monai. Įsijautimas į Džiunės charakterį – stulbinantis. Ko gero, vertas „Oskaro“. Kaip ir super-truper abiejų aktorėlių dainavimas. Su panašiu panašumu ir užmoju nebent Valas Kilmeris Džimą Morisoną įkūnijo.

Taigi pamatyti juostą „Ties jausmų riba“ – būtina. Neabejotinas „gyvo“ kino koncertas, o ne Holivudo klišių fonograma. Patiks ir kino gurmanams, ir neišrankiems žiūrovams, trokštantiems gerai praleisti laiką. O muzikos mylėtojai patirs tikrą stebuklą. Tikėkimės, kad filmas – „Auksinių gaublių“ laimėtojas – iš „Oskarų“ nakties išnirs ne tuščiomis.