Tvarūs J. Gervytės rankdarbiai – žmonėms su polėkiu

Rankdarbiai iš siūlų likučių

Ankstyvąją savo vaikystę Justina praleido Kaune. Paskui mama, kad būtų lengviau auginti vaikus, persikraustė į sostinę – arčiau Justinos senelių. Namiškiai anksti pastebėjo mergaitės polinkį į dailę: būdavo, ką veikusi, ką neveikusi Justina jau sėdi su pieštuku ir bloknotu rankose.

Nuo penktos klasės ėmė lankyti Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą Antakalnyje, gilinosi į dailės ir tapybos paslaptis. Šiuo metu, sako, dailė šiek tiek pastumta į šoną, nes labiau rūpi tekstilė ir visokiausių rankdarbių iš siūlų likučių gamyba.

„Tekstilės gaminiai mane domino dar nuo mokyklos laikų, kai su klase važiuodavome į kitas šalis. Vis norėdavosi iš tų ekskursijų kažką minkšto, švelnaus, medžiaginio parsivežti“, – atvirauja mergina, matydavusi namuose mezgančią močiutę, siuvančią mamą. Jos žodžiais, nenuostabu, kad šiuo metu ir pati gyvena tarp siūlų ir adatų.

Atgaiva: ryškiaspalviai įvairių faktūrų siūlai – J. Gervytės kasdienių meditacijų prie pačios gamintų staklelių palydovai. / J. Gervytės asmeninio archyvo nuotr.

Rišti išmoko ligoninėje

Kai pirmą kartą paėmė vąšelį į rankas ir bandė nerti – nepavyko. Mat močiutė buvo dešiniarankė ir nemokėjo kairiarankei anūkei parodyti, kaip reikia nerti vąšeliu kaire ranka. „Teko mokytis pačiai“, – šypsosi ji. Šiuo metu Justina ne tik mezga, neria, bet ir riša, audžia.

„Mano dirbiniai primena makramė techniką. Pradėjau rišti tada, kai gulėjau Anglijos ligoninėje kamuojama depresijos. Atėjusi aplankyti draugė pamokė, kaip rišti draugystės apyrankes. Taip patiko, kad nuo to karto negaliu sustoti. Išmokau visokių rišimo būdų, bet labiausiai patiko deimantinis“, – pasakoja mergina, savo hobiui naudojanti įvairiausių rūšių siūlus – senus, naujus, plastikinius, vilnonius ir kt. Anot jos, įpinti vieni su kitais jie sudaro gražų kontrastą ir dermėje suskamba visiškai naujai.

„Rišimas man – kaip muzika. Iš visiškai skirtingų siūlų (natų) kaskart gimsta naujas rašto ansamblis, nauja istorija, nauja nuotaika“, – pasakoja J. Gervytė ir priduria, kad muzika jai irgi brangi.

Kai dar gyveno Anglijoje, grojo ir dainavo vienoje grupėje. Su ja koncertuodavo, keliaudavo po festivalius, įrašinėjo albumus.

„Mūsų buvo dešimt. Aš grojau armonikėle, dar – mažyčiu sintezatoriumi ir pritardavau balsu pagrindiniam vokalui. Visada svajojau save išreikšti ne tik per vizualųjį meną, bet ir per garsą. Tokį pirmykštį, kai nieko daugiau nereikia, tik to, ką kiekvienas iš mūsų turime – plaučius, burną. Labai mėgau improvizuoti ir žaisti žodžių, sakinių žaidimus“, – atvirauja ji.

J. Gervytės asmeninio archyvo nuotr.

Į Angliją – ieškoti nuotykių

Paklausta, kodėl paliko Lietuvą, Justina šypsosi ir sako, kad namus paliko dėl romantiškos draugystės.

„Galima sakyti, buvau jauna, ieškojau nuotykių, kažko naujo, kitokio, nepatirto. Kai su žmogumi, dėl kurio palikau namus, išsiskyriau, pradėjau studijuoti Norvičo menų universitete, įgijau iliustratorės specialybę“, – dalijasi gyvenimo Anglijoje užkulisiais Justina ir nenoriai priduria, kad būtent svečioje šalyje ji buvo susirgusi depresija. Pasveikti padėjo kūryba.

„Kai gulėjau ligoninėje, rišdama naudojau tik pirštus ir žiogelį – jokių staklyčių, – tikina Justina. – Išeidavo tokie siauri pynimai, tarsi juostos. Vėliau pasidariau rėmą, prikaliau prie jo vinučių, ištempiau siūlą ir su specialia stora adata bandžiau austi. Kai visai gražiai pavyko, pradėjau kurti didesnius darbus, kurie pavirsdavo į rankines, kilimėlius ir pan. Ėmiau rišti kaklo papuošalus, raktų pakabukus, apyrankes, auskarus.“

Rišimas man – kaip muzika. Iš visiškai skirtingų siūlų (natų) kaskart gimsta naujas rašto ansamblis, nauja istorija, nauja nuotaika.

Kūrybiški genai

Justinos mama – restauratorė. Restauruoja tapybos darbus bažnyčiose ir vienuolynuose.

„Grįžusi į Lietuvą mielai jai padedu. Ji, kaip ir aš, žavisi tapyba. Pas močiutę iki šiol kabo mamos tapyti paveikslai. Tėtis taip pat buvo visokių galų meistras: galėjo ir groti, ir piešti, ir drožti iš medžio, ir verslauti“, – pasakoja Justina ir juokiasi, kad pati esanti kūrybiškų tėvų genų mišinys.

Ar jai neteko keliauti po Pietų Ameriką, mat ryškūs jos rankdarbiai labai primena peruiečių moterų kurtus papuošalus? Pasak J. Gervytės, taip toli dar nekeliavo, bet spalvos jos gyvenime iš tiesų užima išskirtinę vietą.

„Aš jas tiesiog geriu, – prisipažįsta mergina, kurios favoritė šiuo metu yra raudona spalva. – Dažnai netgi pritrūkstu raudono siūlo, nes norisi jį kuo tankiau įpinti. Man ryškios spalvos – kaip gėlės pievoje: jos irgi visos turi savo ryškumą, autentišką atspalvį. Kaip jų esmė – pritraukti bites ir drugelius, taip ir aš sąmoningai ar nesąmoningai siekiu atkreipti kitų dėmesį į savo rankų darbo papuošalus“, – dėsto savo teoriją pašnekovė.

Ar lengvai atsisveikina su savo rankdarbiais? „Daug ką dovanoju, o laikyti namuose ir gailėti – anoks čia malonumas?! Kur kas smagiau, kai daiktas išeina, ima gyventi tarsi antrą gyvenimą. Nors to ir nematau, bet įsivaizduoju, kad žmonėms tos ryškios spalvos, švelnus siūlų prisilietimas prie kūno pakelia nuotaiką, sukuria malonių asociacijų. Kažkas gal atkreipia į juos dėmesį, pagiria – tai irgi labai malonu“, – prisipažįsta Justina.

Asortimentas: rišti raktų pakabukai, papuošalai, rankinės, maži paveiksliukai – visa tai gimsta iš siūlų likučių. / J. Gervytės asmeninio archyvo nuotr.

Smagu suteikti antrą šansą

Kokie žmonės nori įsigyti Justinos papuošalų? Kūrėja šypsosi ir sako, kad dažniausiai tai būna žmonės su polėkiu. „Vienu metu buvo didelė paklausa „čiokerių“ – tokių rištų apykaklių, nes buvo grįžusi praeito šimtmečio dešimtojo dešimtmečio mada. Populiarūs buvo ir mano rišti spalvingi dredai į plaukus“, – vardija populiariausius pasirinkimus.

J. Gervytė prisipažįsta, kad ją be galo traukia Afrikos genčių, Australijos aborigenų kultūra, Pietų Amerikos spalvos. „Į šiuos žemynus, kaip jau sakiau, nuvykusi nebuvau, tačiau teko pakeliauti po Europą, kurioje labai susižavėjau Italija, jos jūros mėliu, ryškiomis spalvomis“, – dalijasi įkvėpimo momentais kūrėja.

Pasivaikščiojimas po rudenišką gamtą Lietuvoje – irgi vienas iš įkvėpimo šaltinių. „Tik reikia išmokti visą tą grožį pastebėti. Ir ryškiai oranžinius lapus, ir nuostabaus raudonio šermukšnių uogas. Tuomet visa tai galima įpinti į savo kūrybą, – kalba J. Gervytė. – Kartais pasijuokiu iš savęs, kad turiu nenustatytą kažkokį autizmo spektro sutrikimą, kuris leidžia į aplinką žvelgti be galo jautriai ir subtiliai.“

Grįžusiai į Lietuvą Justinai smagu, kad jos kuriamus papuošalus jau pastebėjo tvarumo entuziastės ir pakvietė į savo organizuojamus renginius – „Antro šanso“ muges, blusturgius.

„Ką šiuo metu veikiu Lietuvoje? Kuriu tvarius papuošalus iš siūlų likučių ir po truputį mokausi būti versli. Intensyviai ruošiuosi kalėdinėms mugėms“, – džiaugiasi kūrybininkė, savo darbams pritaikanti namuose rastus, nebereikalingus daiktus.

„Kažkada buvau nusipirkusi tokį pakabuką su natūraliu akmeniu. Panešiojau, pabodo. Pridėjau jį prie vieno rišto kaklo papuošalo – gražu! Dar radau sutrūkinėjusį indišką diržą su karoliukais. Jie irgi pritiko. Smagu suteikti daiktams antrą šansą“, – kalba kūrybininkė.

J. Gervytės asmeninio archyvo nuotr.

Kuria, kai sūnelis miega

Šiuo metu Justina negali puoštis savo rištais papuošalais, nes vienų metų sūnelis Anupras juos nutrauktų. Berniukas smalsus, mažais pirščiukais nuolat tyrinėja aplinką, o kartu ir savo mamą.

„Anksčiau labai juos mėgau, tačiau dabar, kai mano gyvenime atsirado Anupras, karoliai ar auskarai būtų greitai sutraukioti“, – juokiasi jauna mama, kurios sūnus nori betarpiškai dalyvauti visose jos veiklose. Todėl tenka rankdarbiauti Anupro miegelio metu arba tuomet, kai mažylis žaidžia su močiute. Ji be galo dėkinga savo šeimai, kuri leidžia kartkartėmis atitrūkti nuo buities ir pasinerti į kūrybos pasaulį.

„Kai grįžome iš Anglijos, Anuprui buvo keturi mėnesiai. Šiuo metu abu bandome apsiprasti Lietuvoje, pradėti čia naują gyvenimo etapą“, – pasakoja J. Gervytė.

„Labai ilgai rišti negaliu. Ilgai žiūrint į vieną tašką pavargsta akys, negaliu susikaupti. Todėl labiau mėgstu skirti savo pomėgiui gerą pusvalandį, o paskui jau leisti laiką su Anupru“, – prisipažįsta ji.

Ar pažintume Justiną gatvėje: juk kūrybingi žmonės dažnai kalba ne tik savo darbais, bet ir išvaizda. Pašnekovė juokiasi, kad iš kitų išsiskiria savo aukštu ūgiu. 1,87 cm vilnietė yra bandžiusi žaisti krepšinį, būti modeliu – vaikščioti podiumu.

„Šiuo metu didžiausia nauda iš mano ūgio – paimti kokį nors daiktą nuo aukštos lentynos, kurio kitas nepasiekia“, – linksmai traukia save per dantį.

J. Gervytės asmeninio archyvo nuotr.

Netradicinis dienoraštis

Dar vienas Justinos hobis – piešinių dienoraštis. Jei kažkur keliauja, važiuoja ar tiesiog kavinėje laukia draugės – piešia. Rankinėje visuomet nešiojasi penalą su flomasteriais, pieštukais ir kreidelėmis. Taip pat – A4 formato eskizų sąsiuvinį.

„Tuomet ranka dirba per daug negalvodama. Visiškai nespraudžiu savęs į rėmus ir tikrai nežinau, koks bus piešinys – abstrakcijos, simboliai, mandalos. Jausmas toks, lyg vaizduočiau save, savo vidinį pasaulį, pasąmonės, minčių srautą. Kartais atrodo, kad spalvos, kurias tuo metu naudoju, irgi turi kažkokių funkcijų, kaip ir piešiant fraktalus“, – prisipažįsta Justina, dar labai mėgstanti tapyti žmones gyvai. Save pačią – taip pat. Įvairiais gyvenimo etapais yra nupaišiusi ne vieną savo autoportretą.

Lietuvoje Justina pasigenda aplinkinių geranoriškumo. „Anglijoje tave gali užkalbinti gatvėje, palinkėti geros dienos. Tai iš tiesų labai gerai nuteikia, pakelia nuotaiką. Lietuvoje man trūksta to draugiško pasidomėjimo kitu žmogumi. Užtai Lietuva labai švari, žmonės čia be galo sąmoningi, tvarūs, moka protingai naudotis gamtos gėrybėmis. Rudenį savo grybų prisirenka, vasaromis prisiuogauja, prisišaldo visokių uogų žiemai. Anglijoje močiučių, parduodančių litriukuose mėlynes, tikrai nepamatysi“, – juokiasi ji.

Justina lanko šokio terapijos užsiėmimus, vaikšto į gyvos muzikos koncertus, o labiausiai atsigauna ir įkvėpimo kūrybai gauna gamtoje.

„Kadangi Anupras dar mažas, toli negastroliuojame – tik iki Vingio parko ar Bernardinų sodo ir atgal namo“, – aiškina pašnekovė, o fone jau girdisi iš pietų miegelio pabudusio sūnelio priekaištai. „Turiu bėgti“, – skubiai atsisveikina, palinkėdama visiems kūrybiško rudens ir daug spalvingų akimirkų gamtoje.