„Tylioji kalva“ – siaubas dvigubu dugnu

Pagaliau pamačiau tikrą siaubo filmą. Su tikra mistika. Tikrais demonais. Tikra baime. Pagaliau kompiuterinis žaidimas stilingai perkeltas į kino ekraną. Ne vaikiškai kaip „Absoliutus blogis“ ir ne idiotiškai kaip „Doom“.

Galbūt dėl to, kad režisierius Kristofas Ganas penkerius metus kovojo dėl teisių ekranizuoti „Tyliąją kalvą“. Paaukojo asmenines lėšas ir nufilmavo kelis pavienius epizodus, idant žaidimo kūrėjai suprastų, kad jis – teisingame kelyje. Pabaisoms įkūnyti pasikvietė profesionalius šokėjus, kad judesiai keltų svaigų išgąstį...

Teisėms akimirksniu įsižiebė žalia šviesa. „Sony“ beregint atseikėjo 14 milijonų JAV dolerių.

Siužetas niekuo neypatingas. Standartinis kaip visų juostų, sukurtų pagal videožaidimus. Mirtinai išbalusi mamytė Rouz demonų ir zombių mieste klaidžioja ieškodama pradingusios rūke dukrelės Šeron. Kol kas ji nesupranta, į kokį pragarą pateko. Tačiau motiniškas instinktas pabus, ir tada Rouz susirems su Tyliosios kalvos monstrais.

Esmė – ne siužete. Esmė – kaip istorija pasakojama. Kaip nuobodus scenarijus virsta siaubą keliančia karusele. Rouz tirštame rūke juda iš vietos į vietą. Aplinka – klaiki, vaizdai – šiurpūs, nežinomybė kandžioja šaltuku. K.Ganas dar „Vilko brolijoje“ atskleidė kino dailininko talentą. „Tyliojoje kalvoje“ jis dar smarkiau įsibėgėja. Kartais – net šokiruoja. Rada Mičel, praėjusi košmarų mokyklą „Visiškoje tamsoje“, dreba ne prasčiau nei Emilė Vuots „Skambutyje“ ar Nikolė Kidman „Kituose“. Klaikiai išmintingi pabaisų pavidalai. Išradingi gąsdinimo epizodai – krūptelėjęs nepagaili riebaus keiksmažodžio. O kelionė po siaubingąją kalvą tęsiasi ir tęsiasi...

Specialiaisiais efektais nepiktnaudžiaujama, pavyzdingai sujungiamos senoji ir naujoji kino mokyklos. Grimas, kostiumai, dekoracijos – kompiuteriniai bei specialieji efektai. Kur reikia – įsikiša moderniosios technologijos, kur nereikia, jų vengiama.

K.Ganas labai tiksliai atskyrė žaidimą nuo kino, kiną nuo realybės, realybę nuo žaidimo. Žiūrovą nuo žaidėjo. Ir kartu viską sutapatino. Rado filmo atskaitos tašką, nuo kurio kiekvienas žingsnis yra realus SIAUBAS. Mažos mergaitės tolstantis siluetas rūke. Sirenų kauksmas. Motinos klyksmas. Iš požemių pasipylusios pamėklės. Taip paprastas žaidimas virsta įtempta drama. O klaidžiojimas po įvairius lygius – asmeniniu keršto aktu. Ir žiūrovui – tai jau nebe žaidimas. Jis išgyvena dėl herojų, paliktų akistatai su monstrais. Pelenų spalvos rūkas veikia tarsi spąstai. Jie užsitrenkė – dvi valandas tu viduje, kol baigsis filmas. Esi uždarytas beprotnamyje, gal pragare, o gal skaistykloje?

„Tylioji kalva“ įspaudžia gilų pėdsaką, nors pagal konstrukciją yra vidutinis filmas. Daug vietos apmąstymams, nors viskas daugiau nei paprasta.

Nuo vaizdų negali atitraukti akių ir tuo pat metu kirba mintis, kad egzistuoja kažkoks antras šio filmo dugnas, kuris kažką slepia, kažką nori pasakyti, kažką siūlo tau atspėti. Gal da Vinčio kodą? O gal tik sumaniai žaidžia emocijomis?

Bet kuriuo atveju – „Tyliosios kalvos“ kūrėjai – šaunuoliai. Siaubas nemirė.