Paryžietė, dirbusi Lietuvai

1935 m. gimusi U. Karvelis užaugo Noreikiškių dvare, kurį valdė jos tėvas, tarpukario politinis ir visuomenės veikėjas Petras Karvelis. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Karvelių šeima buvo nublokšta į Vokietiją, vėliau atsidūrė Prancūzijoje. U.Karvelis baigė studijas garsiajame Paryžiaus Sorbonos universitete, vėliau studijavo tarptautinius santykius Aukštųjų politinių mokslų institute Paryžiuje, o istoriją ir ekonomiką – Kolumbijos universitete Niujorke. 1959 m. ji įsidarbino žymiausioje Prancūzijos leidykloje „Éditions Gallimard“.

Emigracija: Ugnė su tėvu Petru Karveliu Prancūzijoje. / Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyvo nuotr.

U.Karvelis dėka į prancūzų kalbą buvo išversta ne vieno lietuvių rašytojo knyga: Balio Sruogos, Eduardo Mieželaičio, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Sauliaus Tomo Kondroto ir kt. Ji taip pat supažindino prancūzus su čekų rašytoju Milanu Kundera ir daugybe vėliau išgarsėjusių Lotynų Amerikos rašytojų: Gabrieliu García Márquezu, Jorge Luisu Borgesu, Pablo Neruda, argentiniečiu Julio Cortázaru, kuris tapo ilgamečiu jos gyvenimo draugu. 1995 m. U.Karvelis paskirta Lietuvos ambasadore prie UNESCO. Jos iniciatyva į Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija, Lietuvos kryždirbystė. U.Karvelis taip pat inicijavo ne vieno Lietuvai svarbaus tarptautinio projekto įgyvendinimą. Pavyzdžiui, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio parodos pristatymą Paryžiuje.

Ugnė mėgo pristatyti gimtinę kaip pasakišką paslapčių šalį, kur auga didžiuliai medžiai, plyti mistiškos pelkės, kalbama paslaptinga kalba.

Smuikininkas, muzikos pedagogas ir kompozitorius Martynas Švėgžda von Bekkeris su U.Karvelis susipažino Paryžiuje 1996 m. Užsimezgus draugystei, jis tapo artimu diplomatės patikėtiniu ir pagalbininku.

Pašnekovas pasakoja apie U.Karvelis sužinojęs iš savo pusbrolio antropologo Gedimino Lankausko. „Atvykus į Paryžių, pusbrolis užsiminė, kad čia gyvena tokia Ugnė Karvelis, kuri iš paties A.J.Greimo mokėsi lietuvių istorijos ir mitologijos. Pirmadienį parašiau Ugnei laišką, o jau trečiadienį sulaukiau iš jos skambučio, – prisimena jis. – Kitame laido gale išgirdau: „Labas, Martynai, čia Ugnė. Ką veiki šįvakar? Pas mane bus salotų ir vyno, ateik.“ Ji visada bendraudavo labai tiesmukai, paprastai. Ugnė pasižymėjo išskirtine erudicija, buvo gili asmenybė.“

Pasak M.Švėgždos von Bekkerio, U.Karvelis buvo tikra rafinuota paryžietė. Tačiau ji be galo mylėjo gimtinę ir stengėsi savo aukštas diplomatines žinias išnaudoti jos labui. Dešimtajame dešimtmetyje apie neseniai nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą Vakaruose nebuvo daug žinoma. Šalis stokojo diplomatų, o turimiems diplomatams trūko protokolo žinių. Tad U.Karvelis darė viską, kad tik Lietuvai atsivertų platūs keliai į pasaulį.

„Ne vienam tuomečiam kultūros atašė Prancūzijoje ir kitiems diplomatinio korpuso darbuotojams ji padėjo užmegzti reikalingus ryšius, patarė jiems ir palaikė visais klausimais. Dirbdama žymiausioje Prancūzijos leidykloje „Éditions Gallimard“, Ugnė buvo viena pagrindinių redaktorių. Tad ji pažinojo daug svarbių kultūros žmonių. Pavyzdžiui, buvusį Prancūzijos kultūros ministrą Jacką Langą, kitus politikus. Su jais susitikusi, Ugnė nepamiršdavo kalbėti apie Lietuvą“, – atskleidė pašnekovas.

Rūpinosi pasaulio kultūra

Tapus U.Karvelis pagalbininku, vėliau M.Švėgždai von Bekkeriui buvo skirtos Lietuvos jaunimo garbės kultūros atašė pareigos. Tad jis atlikdavo Lietuvos kultūros ministerijos ir Ugnės pavestas užduotis garsinant gimtąją šalį. Pasak pašnekovo, U.Karvelis padedamas, jis įgijo neįkainojamų diplomatinių žinių.

Kolegos: 1999m. vasarą daryta bendra ministrų kabineto ir Lietuvos diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų vadovų nuotrauka. U. Karvelis – pirmoje eilėje penkta iš kairės. / Užsienio reikalų ministerijos archyvo nuotr.

Darbą garsiosios diplomatės pašonėje smuikininkas prisimena su šypsena. „Ugnė buvo UNESCO komiteto biuro narė. Tad per vieną vakarą ją galėjo pakviesti net į keturis ar penkis renginius, kuriuose įvairių šalių atstovai norėjo su ja pasikalbėti. Tad tekdavo greitai suktis. Įėjusi į vidų, Ugnė pasakydavo: „Man reikia pasikalbėti su Lenkijos, Japonijos ir Brazilijos atstovais. Visus juos man surink – tegul jie kas tris minutes prie manęs prieina pasikalbėti.“ Ugnei aptarus reikalus, išskubėdavome į kitą renginį. Neretai per vieną vakarą reikėdavo aplankyti net kelias skirtingas vietas. Kartu tekdavo tampytis ir sunkų senovinį portfelį su dokumentais – juk nežinia, ką Ugnei reikės pasirašyti – prisiminė buvęs Lietuvos jaunimo garbės kultūros atašė. – Į renginio erdvę ji mokėdavo įeiti teatrališkai. Jau tada institucijų viduje buvo oficialiai nerūkoma. Tačiau į žmonių sambūrį Ugnė ateidavo su smilkstančia cigarete, o manęs paprašydavo atnešti peleninę ir stiklą viskio be ledo.“

Už pasaulio šalių kultūrą, materialųjį ir nematerialųjį paveldą atsakingos U.Karvelis darbo stalas būdavo klote nuklotas dokumentais. M.Švėgžda von Bekkeris prisimena, kad stalo būta milžiniško – maždaug 70 cm pločio ir 2,5–3 m ilgio. Tačiau net ant tokio didžiulio stalo nelikdavo tuščios vietos.

„Ugnė man parodė, kaip ji skaito diagonalėmis – iš kairiojo viršutinio kampo į dešinįjį apatinį. Ji perleisdavo tekstą per akis ir, jei tam tikri žodžiai neužkliūdavo, reikšdavo, kad dokumente nieko gero neparašyta, – pasakojo pašnekovas. – Kartais Ugnei padėdavau perskaityti tas neišsemiamas dokumentų krūvas. Užsidegdavome žvakę, ji įjungdavo muziką ir skaitydavome. Žiū, jau ir antra valanda nakties. Metro nebevažiuoja, tad namo eidavau pėsčiomis. Tie kartu praleisti vakarai buvo išties magiški.“

Namus atverdavo tautiečiams

Dešimtajame dešimtmetyje U.Karvelis namuose Paryžiuje lankydavosi daug kultūros žmonių iš Lietuvos. Čia buvo galima sutikti režisierių, rašytojų, dailininkų, muzikantų. Pažinojusieji kultūros ambasadorę pasakoja, kad ji buvo labai atvira, mielai priėmė tautiečius ir atverdavo jiems nepažintą Vakarų pasaulį.

Diplomatės namuose dažnai lankydavosi ir M.Švėgžda von Bekkeris. Pasak jo, U.Karvelis bute vyravo ypatinga, mistiška atmosfera. Mylėjusi Lotynų Amerikos kultūrą, būsto sienas ji puošė šio regiono dailininkų darbais. Ant palangių ir lentynų buvo gausu įdomiausių figūrėlių, parsivežtų iš įvairių pasaulio kampelių. Ant fotelio buvo pasodinta žmogaus dydžio varlės su pypke skulptūra. Tad mistikos ir teatrališkumo U.Karvelis namams netrūko.

„Čia visada degė žvakės. Namie Ugnė neavėdavo šlepečių, mėgo tamsaus, skaldyto akmens grindimis vaikščioti basa. Dirbdama klausydavosi grupės iš Kubos „Buena Vista Social Club“ ir Cesários Évoros, kuri taip pat mėgo į sceną išeiti basa. U.Karvelis buvo be galo įdomus ir daugiabriaunis žmogus, traukęs aplinkinius savo kitoniškumu. Mano nuomone, tokios asmenybės Lietuvoje dar ilgai nebus“, – įsitikinęs jis.

M.Švėgžda von Bekkeris su U.Karvelis bendravo ne tik darbo reikalais. Kaip ir daugelį diplomatę pažinojusių žmonių, jį traukė Ugnės asmenybės gilumas, jos laisvamaniškumas ir fantazija. Tad bičiuliai mėgo kalbėtis filosofinėmis temomis ir kartu užsiimti kūrybine veikla. Smuikininkas diplomatei grodavo savo sukomponuotus kūrinius, o ji, pagauta įkvėpimo, rašydavo. 2005 m., jau po U.Karvelis mirties, buvo išleista smuiko muzikos ir žodžio kompaktinė plokštelė „La son et la parole" („Garsas ir žodis"), pažymėjusi gražią jų bendrystę.

Lietuva – kaip pasaka

Tai, kad U.Karvelis be galo mylėjo Lietuvą, patvirtina ir režisierius Vytautas Balsys. Su diplomate pašnekovas susipažino 1989 m., kai ji apsilankė V.Balsio režisuotame spektaklyje „Penki stulpai turgaus aikštėje“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Vėliau U.Karvelis V.Balsį pakvietė į Paryžių režisuoti lietuvių poetų vakaro.

„Renginyje dalyvavo Prancūzijoje gyvenantys aktoriai Žanas Kristupas Mončys ir Karolina Paliulis. Ugnė labai domėjosi lietuvių poezija, todėl pasirinko M.Martinaitį, Gintarą Patacką, pakvietė ir Sigitą Gedą, bet jis galiausiai nebegalėjo atvykti. Taip pat buvo pakviesti Antanas A.Jonynas ir Vytautas Kernagis. Pastarasis atliko M.Martinaičio „Kukučio balades“. Poezijos vakaras Paryžiuje sulaukė didžiulio pasisekimo. Svarbiausia, kad jis reprezentavo Lietuvą, tais metais prancūzams dar visiškai nežinomą, – pasakoja režisierius. – Ugnė mėgo pristatyti gimtinę kaip pasakišką paslapčių šalį, kur auga didžiuliai medžiai, plyti mistiškos pelkės, kalbama paslaptinga kalba. Toks lietuviškų pasakų ir M.K.Čiurlionio kūrybos įkvėptas Lietuvos įvaizdis prancūzus tiesiog užburdavo. Pats taip pat mėgdavau pasiklausyti šių Ugnės pasakojimų. Atrodė, ji pasakoja seną, vaikystėje girdėtą legendą apie Lietuvą ir jos grožį.“

Brangino J.Cortázaro atminimą

Kaip ir M.Švėgdža von Bekkeris, V.Balsys kartą lankėsi bohemiškuose U.Karvelis namuose. Būdavo važiuojama ir į diplomatės vasarnamį Prancūzijos pietuose, Saignone. Čia ji daug laiko praleido su savo gyvenimo meile, argentiniečių rašytoju Julio Cortázaru.

„Kartu su J.Cortázaru praleistą laiką ji labai brangino. Kaip vėliau man paaiškėjo, jų istorija gana tragiška, kupina skausmo ir praradimų. Tačiau Ugnė turėjo daug gražių prisiminimų apie buvusį mylimąjį, jais pasidalijo. Ji pasakojo, kad vieną kartą vasarnamį supę medžiai susirgo sunkia liga. Tad Julio juos laistydavo ir jiems skaitydavo poeziją. Kad ir kaip būtų keista, medžiai galiausiai pasveiko, – atskleidė V.Balsys. – Buvau perskaitęs ne vieną J.Cortázaro knygą, tad norėjau daugiau apie jį sužinoti. Tačiau Ugnė nedaugžodžiavo. Vieną vakarą likome dviese jos namuose ir ji sako: jei nori daugiau sužinoti apie Julio, mes galime jį pasikviesti į svečius. Ji pastatė ant stalo televizorių su vaizdo grotuvu ir įdėjo kasetę. Ekrane pasirodė Julio, nufilmuotas kažkokios konferencijos metu. Kadangi gurkšnojome vyną, Ugnė įpylė ir jam taurę ir pastatė prie ekrano. Ispaniškai ji mane pristatė: čia Vytautas iš Lietuvos, nori su tavimi susipažinti. Taip tą vakarą ir bendravome: aš, Ugnė ir televizorius.“

Prisiminimas, kaip U.Karvelis jį supažindino su J.Cortázaru, V.Balsiui iki šiol kelia šiltus jausmus. Režisieriaus teigimu, Ugnė buvo labai kūrybinga asmenybė, tad sugebėdavo nustebinti. Pašnekovui įsiminė ir dar vienas epizodas. U.Karvelis turėjo seną spanielį, kurį J.Cortázaras išsivesdavo pasivaikščioti po Paryžiaus Lotynų kvartalą. Lankydamasis Ugnės namuose, V.Balsys taip pat išeidavo pasivaikščioti su diplomatės augintiniu.

„Šunį jie pavadino Dogito de Gonzalez de Fereiro, arba trumpiau – tiesiog Dogito. Ispaniškai tai reiškė šuniuką, – šypsosi V.Balsys. – Vaikštant siauromis Lotynų kvartalo gatvelėmis, praeiviai atpažindavo J.Cortázaro šunį ir su manimi sveikindavosi. Tuo momentu atsirasdavo kažkoks mistinis ryšys su jau mirusiu žmogumi, kurio niekada nepažinojau.“

Skausmingas prisiminimas

Pasak V.Balsio, su mylimuoju J.Cortázaru praleistus metus U.Karvelis laikė pilnatvės laikotarpiu. Dviem dešimtmečiais vyresnis rašytojas į jos gyvenimą įsiveržė kaip meteoras. Kartu su juo U.Karvelis lankėsi Čilėje, kur susipažino su buvusiu šalies prezidentu Salvadoru Allende. J.Cortázaras mylimąją taip pat supažindino su Lotynų Amerikos rašytojais G.G.Márquezu, J.L.Borgesu, pora daug keliavo po Kubą. Vis dėlto jų keliai vėliau išsiskyrė.

1984 m. J.Cortázaras mirė, kaip manoma, nuo leukemijos. 1994-aisiais, praėjus dešimtmečiui po netekties, U.Karvelis kilo idėja sukurti filmą apie buvusį mylimąjį. Jį režisuoti ji paprašė V.Balsio. Filmas „Sveikas, Chulijo Kortasarai“ išvydo dienos šviesą tais pačiais metais, nors ir būta daug techninių trikdžių ir kitų nesklandumų. Pati Ugnė kūrybinio proceso metu nesuteikė daug informacijos.

„Beviešėdamas Paryžiuje, norėjau nufilmuoti J.Cortázaro antkapį, tad nuvykome į Montparnasse'o kapines. Tačiau Ugnė iš automobilio nelipo, sako: „Eik, susirasi kapą. Jei ką, katinas tau parodys.“ J.Cortázaras labai mylėjo kates, tad esą sutiktas katinas mane turėtų nuvesti prie reikiamo kapo. O kapinės tokios didžiulės ir nepažįstamos! Supratau, kad Ugnė kažkodėl išsisukinėja. Keista, bet kapą suradau. Savo nuostabai pamačiau, kad J.Cortázaras palaidotas su kita moterimi – prisiminė režisierius. – Grįžtant iš kapinių, užklupo baisi liūtis. Ugnė rūkė, dūmuose man net negera pasidarė, o dėl lietaus negalėjau praverti automobilio lango. Paklausiau jos: kaip čia yra? Tada ji man atskleidė skausmingą istoriją, kad paskutiniaisiais gyvenimo metais J.Cortázaras susipažino su jauna rašytoja iš Kanados – Carol Dunlop. Jie susidraugavo, kai Carol keliavo autostopu, o J.Cortázaras ją pavežė. Porai susituokus, moteris po metų mirė. Praėjus dar porai metų, iškeliavo ir J.Cortázaras. Oficialia rašytojo mirties priežastimi laikoma leukemija. Tačiau Ugnė man prasitarė, kad pora tapo vienomis pirmųjų AIDS aukų.“

Su Lietuva iki mirties

Pati U.Karvelis pasaulį paliko 2002 m. kovą. Jos gyvybę nusinešė onkologinė liga. V.Balsys pasakoja, kad net sirgdama diplomatė labai daug dirbo, buvo visa galva pasinėrusi į Lietuvos garsinimą pasaulyje.

„Ugnė neturėjo dienos ritmo. Kiek man teko nakvoti jos namuose, pastebėjau, kad kartais ji galėdavo atsigulti labai anksti. Tačiau antrą valandą nakties ji atsikeldavo ir iki paryčių dirbdavo. Tada nusiprausdavo, pasipudruodavo ir vėl žvali keliaudavo į diplomatinius susitikimus, – pasakoja režisierius. – U.Karvelis buvo tikra intelektualė, laisvamanė, taip pat labai jautri. Prisimenu jos apsilankymą Kaune. Aš, Ugnė, G.Patackas ir A.A.Jonynas nuėjome į patį Santakos smaigalį. Susėdome ant smėlio, o Ugnė pasakojo, kaip ją mažą tėtis iš Noreikiškių plukdydavo valtele į kitą krantą, į „Inkaro“ fabriką Vilijampolėje, kuriame dirbo. Ji labai džiaugėsi galimybe būti Lietuvoje, nes jaunystėje negalvojo, kad dar kada galės pamatyti Kauną.“

V.Balsys bendravimą su U.Karvelis vadina tikra likimo dovana. Diplomatė jį supažindino su Paryžiaus kultūra, daug ko išmokė. „Labai gaila, kad visi geriausi dalykai gyvenime trunka trumpai, – šypteli jis. – Prisimenu, kaip žurnalas „Moteris“ ją paskelbė Metų moterimi. „Neringos“ kavinėje vyko vakarėlis, šokiai. Bešokdamas su Ugne, pasveikinau ją, pasidžiaugiau, kad jos darbas buvo įvertintas, pagyriau, kad puikiai atrodo. Ugnė pasakė: „Na, man jau nedaug liko, ką padarysi.“ Tas jos ištartas „nedaug liko“ man labai įsiminė. Išties, netrukus ji išėjo.“

Palikimas – neabejotinas

1991 m. U.Karvelis išleido autobiografinį romaną „Traukinių daugiau nebus“, kuris 1997 m. išverstas į lietuvių kalbą. Šioje knygoje vaizduojami romantizuoti gimtųjų namų Noreikiškėse fragmentai, iš mažos mergaitės perspektyvos pateikiami tragiški šeimos ir Lietuvos gyvenimą pakeitę įvykiai. Literatūrologė, išeivijos literatūros tyrinėtoja prof. dr. Dalia Kuizinienė pastebi, kad Lietuva visada užėmė svarbią vietą diplomatės širdyje. Tad, nors ir būdama pasaulio pilietė, gimtinės ji neužmiršo.

„Daugiau nei 20 metų U.Karvelis dirbo garsiojoje leidykloje „Éditions Gallimard“, propagavo lietuviškąją kultūrą. Iš lietuvių į prancūzų kalbą ji išvertė daug lietuvių autorių ir pristatė juos prancūzų skaitytojui. Tai – ir S.T.Kondroto romanas „Žalčio žvilgsnis“ ir M.Martinaičio, A.A.Jonyno, Jurgos Ivanauskaitės, Ričardo Gavelio, Vinco Mykolaičio-Putino kūryba. Žinoma, galima sakyti – kas čia tokio? Juk daug yra vertėjų, kurie verčia lietuvių literatūrą į įvairiausias kalbas. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad U.Karvelis tai darė nepriklausomybės pradžios laikotarpiu, kai vertimų tikrai nebūta daug, o Prancūzija nebuvo susipažinusi su naujausia lietuvių literatūra. Tad U.Karvelis darbas buvo labai reikalingas ir prasmingas“, – diplomatės palikimą nusakė literatūrologė.

Prof. dr. D.Kuizinienė pastebėjo ir tai, kad U.Karvelis namai visada buvo atviri iš Lietuvos atvykusiems kultūros lauko žmonėms. Diplomatės charizmatiška asmenybė neabejotinai įkvėpė ne vieną menininką ir padarė įtaką jų kūrybai ir asmeniniams pasirinkimams.

„Sugriuvusi geležinė uždanga lietuviams suteikė galimybę keliauti po pasaulį, bet susikaustymo, nepasitikėjimo savimi būta dar daug. Todėl ilgesniam ar trumpesniam laikui į Paryžių atvykusiems lietuviams bendravimas su Ugne Karvelis ir atvertos jos namų durys tapo didžiule dovana. Tuo laikotarpiu lietuvių traukos centras Niujorke buvo Jonas Mekas – jo įkurtas Kino antologijos archyvas ir asmeniniai namai. Čikagoje daugeliui naujai atvykusių ir bandančių čia įsikurti žmonių visada buvo atviros fotomenininko Algimanto Kezio namų durys. Prancūzijoje Lietuvos kultūros žmonės išmoko svarbas pamokas ir įgijo patirčių diplomatės U.Karvelis paryžietiškoje aplinkoje. Jos padedami lietuviai pažino ne tik Prancūzijoje gyvenusių tautiečių, bet ir Vakaruose žinomų menininkų kūrybą. Į Lietuvą yra sugrįžęs Ugnės archyvas, tačiau diplomatę pažinojusių žmonių pasakojimai ir prisiminimai apie ją praplečia atminties lauką. Tad gal atėjo laikas juos surinkti?“ – retoriškai klausia ji.