„United 93“ – šokiruojanti tragedijos restauracija

Kol kas didžiausią įspūdį šiemet palikęs filmas - „United 93“. Jis negali palikti abejingų. Ir neverčia abejoti realių įvykių atkūrimo autentiškumu. Niekas nežino, kaip ten viskas buvo iš tikrųjų. Tai tas lėktuvas, kuris 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją nepasiekė teroristų nusibrėžto taikinio. Keleiviai pasiaukojo. Lėktuvas sudužo. Gyvų neliko. Išliko tik didvyriškas poelgis, sukrėtęs Ameriką ir visą pasaulį.

Kurti tokios svarbos ir skausmo filmą reikia drąsos. Fantazuoti atsargiai, nieko neįžeidžiant ir netyčia nesuklastojant faktų. Kartu – tai vaidybinis kinas, o ne sausa dokumentika.

Britas Polas Gringrasas tiksliai dirba su istorine tiesa. Ne pirmą kartą. Jo šokiruojanti drama „Kruvinas sekmadienis“ apie anglų armijos sušaudytą taikią airių demonstraciją laimėjo gausybę įvairiausių kino festivalių prizų. Dokumentiškai besisukinėjanti kamera. Chronologinis įvykių atkūrimas. Chaotiškas montažas. Ir absoliutus realybės pojūtis. Atrodo, pats dalyvauji įvykių sūkuryje.

P.Gringrasas, dar sukūręs ir ne itin vykusį trilerį „Bornas. Absoliutus pranašumas“, lieka ištikimas savo stiliui ir „United 93“. Jo esmė – betarpiškas ryšys su žiūrovais. Kartu – minimalistinis paprastumas bei daugybė smulkių detalių.

Prieš filmavimą režisierius kalbėjosi su žuvusių lėktuvo keleivių giminaičiais. Pasistengė atkurti ne tik charakterius, bet ir drabužius. Pokalbiai telefonu taip pat ne iš piršto laužti. Žuvusiųjų artimieji pagelbėjo prisimindami, ką girdėjo paskutinėmis akimirkomis prieš tragediją. Talkino ne visi, kai kuriems filmas „United 93“ nepriimtinas. Per anksti pasirodantis. Užminantis ant praeities žaizdų.

Artimuosius galima suprasti. Filmą nelengva stebėti, nors asmeniškai šio reiso keleivių nepažinojai. Sunku tiesiog. Prisimeni degančius bokštus dvynius, krentančius žmones. Atgamini atmintyje informaciją, kad ore buvo dar vienas lėktuvas... Ir prieš akis atsiveria tas trumpas laiko tarpsnis, skyręs žmones nuo vilties iki sudužimo.

Aktoriai, vaidinantys užgrobėjus, ir tie, kas atliko paprastų keleivių vaidmenis, per visą filmavimą gyveno atskirai. Nebendravo. P.Gringrasas siekė perteikti susvetimėjimo jausmą tarp vienų ir kitų, išprovokuoti nepakantumo atmosferą. Pavyko be jokių išimčių. Įtampa – kruvina. Panika – siaubinga. Elgesys nenuspėjamas. Nors žinai, kaip viskas baigėsi, epizodais suabejoji – o gal jiems pavyks išsigelbėti ir sėkmingai nusileisti kur nors golfo laukuose, kaip įprastuose Holivudo trileriuose?..

„United 93“ nepiktnaudžiauja juodu istorijos puslapiu. Atskleidžia jį ir parodo, kad net tokioje beviltiškoje situacijoje atsiranda vietos didvyriškumui, patriotiškumui ir... prasmingai mirčiai. Paskutinės sekundės pribloškiančios. Pabaiga čia pat, baimė surakinusi negyvai, bet akyse – triumfas.

P.Gringraso juostoje mažiau sentimentų nei „Emmy“ nominuotame analogiškame televizijos filme „Skrydis 93“. Daugiau žiaurios realybės. Mums leidžiama pažvelgti ir į skrydžių dispečerių darbą. Į kiekvieno žmogaus ir į visos tautos tragediją.

Siaubingai sukrečiantis filmas.