Kitais metais Maironio lietuvių literatūros muziejus minės įkūrimo 90-metį. Per tiek veiklos ir darbo su rašytojais ir jų artimaisiais metų įgijome nemenką būrį muziejaus bičiulių, kuriems esame dėkingi už mums patikėtą medžiagą, bendravimą ir daugelį kitų, nematomų, dalykų.
Vienas tokių bičiulių, pirmasis simbolinio apdovanojimo – „Maironio sodo obuolio“, kasmet teikiamo už reikšmingiausiai papildytus archyvus, – laureatas yra poetas, dramaturgas, ilgametis Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis. Rugsėjo 6 d. garbiam rašytojui sukako 85-eri.
Gražus amžius, o dar smagiau, kai tie metai prabėgę ne veltui. Atlikta daug prasmingų darbų: ne tik poezijos knygų vaikams ir suaugusiesiems, vertimų, dramų ar esė. Daug darbų – kitiems ir dėl kitų: populiarinta, skleista lietuvių autorių kūryba, skatinta rašytojams skirti premijas, inicijuota naujų knygų leidyba.
Prozininkas Petras Venclovas, kartu su P. Palilioniu dirbęs Rašytojų sąjungos Kauno skyriuje, prisiminimuose rašo: „Petras Palilionis tikrai nesavanaudiškai rūpinosi vyresniaisiais rašytojais, anais stygiaus laikais prieš Kalėdas apdalydavo juos šiokia tokia maisto kraitele, lankydavo, sveikindavo įvairiomis progomis, drąsindavo ir skatindavo rašyti ar vis ką nors veikti. Jis imdavosi gerų iniciatyvų: regis, vienas iš pirmųjų pradėjo kalbėti apie Rašytojų sąjungos leidyklos steigimą, sumanė Vieno lito premiją kauniečiams rašytojams, susitarė su Kauno miesto savivaldybe dėl Bernardo Brazdžionio premijos, pradėjo leisti „Poezijos pavasario“ laureatų bibliotekėlę, įkalbino mecenuoti „Lietuvių literatūros lobyno“ leidimą ir pan.“
Savo pareigą draugams atlikau. Šie dalykai man nepriklauso, aš tik džiaugiuosi, kad man buvo patikėta juos išsaugoti.
P. Palilionis Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku tapo sudėtingu laikotarpiu – 1989 m. – ir išbuvo šiame poste iki 2010 m. Visais savo darbo metais jis rūpinosi narių interesais ir kultūriniu miesto gyvenimu. Kartu su fotomenininku Aleksandru Macijausku ir žurnalistu Vidu Mačiuliu įkūrė Kauno meno kūrėjų asociaciją – ji taip pat vykdė daug projektų, stengėsi remti įvairių sričių menininkus.
Poetas pats išleido knygą apie Juozą Grušą („Svajojęs gražų gyvenimą“), su kuriuo bendravo iki pat dramaturgo mirties. Būtent P. Palilioniui J. Grušas patikėjo po mirties rūpintis nuosavu archyvu. Artimus ryšius palaikė su B. Brazdžioniu, jam lankantis Lietuvoje sutarė dėl jo knygos išleidimo. Taip P. Palilionis gavo rankraščių, Lietuvoje darytų nuotraukų, svariai papildžiusių turimą medžiagą apie šį garsų poetą. Surinktą medžiagą perduodamas Maironio lietuvių literatūros muziejui, P. Palilionis kalbėjo: „Savo pareigą draugams atlikau. Šie dalykai man nepriklauso, aš tik džiaugiuosi, kad man buvo patikėta juos išsaugoti.“
Vis dėlto išsiskirti su savo paties archyvu P. Palilionis neskuba. Muziejui kol kas yra patikėjęs pluoštelį nuotraukų – ne tik savo paties, bet ir kitų rašytojų, kuriuos pats fotografuodavo. Kai kurie patikėti rankraščiai rodo jo gyvenimo kelio pradžią ir kryžkeles: gavome ne tik eilėraščių, įvairių su rašytojais darytų interviu ar pasiruošimų laidoms dirbant Kauno radijuje, bet ir sąsiuvinį – Vilniaus universiteto teisės studento neakivaizdininko užrašus. Posūkis į literatūrą gal tuo metu atrodė netikėtas, bet, matyt, sunku atsispirti pašaukimui.
Nors prireikus P. Palilionis ir dabar gali prabilti teisine kalba, dažniau jo sieloje nubunda kūrėjas, jautrus aplinkos grožiui, pagaulus žodžio skambumui ir labai mylintis gyvūnus.
Muziejus labai džiaugiasi tokia draugyste. Tikime, kad P. Palilionio galvoje sukasi dar daug gražių idėjų ir linkime rasti laiko ir entuziazmo joms įgyvendinti.
Naujausi komentarai