Pereiti į pagrindinį turinį

Filmo „Per arti“ režisierė: vaikai nėra niekam skolingi

2023-03-15 10:10

„Vargu, ar įmanoma kurti santykius nieko nesitikint, tačiau svarbu, kad tavo poreikiai nepradėtų kenkti kitam“, – sako režisierė Austėja Urbaitė. 28-ojo „Kino Pavasario“ žiūrovai jau greitai išvys jos debiutinį ilgo metro filmą „Per arti“.

Austėja Urbaitė.
Austėja Urbaitė. / Organizatorių nuotr.

Filme pasakojama apie prancūzų porą (Anne Azoulay, Arthuras Igualis), įsivaikinusią broliuką ir sesutę iš Lietuvos. Prisitaikyti prie naujos aplinkos vaikams padeda laikinai kartu apsigyvenusi lietuvė vertėja Gabrielė (Dovilė Kundrotaitė). Tačiau greitai šeimos idilė sutrikdoma kultūrinių skirtumų, nesuderinamų auklėjimo metodų ir kovos dėl vaikų prisirišimo.

Pokalbis su A. Urbaite – apie prancūziškos atmosferos Vilniuje kūrimą, tėvų teisę į vaiko identitetą ir kodėl meilė kartais virsta egoizmu.

– Filme „Per arti” atskleidžiama labai daug temų: nesusikalbėjimas, tėvų ir vaikų santykiai, tautinis identitetas, egoizmas, toksiška meilė, principų kova, motinystė. Kodėl nusprendėte šias temas atskleisti būtent per įvaikinimo prizmę? Kaip kilo filmo idėja?

– Įvaikinimas man atrodo labai trapi ir sudėtinga terpė santykiams. Šioje terpėje tiek meilė, tiek grožis, tiek baimė ir nerimas yra tarsi išdidinti. Atrodo, viskas reikalauja dar didesnio atidumo, ypač kai įvaikinami vyresnio amžiaus vaikai, kurių didelė gyvenimo dalis naujiems globėjams visada ir liks nežinioje. Netgi sakoma, kad neturėtum pirmas liestis prie įvaikinto vaiko, jo apkabinti, nes nežinai, kokių jausmų ar prisiminimų jam tai gali iššaukti, nežinai, ką jis patyrė. Šios teorinės taisyklės atrodo emociškai sunkios abiem pusėms. Egzistuoja tikimybė, kad vaikas galbūt niekada tavęs ir nepriims iki galo, neatsivers, nemylės, ir jis neprivalo to daryti.

Viskas prasidėjo nuo apmąstymų šiomis temomis, taip pat iš empatijos ir bandymo suprasti, kaip abi pusės jaučiasi šioje situacijoje. Kuo toliau, tuo daugiau galvojau apie tai, kaip mes vieni kitiems darome įtaką, kaip tėvai daro įtaką vaikams, kaip kiti suaugusieji daro įtaką tėvams. Pirmą kartą į vaikų namus, skirtus vaikams, turintiems negalią, mus nuvežė dar mokykloje, kai man buvo gal dešimt metų. Jau tada mums papasakojo, kad vaikus įsivaikina prancūzai, italai, šveicarai. Girdėjau ir istoriją, kad vaikas nevaikščiojo, o naujieji pasiturintys tėvai įsivaikinę vežė jį per klinikas, atliko operacijų ir vaikas pradėjo vaikščioti. Vėliau susidūriau su tokiomis situacijomis realybėje. Įvaikinti vaikai keičia tautybę, kalbą ir kartais niekada nebegrįžta į savo lietuvišką pradžią, nesvarbu – gera ji buvo ar bloga. Tai stebėti buvo unikalu, kompleksiška, gal net neaprėpiama. Tad negali negalvoti apie tai.

– Papasakokite apie darbą su kūrybine komanda. Filme filmavosi Prancūzijos ir Lietuvos aktoriai, taip pat – vaikai. Kaip sekėsi filmavimo aikštelėje? Filmo sėkmei itin svarbus tvirtas režisieriaus ir prodiuserio tandemas. Kaip atrodė darbas su filmo prodiusere Živile Gallego? Kaip sekėsi kartu spręsti iškilusius iššūkius ir priimti viena kitos idėjas? Ką į filmą atsinešė patys aktoriai?

– Filmo komandai jaučiu nežmonišką dėkingumą ir pagarbą. Tai – atsidavę, jautrūs, kantrūs žmonės, stiprios asmenybės. Man patinka stiprios asmenybės, ypač kai jos dirba kartu ir gimsta kažkas naujo. Būta ir sunkių, ir lengvų dienų. Žinoma. didžiulę įtaką darė biudžeto ribos. Darbas su vaikais pareikalavo didelio visų dėmesingumo ir atidumo. Aš pati, dirbdama su mažaisiais aktoriais, turėdavau mažiau laiko, tad kartais pamiršdavau garsiai padėkoti kitiems komandos nariams. Tačiau atrodo, kad visiems pavykdavo atrasti sprendimų ir kompromisų. Su filmo prodiusere Živile mus sieja profesiniai santykiai, kartu nuėjome ilgą ir sunkų kelią vystydamos filmą ir ieškodamos jam finansavimo. Tai pareikalavo daug energijos. Manau, kad meilė Prancūzijai buvo vienijanti tema, dėl kurios mes pradėjome dirbti kartu. Vėliau prie filmo gamybos prisijungė prodiuserė Viktorija Seniut. Viktorija yra neatsiejama filmo kelionės dalis, ji man buvo kaip mama.

Daugiausia darbo kartu ir tarpusavio ryšio buvo tarp manęs ir filmo operatoriaus Juliaus Sičiūno. Jis yra tas žmogus, kuris buvo šalia nuo pirmo žingsnio, kuris visada laikė mane už rankos ir niekada, net sunkiausiose situacijose neleido man pasiduoti ar pamiršti, kodėl aš pradėjau šį kūrinį ir kur mes keliaujame. Aktoriai į šį filmą atnešė gyvybės ir papildė savo personažų linijas. Su prancūzų aktoriais Anna ir Arthuru mes kartais perrašinėdavome dialogus kartu, jie padėjo man surasti tikslesnę ir autentiškesnę prancūzų kalbą. Tiek jie, tiek vertėją Gabrielę įkūnijusi Dovilė taip gerai pažinojo savo personažus, kad mes buvom laisvi kurti gyvus žmones.

– Filmas kurtas dviem kalbomis – lietuvių ir prancūzų. Taip pat jame filmavosi vaikai – šešerių Ajus Antanavičius ir aštuonerių Inesa Sionova. Kokių iššūkių kilo kūrybinio proceso metu? Kaip mažiesiems aktoriams pavyko prisiderinti prie suaugusiųjų ir kur kas daugiau patirties turinčių aktorių?

– Tiesą pasakius, vaikams nereikėjo prie nieko derintis. Jų kurti personažai nekalba prancūziškai, o tėvų personažai nesupranta lietuvių kalbos. Taip buvo ir realybėje, todėl scenose jie vieni į kitus reagavo pagal tai, ką suprato, – judesius, kūno kalbą, balso toną. Visi suaugusieji aktoriai buvo labai atviri ir imlūs vaikams. Nuo pradžių žinojome, kad vaikai diktuos taisykles, ir jeigu jie nukryps į šoną, mes eisime paskui juos.

Sunkiau gal buvo D. Kundrotaitei, kuri per Gabrielės personažą kūrė artimesnį santykį su vaikais, ir kartais turėdavo laviruoti, kad susigrąžintų jų dėmesį. Vaikai filmavimo aikštelėje pavargsta, išsiblaško, įsidūksta. Pavyzdžiui, filmavome vieną sceną, kurioje buvo visur pridėta daug saldainių. Jie vis juos valgė ir dūko. Galiausiai tapo nebeįmanoma susikalbėti ir teko vaikams pasakyti, kad susirinktų saldainius ir eitų ilsėtis, o mes filmuosime sceną be jų. Užteko šio vieno sakinio, kad jie susikauptų ir grįžtų į žaidimą, nes jie norėjo ten būti. Būta ir situacijų, kai čia ir dabar perkurdavau sceną, dialogą ar montažą, nes vaiko nuotaika buvo kita, diena buvo per ilga, per daug žmonių aplink, todėl tai, kas veikė repeticijose, dabar nebeveikė. Darbas su vaikais reikalauja daug energijos ir dėmesio, bet Inesa yra be galo imli ir greitai mokosi, o Ajus turi fenomenalią atmintį ir racionalų loginį mąstymą. Jo amžiui man tai atrodė neįtikėtina.

– Kaip vykdėte aktorių atranką? Kokie buvo svarbiausi kriterijai, pagal kuriuos pasirinkote Rytį ir Karoliną įkūnijusius vaikus, Gabrielės personažą kūrusią D. Kundrotaitę ir prancūzus aktorius A. Azoulay ir A. Igualį?

– Kiekvieno aktoriaus ieškojome skirtingu etapu. Pirmiausia vyko Gabrielės personažo atranka ir taip nuo labai ankstyvos filmo stadijos jame atsirado D. Kundrotaitė. Kažkas joje mane užbūrė ir aš net kiek adaptavau jai personažą, suprasdama, kokį potencialą matau šios aktorės akyse. Jaučiau, kad ji gali man duoti kažką daugiau, nei iš pat pradžių buvau parašiusi.

Jau gerokai vėliau rinkomės prancūzus aktorius ir teko vykdyti atranką nuotoliniu būdu, nes buvo ką tik paskelbtas karantinas. Pradėjome nuo vaikų įmotės Jacqueline personažo, nes svarbiausia buvo atrasti stiprų tandemą tarp dviejų filmo moterų. Dovilei ir Anne buvo sunku ir keista, nes teko scenas vaidinti bendraujant vienai su kita per kompiuterį, o abiem tai buvo pirmas kartas. A. Azoulay, kurią pasirinkau Jacquelinos vaidmeniui, mane sužavėjo savo mikrovaidyba, atrodė kad ji gali laviruoti scenose taip smulkiai, kaip jos buvo parašytos, ir man nereikia nieko adaptuoti ar atsisakyti. Mane sužavėjo jos aktorinė meistrystė. Tada ieškojome aktoriaus, kuris sudarytų puikų tandemą su Jacqueline personažu, taip atsirado A. Igualis. Arthuras turi be galo atvirą širdį ir buvo pasiruošęs bet kokiai avantiūrai, kurią mestelėsiu jo pusėn.

Vaikų atranka buvo sudėtingiausia, man padėjo aktorė Greta Petrovskytė. Norėjau, kad vaikų atranką vykdytų aktorė, kuri galėtų kartu su jais veikti improvizacijose ir scenose. Ieškojau vaikų, kuriuose galėčiau matyti jiems parašytus personažus, su kuriais galėčiau surasti ryšį ir bendrą kalbą, kurie mane girdėtų ir nebijotų kurti patys. Aš niekada nedaviau jiems skaityti scenarijaus. Mes kalbėdavomės ir viską kūrėme kartu.

– Kodėl filmo siužetui pasirinkote būtent Prancūziją? Filmas iš tikrųjų daugiausia buvo filmuotas Vilniaus apylinkėse, tačiau žiūrovo akis meistriškai apgaunama – atrodo, kad žvelgiame į Prancūzijos gamtos apsuptą šeimos namą. Kokias gudrybes pasitelkėte, bandant Prancūziją sukurti Vilniuje?

– Prancūzijos pasirinkimas buvo labiau pragmatiškas nei romantiškas. Istorijoje vaikai įsivaikinami svečioje šalyje ir adaptuojami naujoje kultūroje. Prancūziją, visų pirma, pasirinkau todėl, kad kalbu prancūziškai ir buvau jau prisilietusi prie šios šalies kultūros. Taip galėjau kurti šį tą autentiško. Kai dėl finansinių priežasčių filmą teko filmuoti Lietuvoje, tikslas buvo sukurti unikalų filme vaizduojamos šeimos pasaulį. Žinojome, kad šeima turi būti apsupta gamtos ir atskirta nuo išorinio pasaulio. Užėję į filmuoto namo kiemą iškart pajutome galintys patikėti, kad esame Prancūzijoje, kalnuose. Prie bendro pasaulio kūrimo prisidėjo tiek ir didžiulis dailės departamento indėlis, ir namo detalių rekonstrukcija, tiek ir vizualieji efektai, operatoriaus darbas, kruopščiai apgalvotas montažas, garsas ir spalvos. Visi elementai taip susijungė į bendrą viziją. Tik kalnus filmavome Italijoje. Laimei, ribojimai filmavimo darbų nesustabdė, nes pataikėme į tarpą tarp karantinų. Tačiau tuometė pandeminė situacija stipriai paveikė ir sunkino pasiruošimo ir gamybos procesus.

– Filme svarbi suaugusiojo teisės į vaiko identitetą tema. Jūsų nuomone, kiek tėvai – biologiniai ar ne turėtų turėti galios vaiko identitetui? Nors visi tėvai savo vaikams linki geriausio, jų supratimas gali prasilenkti su tikrąja vaiko gerove. Kaip rasti aukso vidurį?

– Jeigu gerai žinočiau, kaip rasti aukso vidurį, galbūt nebūčiau kūrusi šio filmo ir kėlusi klausimų, o būčiau parašiusi kokią psichologinę disertaciją. Jaučiu tik tiek, kad šio klausimo svarbu nepamiršti. Manau, kad tai nėra klausimas, kurį sau atsakai vieną kartą ir daugiau nebesuklysti. Tai – klausimas, kurį nuolat skirtingose situacijose turime sau iš naujo iškelti. Manau, kad vaikai niekam nepriklauso ir nėra niekam skolingi. Santykis bet kuriame amžiuje turėtų būti paremtas abipuse pagarba kito žmogaus asmenybei ir jausmams.

– Filme Jacquelinos ir Gabrielės rūpinimasis vaikais pamažu virsta principinga kova, kurioje mažieji nustumiami į antrą planą. Esate pasakojusi, kad, kuriant filmą, jus labiausiai domino plonytė riba tarp meilės ir egoizmo, kuri gali pasireikšti ne tik tėvų ir vaikų santykiuose. Kaip manote, kodėl didelė meilė kartais virsta toksiška? Ar išvis įmanoma mylėti, nesitikint jokio atsako ir tam tikros naudos sau?

– Manau, kad meilė yra meilė – nedalijama ir nedauginama. Todėl ji negali būti toksiška. Toksiška yra tai, kas atsiranda vietoje meilės arba eina greta jos. Tai gali būti bandymas įprasminti save, nuo kažko pabėgti, pakelti savo savivertę. Tikėti, kad galima kurti santykius nieko nesitikint atgal, manau, taip pat yra naivu. Santykiai vis tiek yra emociniai mainai, tačiau svarbu stebėti, ar tai netampa išnaudojimu, reikalavimu, spaudimu, uzurpavimu, maitinimusi kito žmogaus energija. Tiesiog kartais reikėtų sustoti ir pažiūrėti, ar santykyje yra pusiausvyra.

– Filme žiūrovui sunku pasirinkti palaikomą pusę – dinamika tarp Gabrielės ir Jacquelinos yra labai įvairialypė, abi herojės turi ir teigiamų, ir neigiamų savybių. Kaip suprantu, filme nenorėjote žiūrovui pateikti aiškių, patogių atsakymų?

– Nuo pradžių žinojau, kad filmo personažai nebus nei teigiami, nei neigiami, jie bus žmogiški. Norėjau, kad žiūrovai sudvejotų, pasijustų tokie pat sutrikę, kaip ir personažai. Tiek rašant, tiek filmuojant viso filmo kūrimo proceso tikslas buvo išlaikyti šią pusiausvyrą

– Tai – jūsų debiutinis ilgo metro filmas. Kaip pati jį vertinate – ar pavyko pasiekti užsibrėžtus tikslus? Atrodytų, kad ilgo metro filmą kurti yra sudėtingiau, juk jis daug ilgesnis. Kita vertus, trumpo metro filme scenos dėl laiko trūkumo turi būti kur kas labiau apgalvotos. Kurios rūšies filmų kūrimas jums pačiai atrodo sudėtingesnis?

– Manau, kad filmas veikia būtent taip, kaip buvo norėta. Aš didžiuojuosi pasiektu rezultatu, aktorių sukurtais personažais. Manau, kad filmo pasaulis sukurtas geriausiai, kaip tai buvo įmanoma mūsų turimomis sąlygomis. Visada būna klaidų, bet jos labiau veikia kaip žinutė sau ateityje. Trumpo ir ilgo metro filmai yra labai skirtingi reiškiniai. Sunku atsakyti, kuris sudėtingesnis, nes jų sudėtingumai labai nelygūs vienas kitam. Tačiau trumpas metras prašosi tam tikro specifinio mąstymo būdo, specifinės konstrukcijos, todėl sugalvoti tikslią trumpo metro idėją man kartais atrodo sudėtingiau.

– Filmo premjera įvyko Varšuvos kino festivalyje, vėliau jis rodytas ir Talino „Juodosiose naktyse“. Jau greitai filmą išvys Lietuvos žiūrovai. Kaip manote, kurios filmo temos labiausiai palies jų širdis?

– Santykiai. Santykiai su savimi ir su sau artimais žmonėmis. Ir mintys apie tai, kaip mes darome jiems įtaką. Kas mes esame be jų?

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų