„Vargšai giminaičiai“ – didelė, plati, rusiška afera...

Kam nestuktelės į pakaušį – imsiu ir aklai nueisiu į „Vargšus giminaičius“, tas netikėtai praras užtikrintai gerą laiką ir į visas keturias puses „vežančią“ nuotaiką. Net jeigu metai šuniški, pasijuokti iš kaimynų – žmogiška. Tai tas filmas, kuris būtinai patiks paprastiems ir įtiks išrankiems. Humorėlis, kaip sakant, su ugnele...

„Vargšus giminaičius“ pulte puoliau žiūrėti po nuorodos – „naujausias Pavelo Lungino filmas“. Būsiu atviras, postsovietinių šio režisieriaus išgirtųjų šedevrų matyti neteko, tačiau, kad susidarytum įspūdį, su kuo turi reikalą, pakanka ir vienų vičvienaičių „Vestuvių“. Nepaprastai lengvos, lyriškos ir išradingos balaganinės komedijos, kuri pakratė juoko aparatus gerokai smarkiau nei nusaldintos „Mano didelės storos graikiškos vestuvės“ ar per daug pompastiškos „Lietingos vestuvės“. Visas tris juostas parodė ir mūsų išganingosios televizijos. Rusiškas „Vestuves“ norėjosi žiūrėti pakartotinai. Kažkas panašaus į „Likimo ironiją“ ar „Kaukazo belaisvę“. Tinka bet kokiu oru ir nuo bet kokių peršalimų. Dialogai – marinantys juoku iki ašarų. Situacijos – nepadoriai tikroviškos ir karikatūriškos. Pabaiga – netikėtai romantiška ir net melodramatiška.

Po „Vargšų giminaičių“ jau galima daryti išvadą. Pavelas Lunginas yra rusiškasis Emiras Kusturica. Su tėvynainių papročių ypatumais ir tragikomišku varganos realybės pajautimu.

Štai gyvena sau giliai į „rusyno“ užkaborio skylę sugrūstame miestelyje apsukrus kombinatorius Edikas. Jo biznelis gerai patikrintas mums puikiai pažįstama laidele „Atleisk“. Atranda Edikas apskurėliams kaimietukams turtingus giminaičius užsienyje. Suveda, abipusius jausmukus sustumdo ir pinigėlius iš žmonių naivumo susirenka. O žmogeliai... Ką jie, paprasti kaip trys kapeikos, – kad tik degtinės būtų ir ant kieno artimo peties pasibėdavoti, girtą ašarėlę nuvarvinti. Čia ir prasideda balti Rusijos vakarai su nepertraukiamomis ūliavonėmis, baltais arkliais ir kvailiausiomis beprotiškai fantastiškomis situacijomis. Veikėjai visi – kiekvienas atskiras vienetas, genijus, proto bokštas ir šedevras. Kvatojimui suvaldyti kartais jau reikia laisvinamųjų. Nors kai gerai įsimąstai – nejauku iš svetimų nuoširdaus kvailumo juoktis. Ne per seniausiai ir mus švediška silke iš labdaros viliojo. Ne itin vaiskiu intelektu ir mūsų tautelė kibirkščiuoja.

Ekrane – balius, išminties ir moralo patiekalai „tarp eilučių“ garuoja filmo užstalėje. Pavelui Lunginui iš saviškių – ir juokas, ir gailestis. Rusiškas būdas visuomet daugiaprasmis, nenuspėjamas.

Aktorių ansamblis – toks pat gausus ir margas kaip „Vestuvėse“, pelniusiose Kanų kino festivalio prizą už geriausią aktorių komandą. Kiekvienas sulaukia savo pasirodymo prieš kamerą ir kai skelia, tai ausys raudonuoja. O svarbiausia, jų vieno su kitu nesumaišysi, visi kažką savo, ypatingo ir nepakartojamo atranda. Bac – ir še tau bajeriukas. Buitinis, socialinis, tikroviškas, rusiškas, žmogiškas. Režisierius sulaužo ironišką šypseną tada, kai užsieniečius ir vietinius susieja nuoširdi draugystė, nebematuojama jokiais ikarusais ar doleriais. Tais momentais „Vargšai giminaičiai“ nustoja būti komedija ir tampa lengva dramele su grotesko bei satyros pipiriukais. Bet net tokie nukrypimai nuo pagrindinės linijos yra absoliučiai priimtini. Ir – vartotini.

Tėvynėje šis šmaikštus filmelis, kaip būdinga Rusijai, sutiktas dvejopai. Iš vienos pusės – liaupsės ir prizai. Iš kitos – kritika dėl... rusiško būdo kritikos. O mums – kas?! Mums „Vargšai giminaičiai“ – tiesiog puikus filmas apie linksmus žmones. Linksmiems žmonėms.