Dar 1924 m. seniausio už Lietuvos ribų leidžiamo laikraščio „Draugas“ numeryje buvo išspausdintas kvietimas, raginantis švęsti Vasario 16-ąją, o jame buvo teigiama: „Nepadoru lietuviui nepriklausomybės neminėti.“

Kviesta ir vietos valdžia

Vos tik JAV esančią lietuvių bendruomenę pasiekė žinia apie 1918 m. vasario 16 d. atkurtą Lietuvos valstybę, nekilo jokių diskusijų, ar reikia remti Lietuvą šiame kelyje, – išeivijos lietuviai tapo nuolatiniais nepriklausomos Lietuvos rėmėjais, reprezentantais plačiajame pasaulyje.

„Išeivijos lietuviams nepriklausomos valstybės sukūrimas ir Vasario 16-osios šventė buvo didelis pasididžiavimas. Šią datą imta minėti tiek JAV lietuvių bažnyčių parapijose susitelkusiose bendruomenėse, tiek pasaulietinėse organizacijose“, – sako istorikė.

Žmonės pasipuošdavo tautiniais drabužiais, būdavo laikomos  šv. Mišios už Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorius, vykdavo iškilminga vėliavos pakėlimo ceremonija, statomi spektakliai istorinėmis temomis, šokami tautiniai šokiai, atliekamos lietuvių liaudies dainos, skaitoma lietuvių autorių poezija. „Vasario 16-osios minėjimai virsdavo viena pagrindinių bendruomenės lėšų sutelkimo švenčių – tą dieną būdavo renkama finansinė parama tiek išeivijos organizacijoms ir visuomeninei veiklai, tiek Lietuvoje gyvenantiems lietuviams. Visiems būdavo garbė dalyvauti“, – šventę apibūdina dr. A. Petraitytė-Briedienė.

Nebuvo, kad vieną dieną atsikėlėme ir paskelbėme nepriklausomybę. Tiesiog atsiėmėme tai, ką visada turėjome, į ką turime teisę ir ką iš mūsų okupantai atėmė.

Anot jos, tai buvo visos lietuvių bendruomenės šventė, Vasario 16-osios šventiniai renginiai vykdavo visose lietuvių bendruomenėse, minėjimus rengdavo įvairios išeivijos visuomeninės organizacijos.

Tradicijos šiek tiek keitėsi įsisteigus diplomatinei pasiuntinybei Vašingtone 1922 m. ir konsulatams kituose JAV miestuose 1924 m. Į šventinius renginius įsijungus diplomatiniams atstovams, Vasario 16-osios minėjimas įgavo valstybinį-politinį atspalvį. Dr. A. Petraitytės-Briedienės teigimu, į šventės iškilmes būdavo kviečiami vietinės valdžios atstovai, pavyzdžiui, miesto meras, o sveikinimo kalbą sakydavo ir Kongreso ar Senato narys.

„Svarbu paminėti, kad daug kas priklausė nuo diplomatinėse atstovybėse dirbusių diplomatų. Krašto okupacijos metais Lietuvos pasiuntinybėje Vašingtone dirbo tradiciškesnių pažiūrų vyresniosios kartos diplomatai, tad šventiniai priėmimai būdavo labai oficialūs. Tačiau 1984 m. atstovybėje pradėjęs dirbti Stasys Lozoraitis jaunesnysis jos duris atvėrė daug plačiau, suteikė galimybę piliečiams užeiti be kvietimų“, – pasakoja dr. A. Petraitytė-Briedienė.

Ryšiai: išeivijos lietuvių parama padėjo atkurti Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. ir atnaujinti dėl sovietų okupacijos įšalusius tarptautinius ryšius.  Nuotraukoje — Stasys Lozoraitis jaunesnysis, Billas ir Hillary Clintonai, Daniela D’Ercole-Lozoraitienė, 1993 m. / Lozoraičių muziejaus nuotr.

Kova už lietuvybę

Lietuvą okupavus sovietams ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Vasario 16-osios minėjimas Šaltojo karo metais, pasak istorikės, tapo kovos už nepriklausomybę ir lietuvybės išsaugojimą, Lietuvos valstybės atkūrimo dalimi.

„Tarpukario laikotarpiu buvo stengiamasi suteikti ne tik gerbūvį finansine prasme, bet ir intelektualinę paramą, pavyzdžiui, suteikiant galimybę lietuviams atvykti į JAV ir čia įgyti gerą išsilavinimą ir vėl grįžti į Lietuvą. Kraštą užėmus sovietams, buvo susitelkta į 1918 m. atkurtos Lietuvos valstybingumo idėjos atkūrimą. Atsirado daugiau istorinių elementų, telkiančių bendruomenę. Pavyzdžiui, bažnyčiose šv. Mišios būdavo užperkamos jau ne tik už nepriklausomybės kovų, bet ir 1941 m. sukilimo dalyvius, už Lietuvos laisvę kovojusius partizanus“, – pabrėžia dr. A. Petraitytė-Briedienė.

VDU istorikė pastebi, kad Vasario 16-oji dažnai reiškė ne tik nepriklausomos Lietuvos atgimimą: tiek 1918 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tiek ir vėlesniais laikotarpiais, vasario 16 d. data sąmoningai pasirinkta įprasminant kitus, Lietuvai taip pat nemažai svarbius įvykius.

„Prisiminkime, kad 1921 m. vasario 16 d. Kaune duris atvėrė Vytauto Didžiojo karo muziejus. Dar po metų – Vytauto Didžiojo universitetas (tuo metu – Lietuvos universitetas). Lietuvos atstovybė Vašingtone, kur šiuo metu veikia Lietuvos ambasada, taip pat generalinis konsulatas Čikagoje savo veiklą pradėjo būtent vasario 16 d. Prasidėjus sovietinei okupacijai, dar Lietuvoje įsteigtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), vėliau atsikūręs išeivijoje, deklaraciją „Į Lietuvių Tautą“ paskelbė 1944 m. vasario 16 d. 1949 m. šią dieną deklaraciją paskelbė Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS). Nepamirškime ir Vokietijoje veikiančios Vasario 16-osios lietuvių gimnazijos“, – faktus apie vasario 16 d. minėtinus svarbius Lietuvos istorijos įvykius pateikia dr. A. Petraitytė-Briedienė.

Vis dėlto Lietuvos okupacijos metais Vasario 16-osios minėjimus vis daugiau imta naudoti politiniams-diplomatiniams, galima sakyti, netgi propagandiniams tikslams – ši šventė tapo svarbia data laisvajam pasauliui priminti Baltijos šalių okupacijos faktą ir šių šalių nepriklausomybės siekius. Lietuviai sulaukdavo palaikymo iš vietos politikos atstovų, kurie būdavo dažni svečiai Vasario 16-osios minėjimuose.

Dr. A. Petraitytė-Briedienė taip pat pabrėžia, kad 1951 m. vasario 16 d. pradėtos transliuoti ir „Amerikos balso“ radijo laidos. Anot jos, šis, nors ir nedidelis, simbolinis veiksmas Šaltojo karo fone ne tik parodo amerikiečių pagarbą ir paramą mūsų tautai, jos laisvės siekiui, bet ir yra atsakas okupantams, kurie tą laisvę stengėsi užgniaužti.

„Dar vienas svarbus akcentas – JAV politikų sveikinimai Vasario 16-osios proga diplomatams iš Lietuvos. Sveikinimų lietuviai sulaukdavo ne tik iš vietinės valdžios, bet ir iš Kongreso, Senato, Baltųjų rūmų atstovų. Tai buvo pats aiškiausiais įrodymas, kad esame gyvi ir mūsų valstybę, tautą, jos teisę į laisvę ir nepriklausomybę pripažįsta kiti, todėl jokiu būdu negalime pasiduoti ir nustoti siekti laisvės“, – sako istorikė.

Trispalvių simbolis

Dr. A. Petraitytė-Briedienė sako, kad viena svarbiausių valstybingumo tradicijų, susiformavusių išeivijoje, galime laikyti vėliavos pakėlimo ceremoniją.

Šis simbolinis veiksmas Šaltojo karo fone ne tik parodo amerikiečių pagarbą ir paramą mūsų tautai ir jos laisvės siekiui, bet ir yra atsakas okupantams.

„Išeiviai laukdavo bet kokios žinios iš Lietuvos, jei kam nors per Vasario 16-ąją pavykdavo iškelti trispalvę, – už tai galėjai būti suimtas KGB. Tačiau emigracijoje gyvenantiems lietuviams tai buvo ženklas, kad Vasario 16-osios Lietuva egzistuoja, o jų darbai ir pastangos siekiant išsaugoti Lietuvos valstybingumo idėją išeivijoje nėra veltui.

Šaltojo karo metais JAV lietuvių iniciatyva susiformavo tradicija, kad per Vasario 16-ąją, kur buvo įsikūrusios gausesnės lietuvių bendruomenės, trispalvę iškeldavo to miesto meras. Pavyzdžiui, Čikagoje Lietuvos vėliava būdavo iškeliama prie miesto merijos. Tai simbolizavo tikėjimą ir pergalę, parodymą, kad mes iš tiesų esame laisvės verta tauta šiapus ir anapus geležinės uždangos.

Žvelgiant į šią tradiciją iš dabartinės perspektyvos, atkreipčiau dėmesį į pasikartojantį motyvą, kai aukščiausi ir svarbiausi JAV ir kitų didžiųjų pasaulio miestų pastatai Vasario 16-ąją apšviečiami mūsų trispalvės spalvomis. Čia galime įžiūrėti simbolinę prasmę, kad vėliavą keliame aukštai ir tvirtai, o mūsų draugai kitose šalyse taip mums išreiškia pagarbą, švenčia kartu su mumis“, – pastebi istorikė.

Valstybės atkūrimo rėmėjai

Dr. A. Petraitytė-Briedienė atkreipia dėmesį, kad išeiviai iš Lietuvos, ypač JAV, vaidino pagrindinį vaidmenį atkuriant mūsų valstybės nepriklausomybę. Pasak jos, jei ne jų pastangos ir parama, tai padaryti būtų buvę daug sunkiau.

Net ir šiandien matydami, kokia kova už laisvę vyksta Sakartvele ar Ukrainoje, pasak istorikės, vis ryškiau pradedame įvertinti šios dienos reikšmę – 1918 m. vasario 16 d. paskelbta Lietuvos nepriklausomybė yra mūsų valstybingumo, vilties žiburys, vedęs iki 1990 m. Kovo 11-osios.

„Nebuvo, kad vieną dieną atsikėlėme ir paskelbėme nepriklausomybę. Tiesiog atsiėmėme tai, ką visada turėjome, į ką turime teisę ir ką iš mūsų okupantai atėmė. Vasario 16-osios minėjimas yra tas ryšys, kuris sujungia visus pasaulyje esančius lietuvius. Tą dieną prisimename ne tik savo šaknis, bet ir tai, kad laisvė nėra duotybė. Ją turime nuolatos saugoti ir ginti“, – sako A. Petraitytė-Briedienė.