Bosų sąsajos

Veiveriečiai džiaugėsi, kad visų mylimas bosas Liudas Mikalauskas mielai sutiko padainuoti kito žinomo nesenoje praeityje boso – Antano Kučingio meno mokykloje, kuri šventė šiame pastate veikusios Veiverių mokytojų seminarijos 150-metį. Šioje seminarijoje, kuri anuomet buvo vienintelė tokia Lietuvos teritorijoje, tarp daugybės dalykų buvo dėstoma ir muzika, ir ne vienas seminaristas paliko gilią brydę įvairiuose muzikos baruose.

"Kas čia yra?" – po koncerto klausinėjo jaunos mamos mažylis, rodydamas pirštu į caro laikus menančią krosnį buvusios Veiverių mokytojų seminarijos klasėje. Jos ir kitų patalpų autentiškumu pasirūpino dabartiniai šio istorinio pastato šeimininkai.

"Šioje klasėje tilpdavo 30 seminaristų. Pamokų tvarkaraštyje muzikai buvo skiriama net šešios septynios pamokos per savaitę, – po koncerto neįtikimą šiems laikams muzikos pamokų skaičių pateikė A.Kučingio meno mokyklos mokytoja Rūta Bimbaitė. – Tiek muzikos pamokų reikėjo tam, kad seminaristai išmoktų groti keliais instrumentais, gebėtų vadovauti chorui. Mat caro emisarai Lietuvoje buvo įsitikinę, kad būsimi mokytojai per dainas ir muziką įgis būsimų mokinių ir jų tėvų prielankumą bei pasitikėjimą rusiška lavinimo sistema, rusiškumu. Tai buvo caro administracijos nutautinimo politikos Lietuvoje tikslas. Tačiau rusų kalba mokyti seminaristai šį tikslą apvertė aukštyn kojomis."

Rusinimas nepavyko

Seminaristais tapti galėjo penkiolikmečiai berniukai, baigę dvi klases ir turintys muzikinę klausą, nes seminarijoje visi turėjo išmokti griežti smuiku. Maža to, jie buvo mokomi muzikos teorijos, dainavimo, dirigavimo. Seminarijoje veikė choras, o praktiką seminaristai atlikdavo bazinėje seminarijos mokykloje, kur patys mokė vaikus.

Nuo trečio kurso seminaristai galėjo mokytis groti ir fortepijonu, o Varšuvos konservatorijos auklėtinis violončelininkas, muzikos mokytojas J.Boinovskis mokė groti įvairiais instrumentais.

"1872 m. jis įkūrė simfoninį orkestrą, kuriame grojo 30 seminaristų. Netrukus jiems pakluso ištraukos iš operų "Sevilijos kirpėjas", "Ernani", maršai, šokiai. Nuo 1872 m. seminarijos choras ir orkestras tapo žinomi visoje Varšuvos švietimo apygardoje, koncertavo Kaune, Kybartuose, Marijampolėje. Orkestras koncertuodavo ir atostogų metu, o gautas pajamas skirdavo neturtingiems mokiniams šelpti", – pasakojo R.Bimbaitė.

Iki 1905 m. seminarijoje buvo ruošiami vakarai, juose inscenizuojant Nikolajaus Gogolio, Antono Čechovo kūrinius. Tačiau tuo pat metu buvo leidžiamas lietuviškas laikraštėlis, skaitoma ir platinama "Aušra", "Varpas", "Tėvynės sargas" ir kita draudžiama spauda.

Seminaristų indėlis

Carizmo metais seminarijoje buvo draudžiama burtis į grupeles ir dainuoti lietuviškai, organizuoti lietuvišką chorą, bet, pavyzdžiui, mokytojas Tomas Ferdinandas Žilinskas lietuvių kalbos pamokose naudojo brolių Juškų "Dainas", sudarė sąlygas seminaristams dainuoti ir per matematikos pamokas, skatino užrašinėti lietuvių liaudies dainų žodžius ir melodijas, šokių muziką ir pan. Taip elgėsi ir kiti pedagogai. Tai buvo daroma atsargiai, siekiant neužsitraukti caro valdžios rūstybę.

"Leidus kalbėti lietuviškai, seminaristai ėmė vaidinti lietuvių rašytojų pjeses, dainuoti lietuvių liaudies dainas, groti kanklėmis, rinkti tautosaką, kurią perduodavo garsiems to meto Lietuvos mokslininkams. Kadangi baigusieji seminariją jau galėjo dirbti Lietuvos mokyklose (carizmo metais lietuviai buvo siunčiami mokytojauti į Lenkiją), seminaristai savo užklasine veikla svariai prisidėjo prie muzikinio švietimo plėtotės atgimstančioje Lietuvos valstybėje. Tai liudija ir žinutės, kurios dažnai pasirodydavo lietuviškoje spaudoje apie buvusių Veiverių seminaristų suruoštus mokinių vakarėlius, kuriuose koncertuodavo jų išmokyti auklėtiniai", – sakė R.Bimbaitė.

Istorija tęsiasi

Dabartinės A.Kučingio meno mokyklos direktorius Mindaugas Labanauskas priminė, kad seminarijoje mokėsi Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, 1886 m. Varšuvoje išleidęs dainų rinkinį "Vieversėlis", būsimas chorvedys ir kompozitorius Vincas Bacevičius, operos dainininkas Antanas Kučingis, kanklininkai Pranas Puskunigis ir Justinas Strimaitis bei kiti kūrėjai, tarp kurių buvo ir seminaristas dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, vienas iš lietuvių teatro kūrėjų Petras Kubertavičius ir t.t.

Buvę Veiverių užvažiuojami namai (Pašto stoties namai) neteko savo paskirties 1859 m., kai už trijų kilometrų nuo šio bažnytkaimio nauju geležinkeliu pradėjo dundėti traukiniai iš Sankt Peterburgo į Varšuvą. Tad per Veiverius ėjęs pašto kelias Kaunas–Marijampolė tapo nereikalingas. Štai tokiu momentu Pašto stoties namuose 1866 m. buvo įkurti pedagoginiai kursai, kurie 1872 m. buvo pavadinti Mokytojų seminarija.

1915 m., artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui prie Vilkaviškio, seminarija persikėlė į Rusiją, kur 1918 m. išleido paskutinę seminaristų laidą, per savo gyvavimą parengusi 1 025 mokytojus, iš kurių 800 buvo lietuviai. 1919 m. buvusiuose seminarijos rūmuose buvo įkurta Veiverių progimnazija, 1959 m. – mokinių bendrabutis, o nuo 1989 m. čia veikia A.Kučingio meno mokykla. Taigi seminarijos istorijos knyga neužversta.