Tuoktuvės – sekmadienį

Atsakymo į šį klausimą tektų ieškoti senuosius itališkų vestuvių papročius aprašančiuose šaltiniuose. Juose teigiama, kad jungtuvių dieną reikia rinktis itin atidžiai, nes tai yra vienas iš elementų, lemiančių santuokos sėkmę. Ir čia nekalbama apie magiškus skaičių derinius, kai sutampa metai, mėnuo ir diena. Jie nublanksta, kai yra lyginami su savaitės dienomis ir jų reikšmėmis.

Tradiciškai pačia tinkamiausia diena santuokai Italijoje laikomas sekmadienis. Šioje šalyje tikima, kad sekmadienį žiedais susikeitusias poras lydi sėkmė, vaisingumas, finansinis klestėjimas. Tai ypač taikytina našlėmis tapusioms moterims, kurios ištekėti ketina dar kartą. Ši sena tradicija gyvuoja ir dabar – būtent sekmadieniais šioje valstybėje įregistruojama daugiausia santuokų.

Penktadienis, statistikos duomenimis, gerokai prastesnis. Ir ne šiaip sau. Viena iš to priežasčių – tikėjimas, kad penktadienį buvo sukurta velnio dvasia. Panaši situacija vyrauja ir antradienio (it. Martedi) fronte. Šios savaitės dienos pavadinimas siejamas su karo deivės Marte vardu, todėl būkštaujama, kad antradienį susituokę mylimieji nuolat pyksis. Tad, laikantis senųjų jungtuvių papročių, antradienį ir penktadienį Italijoje tuoktis vengiama.

Šukės ir cukriniai migdolai

Dalyvavusieji tradicinėse lietuviškose vestuvėse veikiausiai yra matę, kaip jaunikis savo ką tik žmona tapusią mylimją perneša per lentą, po kurios vienu iš galų suskyla lėkštė. Suskaičiavę skilusios lėkštės gabalėlius piršliai netrukus praneša, kiek atžalų turės jaunavedžiai. Italijoje šukės taip pat neša laimę. Tik šioje šalyje jaunieji ne lėkštes skaldo, o krištolines vazas daužo. Suskaičiavus šukes paaiškėja, kiek metų pora džiaugsis sėkmingu bendru gyvenimu. Tiesa, ši tradicija gyvuoja ne visuose Italijos regionuose. Laikui bėgant daugelyje šalies vietų ji išnyko ir šiomis dienomis prisimenama vis rečiau.

Vis dėlto italai turi tradiciją, kuri išplito po daugelį pasaulio šalių: dovanėlės svečiams – cukriniu glajumi padengti migdolai, įpakuoti į mažas, bet puošnias kartonines dėžutes. Šios dovanėlės tradiciškai įteikiamos svečiams, vos tik jaunavedžiai išeina iš bažnyčios.

Jaunieji išėjo iš bažnyčios ir įteikė svečiams simbolines dovanas? O kurgi ryžių, žiedlapių ar kitokių gėrybių lietus virš jų? Būna, būna toks konfeti ir čia. Tik šiame krašte, kaip ir daugelyje kitų, tradicinius barstalus dažniausiai pakeičia plačiai paplitęs rožių žiedlapių ir spalvotų popierėlių lietus.

Jei savo šventei vis dėlto panorėsite ko nors itališko, ko nors tradiciško, vietoj spalvotų popierėlių galite naudoti jau minėtus migdolus. Anksčiau būtent jais būdavo apiberiami Italijos jaunavedžiai. Migdolai simbolizuoja tvirtumą ir pilnatvę, o jų saldžiai kartokas skonis – gyvenimą. Todėl tikėta, kad migdolų lietumi apipiltų jaunavedžių santuoka bus tvirta, jie dažniau mėgausis bendro gyvenimo teikiamais malonumais, o saldžios akimirkos atsvers karčias.

Italijoje atsirado tradicija vualio ilgiu pažymėti laiką, kurį mylimieji praleido kartu.

Matyti draudžiama

Daugelyje šalių gyvuoja draudimas dieną iki ceremonijos jaunikiui išvysti nuotaką. Šis paprotys gyvuoja ir Italijoje. Tačiau čia draudžiama pačiai nuotakai žiūrėti į save: senųjų papročių besilaikanti italė vestuvių dieną veidrodyje save išvysti gali tik tuomet, kai yra visiškai apsirengusi. Jei ji save išvystų iki tol, tai būtų suvokiama kaip bloga lemiantis ženklas. Panašiai traktuojama ir tai, jei jungtuvių dieną nuotaka pasipuošia auksiniais aksesuarais. Italijoje vieninteliu auksiniu jaunosios papuošalu gali būti tik vyro užmautas žiedas.

Jei dalyvausite tradicinėse itališkose vestuvėse, galite būti tikri: nuotaka tikrai dėvi keliaraištį. Tradiciškai to tikimasi iš visų italių. Šioje šalyje manoma, kad iš smulkių nėrinių pasiūtas nuotakos aksesuaras neša sėkmę. Ši tradicija atsirado būtent Italijoje, ji mena XIV a. ir vis dar varo iš proto kone visą pasaulį.

Vienuose Italijos regionuose šį aksesuarą nusiima pati nuotaka, jį sukarpo ir išdalija svečiams kaip atminimo dovaną. Kituose regionuose privilegija nuimti keliaraištį priklauso jaunikiui.  Pastaruoju atveju aksesuaras nėra karpomas, jis tiesiog metamas svečiams. Jei paaiškėja, kad jaunoji nedėvi keliaraiščio, jaunikis nuima ir svečiams sviedžia kairįjį žmonos batelį.

Aprangos ypatumai

Vestuvėse visi tikisi išvysti balta suknele pasipuošusią nuotaką, tačiau Toskanos regione tradiciškai nuotakos puošiasi juodos spalvos suknele ir balta skrybėle. Savotiškų vestuvinių tradicijų laikosi ir Venecijoje besituokiančios moterys: pačią puošniausią suknelę nuotaka pasiliks pirmajam šokiui su savo vyru.

Jei vis dėlto dilema, kokią suknelę pasirinkti, jums neiškilo, o ir galimybių dėvėti dviejų puošmenų per vakarą neturite, bet norite ko nors itališko, galite rinktis kitą variantą – prie suknelės priderinti tradicinį itališką vualį. Jų istorija siekia senovės Romos laikus, kai santuokas organizuodavo tėvai. Tuo metu jaunieji vienas nuo kito buvo akylai saugojami. Kad būsimi sutuoktiniai vienas kito neišvystų ir neatsisakytų tuoktis, nuotakos veidas būdavo uždengiamas kone nepermatomu šydu.

Vėlesniais laikas, kai jungtuvėse pagrindinis vaidmuo ėmė atitekti meilei, o ne tėvų išrinktam partneriui, Italijoje atsirado tradicija vualio ilgiu pažymėti laiką, kurį mylimieji praleido kartu. Tradiciškai 1 m šydo simbolizuoja vienus pažinties metus. Šis paprotys įsitvirtino Pietų Italijos dalyje ir tebegyvuoja šiomis dienomis.

Medus be apribojimų

Dar viena visuotinai paplitusi itališka tradicija – posakis "medaus mėnuo" (it. luna di miele). Tik Italijoje jis reiškia visai ne povestuvinę kelionę, o laikotarpį, kai jaunavedžiai mėnesį po vestuvių kasdien mėgaujasi medumi tiesiogine to žodžio prasme. Čia tikima, kad smaguriaudami medų lygiai vieną mėnesį po vestuvių jaunavedžiai prikaups saldžių akimirkų daugeliui metų į priekį. Tiesa, jei patys norėsite pakopinėti medaus ir išbandyti tradicinį itališką medaus mėnesį, atminkite, kad medumi gardžiuotis turėtumėte kiekvieno valgymo metu.