Tarptautinio projekto „VII Fort memorial route“ sumanytojai ir vykdytojai, tyrinėdami 1941 m. karo pradžios tragiškus įvykius Kauno VII forte, aptiko unikalų dokumentą, atskleidžiantį tikruosius žudynių iniciatorius ir koordinatorius.

Tikslinė propaganda

Kauniškis „Karo paveldo centras“, vadovaujamas tyrinėtojo Vladimiro Orlovo, pasitelkęs daugiau specialistų, užbaigė kelerius metus trukusį tarptautinį projektą, kurio rezultatas – sukurtas dokumentinis-vaidybinis filmas ir knyga „VII fortas: lietuviška tragedija“. Šie projekto produktai svarūs atliktais istoriniais tyrimais minėto forto teritorijoje, įvairių šalių archyvuose ir juose surastų faktų bei dokumentų svarba.

Karo pradžioje rusų ir vokiečių karinių ir politinių santykių sankirtoje atsidūrusiame Kaune vokiečiams greitai pavyko nukreipti dalį visuomenės tautinės neapykantos žydams link.
Anot V.Orlovo, tai naciams nebuvo itin sunki užduotis – žydai, žinodami apie košmarą, į kurį jau buvo patekę jų tautiečiai nacių okupuotose Europos šalyse, buvo pasirinkę paramą sovietų valdžiai Lietuvoje. Pažymėtina ir tai, kad 1940 m. žydai sudarė beveik 40 proc. Lietuvos komunistų partijos narių. Todėl, anot istoriko, dalis lietuvių pasidavė vokiečių Saugumo policijos iš anksto pirštai minčiai, kad 1940–1941 m. lietuviai ir kiti šalies gyventojai labiausiai nukentėjo ne tik nuo bolševizmo, bet ir nuo žydų.

Vokiečių planai

Pražūtingas žydams etapas Lietuvoje prasidėjo tuomet, kai vokiečiai išvijo sovietų armiją ir tvirtai paėmė Kaune valdžią į savo rankas. Anot istoriko Vytauto Petrikėno, kuris su kolega Martynu Kosu parašė knygą „VII fortas: lietuviška tragedija“, Lietuvos laikinosios vyriausybės Karo komendantūra birželį pradėjo formuoti Tautinio darbo apsaugos (TDA) batalioną, kurio kelios kuopos netrukus buvo vokiečių įtrauktos į žydų tautybės žmonių žudynes.

Į šiuos vyriausybės finansuojamus savisaugos batalionus daugiausiai stojo buvę Lietuvos kariškiai ir Birželio 23-iosios sukilėliai.

„Vokiečiai pritarė šio bataliono steigimui, nes planavo jį panaudoti ne tik įvairioms užduotims užnugaryje vykdyti, bet ir žydams suimti, jų turtui grobti, konvojuoti, šaudyti. Dvi TDA bataliono kuopos buvo perduotos vokiečių 3/A operatyvinio būrio žinion ir vėliau panaudotos į VII fortą atvarytiems žydams saugoti ir egzekucijoms vykdyti. Žydus vesdavo į šį fortą, nes miesto centre buvęs kalėjimas buvo perpildytas“, – aiškino V.Petrikėnas.

Surado užsienio archyvuose

„Vykdydami projektą dar kartą įsitikinome, kad žydų žudynėse dalyvavo tiek lietuvių, kiek tai atrodė reikalinga Trečiojo reicho represinėms tarnyboms. Tai liudija slaptas Reicho dokumentas, kurį man pavyko aptikti tarp Niurnbergo proceso dokumentų, kai ieškojau užsienio šaltinių rašomai knygai. Beje, niekas iš Lietuvos dar nebuvo sklaidęs tų dokumentų“, – tikino V.Orlovas.

V.Orlovo surastą labai svarbų Lietuvai dokumentą „Operatyvinės grupės A Bendroji ataskaita 1941 m. spalio 15 dienai“ pasirašė žinomas Lietuvos istorikams SS brigadenfiureris F.W.Stahleckeris.

Dokumente kalbama apie „savęs pačių išsivalymo veiksmų skatinimą“ Lietuvoje, t. y. apie veiksmus prieš žydus, atliekamus vietos gyventojų rankomis.

Vokiečiai tokiu būdu siekė paslėpti savo pėdsakus kruvinuose pogromuose ir vėlesniuose įvykiuose po jų – juk nėra jokių raštiškų vokiečių nurodymų lietuviams naikinti žydus.

Maža to, vokiečiai kaip savo nekaltumo įrodymą ateityje filmavo ir fotografavo tai, ką darė lietuviai pačių vokiečių surežisuotose keršto akcijos. Beje, nemaža tokių lietuvių keršytojų buvo parinkta iš labiausiai nuo sovietinio teroro, kuriame dalyvavo ir žydų tautybės atstovai, nukentėjusių šeimų.

Vadovavo vokiečiai

„Vokiečiams buvo naudinga, kad lietuvių įniršis prieš žydus: muštynės, plėšimai, viešas gaudomų žmonių pažeminimas ir net žudymas – Kaune tapo kasdieniu reiškiniu. Vokiečiai galėjo parodyti žydams, kad steigia koncentracijos stovyklą, o vėliau – getą tam, kad apsaugotų juos nuo sužvėrėjusių lietuvių", – aiškino istorikas V.Petrikėnas.

Tad vokiečių iniciatyva, tačiau miesto karo komendanto Jurgio Bobelio įsakymu 1940 m. birželio 30 d. Kauno VII forte, o ne Macikuose, kurie tuo metu buvo Rytprūsių, t. y. Trečiojo Reicho teritorija, buvo oficialiai įkurta pirmoji Lietuvoje koncentracijos stovykla.
"Žydai, įbauginti įvykių Kaune, VII forte tikriausiai jautėsi saugiau, tačiau jie nežinojo, kas jų čia laukia“, – sakė V.Petrikėnas.

1941 m. birželį VII forte daugiau nei 2 000 žydų (vyrų, moterų ir vaikų) saugojo TDA bataliono I, II ir III kuopos kariai. Vienu metu forte būdavo iki 200 ginkluotų vyrų. Birželio 29 d. šaudyti žydus pirmieji pradėjo III kuopos kariai. Masinių žudynių pradžia – birželio 30-oji. Būtina pažymėti, kad tarp sušaudytųjų buvo ne tik žydai, bet ir lietuvių, rusų, latvių, vokiečių, bendradarbiavusių su sovietais. Žudynėms vadovavo vokiečiai.

Sušaudė ir V.Montvilą

Kalinamieji forte negaudavo vandens, daugelis miegojo po atviru dangumi, badavo, o girti kareiviai kartais į juos pašaudydavo, prievartavo moteris ir merginas. Masines egzekucijas dažniausiai vykdydavo I ir III kuopos kariai. Istorikų žiniomis, šiame forte galėjo būti sušaudyta iki 5 000 žmonių – tai patvirtina čia atlikti ankstesni tyrimai.

Liudytojai pasakojo, kad aukos patys turėjo išsikasti duobes, dažnai – ir nusirengti bei, atsukę nugaras šaudytojams, laukti lemtingos kulkos stovėdami ant duobės krašto.

Knygoje apstu kruvinų įvykių ir žvėriško elgesio su kaliniais liudijimų ir juos patvirtinančių dokumentų. Čia galima aptikti žinutę, kad šiame forte galbūt sušaudyti septyni ar aštuoni Mečislovo Gedvilo (Sovietų Lietuvoje 1940 m. buvo vidaus reikalų ministras) giminaičiai, liepos 19-ąją – kairiųjų pažiūrų poetas Vytautas Montvila.

De jure stovykla nustojo veikti 1941 m. rugpjūčio 10 d. Iš mirties lagerio išsigelbėjo ne vienas kalinys. Nemažai prie to prisidėjo pats Kauno karo komendantas J.Bobelis.

Aiški režisūra

„Besigilindamas į temą susidariau įspūdį, kad to meto iš pažiūros chaotiški įvykiai Kaune turėjo savo režisierių, kuris kruopščiai parengė provokaciją – įkaitino lietuvių įniršį ir nukreipė jį žudynių linkme", – samprotavo V.Orlovas.

Istorikas atkreipė dėmesį: į fortą kibirais buvo vežama degtinė, kai tuo metu Kaune šio alkoholio nebuvo – vermachtas vykstant puolamosioms operacijoms blokuodavo bet kokio alkoholio patekimą į apyvartą, vokiečių kariuomenėje buvo griežtas sausas įstatymas.
"Vadinasi, leisti atvežti tiek alkoholio į mirties fabriką galėjo tik labai aukštas vokiečių pareigūnas, supratęs, kad ne kiekvienas blaivas, tegul ir įniršęs, žmogus gali šaudyti į beginklius žmones“, – sakė V.Orlovas.

Nors Lietuvos istorikai ne vieną dešimtmetį nagrinėja genocido temą, tačiau esą tai daroma gana paviršutiniškai – dar ir dar kartą nurodant kur, kada ir kiek žmonių įkalino, nužudė, nesigilinant į priežastis, konkrečių sprendimų atsiradimo ir priėmimo mechanizmus, nesidomint dokumentų šaltiniais užsienyje.

V.Orlovas sakė su bendražygiais pamėginęs gilintis į įvykių priežastis ir įrodyti, kad žydų žudynėse dalyvavo ne lietuvių tauta, o pavieniai jos atstovai – nurodytos konkrečios jų pavardės ir vardai.

Unikalaus dokumento fragmento vertimas

Operatyvinės grupės A Bendroji ataskaita 1941 m. spalio 15 dienai (1)

Slaptas Reicho dokumentas

Einsatzgrupė A

Bendroji ataskaita iki spalio 15 d, 1941 m.

... II [Žydų] valymas ir veiksmo vietos saugojimas.

Savęs pačių išsivalymo veiksmų skatinimas

(Selbstreinigungs-aktionen) *

Remiantis [savais] svarstymais, kad Baltijos šalių gyventojai labiausiai nukentėjo nuo bolševizmo ir žydų, iki jie buvo įtraukti į SSRS, buvo galima tikėtis, kad po išsilaisvinimo iš šios svetimos valdžios jie patys, pasitraukus Raudonajai armijai, dideliu mastu šalins tuos priešų paliktuosius. Saugumo policijos uždavinys buvo padaryti, kad vyktų šie savęs pačių valymaisi, ir nukreipti juos teisinga linkme, kad kaip įmanoma greičiau būtų pasiektas šio valymo tikslas. Ne mažiau svarbu buvo nustatyti tiek tvirtus, tiek ir įrodomus faktus ateičiai, kad išlaisvinti gyventojai patys savo iniciatyva ėmėsi pačių griežčiausių priemonių prieš bolševikus ir žydų priešus, be jokių akivaizdžių vokiečių nurodymų.

Lietuvoje pirmą kartą tai buvo pasiekta suaktyvinus partizanus** Kaune. Mūsų nuostabai pirmiausia nebuvo lengva rasti didelio masto pogromų, nukreiptų prieš žydus. Klimaitis, kuris buvo aukščiau nurodytos partizanų grupuotės lyderis ir kuris buvo pirmasis pasamdytas šiam tikslui, sėkmingai pradėjo pogromą, naudodamasis nurodymais, kuriuos jam pateikė mažytis komandos padalinys, veikiantis Kaune tokiu būdu, kad jokie vokiečių įsakymai ar nurodymai negali būti matomi pašaliečiams. Per pirmąjį pogromą naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją Lietuvos partizanai nužudė daugiau nei 1 500 žydų, padegė keletą sinagogų ar sunaikino juos kitais būdais bei sudegino teritoriją, kurioje buvo apie šešiasdešimt namų, kuriuose gyveno žydai. Per kitas naktis tokiu pat būdu buvo nužudyta 2 300 žydų. Kitose Lietuvos vietose vyko panašios operacijos pagal pavyzdį Kaune, tačiau mažesniu mastu ir įskaitant kai kuriuos komunistus, kurie buvo palikti nuošalyje.

Šios savęs pačių valymo operacijos vyko sklandžiai, nes Vermachto valdžia, kuri buvo informuota apie tai, šiai procedūrai išreiškė savo supratingumą. Tuo pačiu metu nuo pat pradžių buvo akivaizdu, kad tik pirmosiomis dienomis po okupacijos bus suteikta galimybė vykdyti pogromus. Po partizanų nusiginklavimo savęs pačių valymo veiksmai buvo nutraukti.
Pasirodė esą žymiai sunkiau išjudinti panašius valymo veiksmus ir pogromus Latvijoje. Pagrindinė priežastis buvo ta, kad visa nacionalinė vadovybė, ypač Rygoje, buvo sovietų išžudyta arba ištremta. Rygoje tai pavyko padaryti pateikus tinkamus pasiūlymus latvių pagalbinei policijai vykdyti pogromus prieš žydus, kad būtų sunaikintos visos sinagogos ir tuo metu išžudyta apie 400 žydų. Kai Rygos gyventojai greitai buvo apraminti, buvo nebeįmanoma daugiau surengti pogromų.

Tiek Kaune, tiek ir Rygoje buvo gauta įrodymų filmuojant ir fotografuojant, kad pirmąsias žydų ir komunistų spontaniškas egzekucijas atliko lietuviai ir latviai.

Estijoje nebuvo galimybių paskatinti pogromų dėl palyginti nedidelio žydų skaičiaus. Estijos savigynos būriai pašalino tik kai kuriuos atskirus komunistus, kurie buvo ypač nekenčiami, bet apskritai apsiribojo tik areštais.

Kova su žydais

Buvo galima tikėtis nuo pat pradžių, kad žydų problema Ostlande nebus išspręsta vien tik pogromais. Tuo pačiu metu Saugumo policija gavo pagrindinius bendrus įsakymus valymo operacijoms, kuriomis siekta maksimaliai išnaikinti žydus. Sonderkommando (Specialieji būriai), kuriems talkino pasirinkti būriai – partizanų grupės Lietuvoje ir Pagalbinės policijos būriai Latvijoje, atliko didelio masto egzekucijas miestuose ir kaimuose. Egzekucinių būrių darbai buvo atliekami sklandžiai. Iš Lietuvos ir Latvijos pajėgų, kurios buvo prijungtos prie egzekucinių būrių, pirmieji pasirinkti buvo tie, kurių šeimos nariai ir artimieji buvo nužudyti arba ištremti rusų.

Lietuvoje prireikė ypač griežtų priemonių. Kai kuriose vietose – ypač Kaune – žydai patys ginkluodavosi ir aktyviai dalyvaudavo puldinėjimuose ir padegimuose. Be to, Lietuvos žydai glaudžiausiai bendradarbiavo su sovietais.

Iš viso Lietuvoje buvo nužudyta 71 105 žydai.

Parašas – SS brigadenfiureris F.W.Stahleckeris.

(1) Fragmentas, pilnas tekstas publikuotas: Office of ihe United States Chief of Counsel For Frosecution of Ašis Criminality, Na7,t Conspiracy and Aggression, („Red Serics“), Vokime VII, pages 978-995, USGPO, WashingtonDCl946.

* Nuoroda į veiksmus prieš žydus, kuriuos atliko vietos gyventojai.

** Nacionalistų organizacija Lietuvoje, kuri sukilo prieš sovietų valdžią tą dieną, kai įžengė vokiečiai.