Vilniaus galerijoje „Meno erdvė – Oslo namai“ kovo 20-ąją duris atvers unikali paroda. Joje fotografas Mindaugas Meškauskas pristatys fotografijas – ambrotipus, pagamintus vadinamąja šlapio kolodijaus technologija. Taip fotografijos buvo gaminamos XIX a. pabaigoje.

Mindaugas Meškauskas yra populiarių televizijos projektų režisierius.

"Šiais skaitmeninės fotografijos laikais, kai kiekvienas kišenėje nešiojasi fotografuoti galintį išmanujį telefoną, mane užvaldė noras sugrįžti prie analoginės fotografijos šaknų. Viskas prasidėjo nuo tarp senų daiktų atrastų paauglystėje naudotų fotoaparatų „Smena-8“, „Lubitel“ ir „Sokol-2“. Tačiau ilgainiui brendo noras išbandyti kažką „tikra“ – ne tik pagaminti fotografiją, bet ir kontroliuoti visą procesą nuo pražios iki pabaigos. Šlapio kolodijaus procesas – šis XIX amžiaus išradimas man tiko labiausiai. Šiuo metodu vaizdas yra sukuriamas ant stiklinės (ambrotipas), metalinės (ferotipas) ar akrilinės plokštelės. Tai tarsi magija. Kartą pabandęs pagaminti ambrotipą, jau nebegali sustoti. Atvaizdai stiklo ar metalo plokštelėse užburia, sidabro žvilgesys juodame fone suteikia paveikslėliui trimatį efektą. Žmonės fotografijose, atrodo, tuoj tuoj ims ir sujudės. Jų žvilgsniai prikausto, kartais negali atitraukti akių nuo atvaizdo kelias minutes", - pasakojo fotografas.

Apie kūrybinį procesą

Šlapios kolodijaus plokštelės procesas išrastas XIX viduryje, 1851 metais jį aprašė Frederikas Skotas Arčeris. Šis procesas greitai išpopuliarėjo, nes buvo žymiai saugesnis ir patogesnis, nei jo pirmtakas dagerotipijos procesas, o atvaizdai nepalyginamai ryškesni už tuo metu taip pat naudotą kalotipiją.

Pats procesas yra didelis iššūkis, o rezultatas priklauso ne vien nuo fotografo, bet ir nuo tikslios manipuliacijos chemikalais bei jų sąveikos. Visas procesas – plokštelės užliejimas kolodijumi, įjautrinimas, ekspozicija ir išryškinimas turi įvykti vos per keletą minučių, kol plokštelė dar šlapia (iš čia ir pavadinimas - šlapias kolodijus). Džiūti pradėjusi plokštelė praranda jautrumą šviesai, ir nuotraukos padaryti nebeįmanoma. Eksponavimas trunka labai ilgai dėl ypatingai mažo kolodijaus jautrumo šviesai. Kadangi pozuojančiajam neretai tenka išbūti nejudant keliolika ar net keliasdešimt sekundžių, portretai išeina tarsi sustingę laike. Tokiu būdu gaunamas „amžinas atvaizdas“ (graikiškai - ἀμβροτός — „nemirtingas“, τύπος — „atvaizdas“) yra ypatingai atsparus laiko poveikiui. Seniausi ambrotipai ir ferotipai jau skaičiuoja 160 ir daugiau metų, jie neblunka, nekeičia spalvos ir neišnyksta. Tai proceso metu išsiskyręs grynas sidabras ant stiklo ar dažytos metalo plokštelės.

Be to, gautas atvaizdas yra unikalus ir nepakartojamas - dviejų identiškų ambrotipų ar ferotipų pagaminti neįmanoma.

Ambrotipų ir ferotipų gamybai naudojama chemija yra ne tik brangi. Jos nelengva ir įsigyti. Atvaizdo gamyba užtrunka gana ilgai - reikalingas tiek fotografuojamo objekto, tiek plokštelės bei chemijos paruošimas, tiek ir paties atvaizdo gamyba.

Fotografijai naudojamas didelio formato dumplinis fotoaparatas. Nuo fotoaparato dydžio priklauso ir paties ambrotipo dydis.

Apie pirmuosius žingsnius

Pradėti nebuvo sunku. Informacijos, kaip veikia šis procesas, yra pilnas internetas. Galima atsisiųsti seniausias, detaliai procesą aprašančias, XIX amžiaus knygas, bendrauti su šlapio kolodijaus entuziastais visame pasaulyje. Kiek sunkiau Lietuvoje yra įsigyti reikiamos chemijos: Beveik visi šiame procese naudojami chemikalai yra toksiški, itin degūs ar net sprogūs, todėl didesnės jų dalies fiziniams asmenims neparduoda. Dėkui dievui, gyvename Europos Sąjungoje ir parsisiųsti per kurjerius galima beveik viską, kuo prekiauti neuždrausta kitose Europos šalyse.

Žinoma, prieš pradedant dirbti su tokiais chemikalais labai svarbu susipažinti su saugumo taisyklėmis, ir ne formaliai.
O vėliau jau prasideda didžiausią džiaugsmą teikiantys ieškojimai, nusivylimai, atradimai. Kūryba, kurios rezultatai dosniai atlygina visus vargus.

Apie parodą

Šioje parodoje pristatau savo draugų portretus. Fotografuoti šiuolaikinius žmones šlapio kolodijaus procesu yra iššūkis tiek pozuojančiajam, tiek ir pačiam fotografui. Pirma, labai sunku žmogui išaiškinti, kad sėdėti reikia nejudant ir ilgai. O tiesa tokia – net menkiausias judesėlis dramatiškai atsiliepia nuotraukos ryškumui.

Paprastai didžiuliame tempe gyvenantis šiuolaikinis žmogus nesuvokia, ką reiškia sėdėti nejudant. XIX amžiuje, siekiant pagaminti kuo ryškesnį atvaizdą, buvo sugalvoti specialūs galvos ir net rankų laikikliai, kuriuos įremdavo fotografuojamajam. Šiais laikais tenka griebtis tokių pačių priemonių. Visiems mano fotografijų herojams į galvą yra įremiamos atramos, tačiau nė jos nepadeda sutramdyti kai kurių vietoje nenustygstančių nenuoramų. Įtampa sėdint prieš milžinišką 300 mm lešį, kai šalia stovintis fotografas skaičiuoja sekundes ir meldžiasi, kad pozuotojas nė nekvėpuotų, tokia didelė, kad šis būtinai krusteli, ima mirksėti ir galiausiai – muistytis.

Darant šias šlapio kolodijaus nuotraukas paprastai susikaupiu ne tik aš pats, susikaupia ir fotografuojamasis. Kelios minutės apmąstymų, laukimo, suvokiant, kad bet koks neatsargus judesys sugadins tokį ilgą kelią iki rezultato, paprastai atsispindi gautame atvaizde. Tai yra kažkas giliau nei paviršutiniškos grimasos. Aš sakau, kad šiuose atvaizduose matyti žmogaus siela.