Visada apsuptas moterų

Fotografas S.Jokužys pasirinko tokią temą, kuri leidžia kurti visur ir bet kada

Žinomas uostamiestyje verslininkas, leidyklos-spaustuvės savininkas ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1976-ųjų Saulius Jokužys vakar Šv. Valentino dienos proga sau, artimiesiems ir bičiuliams įteikė dovaną – Klaipėdos fotografijos galerijoje atidarė autorinę akto fotografijos parodą „Era – S”. Joje 55-erių fotomenininkas pristato naujausius savo kūrybinius ieškojimus.

– Kas inspiravo šią jūsų parodą?

– Ji – apie moterį, jos ir vyro meilę, dviejų viena kitą traukiančių priešybių santykius. Kartais gana komplikuotus. Betgi mes vienas be kito negalime. Todėl ir paroda skirta vasario 14-ajai ir atidaryta Šv. Valentino – visų įsimylėjėlių dieną.

Tai mano naktinių darbų su kompiuteriu ir anksčiau bei dabar fotografuotos medžiagos apibendrinimas. Parodoje dominuoja moterų aktai, taip pat yra moters ir vyro kompozicijų. Didelio formato darbai – ant eksperimentinės fotodrobės. Ant tokios mūsų mieste nedaug kas galėtų sau leisti spausdinti. Bet ji – kaip tik mano darbams, šiek tiek pabrėžia jiems būtiną spindesį, ritmiką ir ekspresiją. Kartu parodome ir ką galime. Nes visa tai padaryta ne kažkur Amerikoje, Vilniuje ar Kaune, o čia, Klaipėdoje, mūsų spaustuvėje, su mūsų įranga. Turint tokią galimybę bepigu, sakysite, eksperimentuoti. Bet tai vėlgi savotiškas pažinimas – naujų technologijų įdiegimas, kitų galimybių išbandymas ir parodymas.

– Pats šios parodos darbus įvardijote kaip fotokompografiką. Gal paaiškintumėte, kas tai per technologija ir kodėl jums jos prireikė?

– Nors esu klasikinės fotografijos atstovas, bet dabar, kaip ir visi mes, neišvengiamai esu technologijos pažangos sūkuryje.

Pabandžiau sukurti iš savo fotografijų, savo vizijų apibendrintą miksą – fotografijos ir kompiuterio galimybių, kurios skirtos darbui su fotografija. Yra specifinės programos, kurios leidžia pasireikšti neribotai fotografo fantazijai. Kam anksčiau fotolaboratorijoje prireikdavo dviejų ar trijų dienų, kad padaryčiau kažkokio siužeto bent eskizą, tai dabar, įvaldžius įgūdžius, galima pasiekti žymiai greičiau ir daugiau paeksperimentuoti. Čia bent sau pamačiau kažką tokio, kas šiek tiek net baugina.

– Kodėl?

– Vis dėlto fotografijoje buvau įpratęs prie klasikinio grynai reportažinio kadro, kad negalima kištis į tave supančią aplinką – jeigu tu fotografuoji modelį, bandai įžvelgti jame vidų, gilumą arba jo lėkštumą ir visa kita. Čia darau ką kita. Žinoma, tema – meilės tema, vyras ir moteris, moteris ir vyras bei jų meilės tema. Todėl galiu čia sau leisti paeksperimentuoti, parodyti sprogimą. Gal nėra tokio ryškumo, kaip esame įpratę. Anksčiau ir mano fotografijose būdavo išskirtinai pabrėžtas ryškumas, kur kiekvienas odos lopinėlis išpieštas kaip dirvožemis. Dabar – viskas atvirkščiai. Nieko labai konkretaus. Moters ir vyro aktą bandžiau sudvasinti, vos ne padaryti kaip kultinį. Tai yra meldimasis tam. Traukos vienas kitam apoteozė. Kitąsyk gana nepadori poza, betgi mes ją naudojame, su ja mes gyvename. Bandau parodyti, kad vyro ir moters santykiai yra šventas dalykas.

– Jau kvietime pabrėžėte, kad ši paroda – suaugusiems. Tik jiems?

– Manau, pirmiausia jiems. Vis dėlto daug nuogo kūno. Atviro, iš arti. Gal ir juokinga šiais laikais tai pateikti su raide „S”, nes internetinėje erdvėje galime atrasti dar ne tokių dalykų. Bet dėl viso pikto aš ją suraičiau. Močiutėms, kad žinotų, kur vedasi savo anūkėlius. Kad neišsigąstų, nesipiktintų neįspėtos. Toji raidė nėra draudimas, tik perspėjimas.

– Ar savo fotografijas įsivaizduojate kitoje, ne parodinėje erdvėje?

– Šie darbai gana dekoratyvūs. Kitąsyk aktų neturi kur dėti, o šiuos jau matau kaip interjero detales. Galbūt ne viešoje vietoje. Bet jos turėtų gerai atrodyti intymioje erdvėje. Tarkim, miegamajame. Nors nebūtinai. Tai fotografijoje apibendrinti simboliai, kuriuose, tikiuosi, daugelis ras kažką sau pažįstamo, mielo, artimo.

– Ką turėjote omeny, parodą pavadindamas „Era – S”?

– Kaip jau minėjau, „S” raidė – kaip nuoroda ir perspėjimas. Ženklas – suaugusiems. Ir mano vardas ja prasideda. Bet „S” gali reikšti ir siaubą, sumaištį, sprogimą. Era – sprogimo era, kur viskas susimaišo. Vis dėlto gyvename XXI amžiuje. Jau aštunti metai, bet tik dabar pradedame susigaudyti, kur mes įžengėme. Į gana sudėtingą, beprotiško tempo amžių. Pirmieji dvidešimt metų tikriausiai tokie ir bus. Susivokimui.

– Susivokiant, koks vaidmuo jūsų gyvenime tenka fotografijai?

– Deja, fotografijai neturiu tiek laiko, kiek norėčiau jai skirti. Nes esu vis dėlto verslininkas. Gyvenu ne iš fotografijos. Fotografija man – kaip psichoterapija. Nes kiekviename iš mūsų begyvenant atsiveria ne vienas, o keli klodai. Kad jie nesupelytų, kartais žmogui reikia atrasti kažką savo, kur gali būti tas pats, bet ir visoks kitoks.

Fotografija man – vietoj sviesto ant duonos. Mano poreikiai nedideli. Pavalgyti turiu, darbo – irgi, veiklos – per akis. Versle nėra „po darbo“. Todėl kitąsyk susimaišo diena su naktimi ir darbas su fotografija, kuri visuomet su manimi.

– Ar seniai draugaujate su fotografija?

– Labai seniai. Nuo mokyklos suolo. O nuo pirmojo žingsnio į parodų sales prabėgo daugiau nei trys dešimtmečiai. Per tą laiką išbandžiau skirtingus fotografijos žanrus, raiškos galimybes ir priemones – nuo peizažo, portreto ir akto iki fotoreportažų spaudai ir socialinio buitinio žanro.

– Vis dėlto kodėl iš visų galiausiai išsirinkote būtent aktą, o ne kokį nors kitą žanrą, kuris jus toliau vestų?

– Ne paslaptis, aš visuomet mylėjau moteris. Man jos – dieviškos būtybės. Bet ne todėl. Norint padaryti gerą, tarkim, peizažinę fotografiją, reikia ne tik meistriškumo, bet ir labai daug laiko. Nepasakysi saulei, kad leistis ir kada tekėti, kokiam vėjui kada papūsti. Pavyzdžiui, nuvažiavęs šimtą kilometrų kažkur ant kalno gali stovėti tris dienas ir negausi tos šviesos, kurios tau reikia. O aktas visada leidžia kurti. Nebūtinai su fotoaparatu. Mintyse modeliuoji siužetą, galvoji, įsivaizduoji, kaip tai atrodys su vienu ar kitu modeliu, kuris geriau galėtų atskleisti tavo idėją.

– Ar lengva surasti modelių aktams?

– Prieš trisdešimt ar dvidešimt metų tai būdavo problema. Dabar lengviau atrasti savanorių modelių, yra ir profesionalių. Mano fotografijai profesionalūs netinka, nes jie yra jau „suštampuoti”. Man papozuoja mano gerbėjos, mano draugės. Tai yra labai slapta misija mano ir modelio santykiuose. Visose fotografijose tos asmenybės niekur neįvardintos. Ir žiūrovui jas atpažinti bus labai sunku.

– Koks moters vaidmuo jūsų paties gyvenime?

– Moteris yra mano mūza, įkvėpimo šaltinis. Visada esu apsuptas moterų – žmonos Birutės ir dviejų dukterų. Jei ne Birutės tolerancija mano kūrybiniams užmojams, šios parodos gal ir nebūtų. Vis dėlto tokia fotografijos sritis yra išskirtinė, ribinė – tarp vyro ir moters kartais susiklosto labai pavojingos situacijos. Moterys reikiamu momentu man padeda susikoncentruoti, suprasti ir išlaukti. Jos mane paskatina, paragina, pastūmėja. Ne tik žmona, bet ir visa šeima, draugės, pažįstamos, iš kurių daug pasisėmiau įžvalgumo, pasiaukojimo, gyvenimiškos išminties.

– O versle pats – seniai? Ar jame fotografija praverčia?

– Greitai mūsų leidykla-spaustuvė švęs 20-metį. Buvome viena iš pirmųjų privačių įmonių, įregistruotų Klaipėdos mieste.

Versle padeda bet kokios žinios. Man pasisekė, kad fotografija su poligrafija labai susiję. Grynai technologine prasme. Nors poligrafijoje yra dar daugybė kitų dalykų, kuriuos reikia išmanyti.

– Jūsų dukros irgi toli nuo tėčio nepabėgo?

– Jaunesnioji Vaiva fotografuoja, Klaipėdoje turi savo studiją. Aš ją atkalbinėjau, nes fotografija – gana sunki duona. Kaip ir bet kokios grynai kūrybinės ar pusiau kūrybinės profesijos žmonėms. Bet ji užsispyrė, pabandė ir jai patiko. Nors baigusi du aukštuosius mokslus visai ne šioje srityje. Dabar jai pats įdomiausias – pažinimo periodas. Labai patenkinta, mokosi, turi didelę klientūrą, susilaukia gerų atsiliepimų. Galvoju, gal iš manęs ji daugiau išmoko ne fotografuoti, o bendrauti su žmonėmis. Nes kaip mokytojas fotografijoje nesu pats geriausias. Nuolat kritikuoju. Kartais mane kiti net sustabdo ir primena, kad turėčiau tarti ir pagiriamąjį žodį.

O vyresnioji Eglė gilinasi į poligrafijos verslo reikalus. Ją įdarbinau mūsų leidykloje-spaustuvėje rinkodaros vadove. Ji bando man padėti.

Taigi abi mergaitės – greta, neleis man nukrypti nuo doros kelio.

– Ar kūryboje jums sunku įgyvendinti tai, ką norisi?

– Niekada neįgyvendinu to, apie ką svajoju. Jei iš svajonės realybe tampa bent pusė, tai labai daug. Tapk pats sau geriausiu, - sakau sau. Ne kažkam kitam, o sau pačiam. Begyvendamas supratau, kad reikia saugoti save, rūpintis savimi ir apie save gerai galvoti. Nes tada gerai galvosi ir apie kitus. Jei save nuolat kritikuosi, niekinsi ir smerksi, ir tau, ir kitiems dėl to bus tik blogiau.

Apskritai į viską stengiuosi žiūrėti su dalele autoironijos – į pasisekimus ir praradimus. Jei žiūrėčiau labai rimtai, turbūt „nupuščiau“. Juokinga matyti, kaip kiti kartais susireikšmina.

...Ir vis dėlto tikra fotografija yra reportažas. Tai, nuo ko kažkada pradėjau, dirbdamas spaudos fotografu.