A. Marcinkevičius mirė jaunas, būdamas 24-erių, kūrė tik keletą metų, tačiau, pasak fotografijos istorikės, parodos kuratorės bei ką tik išleistos knygos apie A. Marcinkevičių autorės Margaritos Matulytės, tų kelerių metų aktyvios kūrybinės raiškos pakako, kad jo vardas būtų įrašytas į Lietuvos kultūros istoriją.

Pirmoji personalinė A. Marcinkevičiaus paroda „Optimistai ir skeptikai“ atidaryta praėjus 56 metams nuo jo mirties. Šiemet jam būtų sukakę 80 metų, tačiau ne sukaktis paskatino surengti jo parodą, sako vienas jos iniciatorių, fotografo sūnus Saulius Marcinkevičius, išsaugojęs tėvo archyvą, o A. Marcinkevičiaus vardo įtraukimas į Lietuvos fotografijos antologiją, kai prieš keletą metų reikėjo atsiųsti tėvo nuotraukų. Tuomet drauge su žmona suskaitmenino visą archyvą – per 1000 negatyvų. S. Marcinkevičius tėvo neteko būdamas vos dvejų metų, sako, jo nepamenantis, tačiau kiek paaugęs visada mėgo žiūrėti jo nuotraukas.  

„Jis buvo mistinė asmenybė. Su mama per Vėlines vis važiuodavom į Rasų kapines. Jis man iš tų Rasų. O aišku, kai užaugau, pradėjau žiūrėt nuotraukas, jos man pasirodė gražios ir netikėtos“, – sakė fotografo sūnus S. Marcinkevičius.

Su A. Marcinkevičiaus vardu siejamas naujas Lietuvos fotografijos etapas – išsilaisvinimas iš totalitarinės ideologijos suformuotų stereotipų ir posūkis į modernesnę raišką. Tačiau ši nuostata buvo paremta tik keliais fotografo darbais ir skurdžiais faktais apie jo veiklą, todėl Marcinkevičiaus vaidmuo lietuvių kultūros raidoje buvo šiek tiek mistifikuojamas, sako parodos kuratorė M. Matulytė. Šiandien kalbame apie menininką, kuris per labai trumpą laiką sukūrė reiškinį mūsų kultūroje.

„Adauktas gal dėl to, kad buvo maksimalistas, idealistas, gana drąsiai įsiveržė į tą suakmenėjusią nuo totalitarinio stereotipo fotografijoje terpę ir įnešė kažką labai gaivaus, jis buvo labai jaunas. Mes kalbam apie žmogų, kuris padarė milžinišką šuolį mūsų kultūros istorijoje būdamas vos 21–23 metų, jo kūryba tęsėsi nuo 1957 iki 1959, bet jis padarė tiek, kad galim kalbėti apie epochos žmogų“, – įžvalgomis pasidalino parodos kuratorė dr. M. Matulytė.

Pateikęs fotografiją „Skeptikai“ (1956 m.) A. Marcinkevičius įstojo į Maskvos Visasąjunginį kinematografijos institutą, į operatorystę, tačiau dėl sveikatos ir lėšų trūkumo studijas nutraukė ir grįžo į Lietuvą.

Dirbdamas „Literatūroje ir mene“, „Jaunimo gretose“, „Švyturyje“ fotografas parengė reportažų iš Kauno hidroelektrinės statybų, sporto varžybų, Ventės žvejų, žemdirbių gyvenimo, sukūrė nemažą ano meto menininkų portretų galeriją, o parodos afišos nuotraukoje – tuometė Vilniaus universiteto filologijos studentė, vėliau tapusi režisiere Irena Bučienė. Paroda nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki rugsėjo vidurio, vėliau darbai bus eksponuojami Kauno fotografijos galerijoje. Drauge su paroda leidykla „Apostrofa“ išleido ir fotografijos istorikės M. Matulytės knygą apie A. Marcinkevičių.

Daugiau – reportaže.