Wędziagolskiai iš Zavišonių

Vilniaus–Lydos plente išsukę į Zavišonis šiandien veltui ieškotume bajorų Wędziagolskių (herbas „Pomian“) dvaro, vadinto platanalapio klevo (lenk. “Jawor”) vardu ir plačių sąsajų su profesoriaus Tado Ivanausko (Iwanowskių) šeima.

Zavišonyse stūkso tik dvaro sienų griaučiai, Wędziagolskių lėšomis įsteigtoje Jósefo Piłsudskio vardo mokykloje nūnai – gyvenamasis namas su užrašu „piktas šuo“.

Rusijos karas Ukrainoje ilgam užvėrė Peterburgo archyvus, kuriuose saugomi dokumentai padėtų stropiai rekonstruoti faktais pagrįstą tų dviejų šeimų istoriją, tad vietovės dvidešimtojo amžiaus įvykiai liko tik Karolio Wędziagolskio (1885–1974) atsiminimų knygoje, kurią Londone 1972-aisiais išleido lenkų emigrantų kultūros fondas.

Bičiulystė: K. Wędziagolskis savo atsiminimuose dėstė apie bendrą darbą, nuotykius ir bičiulystę su bene garsiausiu Rusijos teroristu – Socialistų revoliucionierių partijos kovinio sparno autoritetu B. Savinkovu (iš kairės: J. Piłsudskio adjutantas plk. Bolesławas Wieniawa-Długoszolski, Tėvynės ir laisvės gynimo sąjungos vadovas B. Savinkovas, J. Piłsudskio atstovas ryšiams su Rusijos emigrantais K. Wędziagolskis). Jósefo Piłsudskio instituto Londone nuotr.

1994 m. į Zavišonis iš Krokuvos atvykęs Karolio sūnėnas Michalas (1927–2013) nostalgiškų straipsnių apie savo tėviškę parašė Lietuvos lenkų sąjungos „Mūsų laikraščiui“ („Nasza gazeta“), apleistą dvarvietę juose pavadinęs „Atlantida“.

Paauglio sąmonėje įsirėžė ne politinės šeimos narių biografijos, o metų laikai, sniegas bei didieji socialiniai istorijos lūžiai, lydimi lėktuvų gausmo, tankų ir šūvių tratėjimo. Pastarųjų Zavišonyse būta nemaža. Čia Michalas sutiko Antrojo pasaulinio karo pradžią ir dvi okupacijas.

Iš prašmatnios savo vilos su vaizdu į miegūstą tvenkinį dėdė Karolis išvyko į Varšuvą Antrojo pasaulinio karo pradžioje, lemtingąjį 1939 m. rugsėjį, kai pamažu ėmė aiškėti, kad Vokietijos užpultai Lenkijai sąjungininkai teiks labiau moralinę nei kovinę pagalbą.

Pikantiškiausia dinastijos biografija išgarsėjo šeimos jaunėlis Karolis.

Nusigavęs į Rumuniją, o iš ten – į Italiją, Karolis iš Zavišonių iškvietė žmoną su dukra ir išplaukė į Braziliją.

Dėdę Bronislawą 1939 m. spalį suėmė NKVD. Iš kalėjimų jis nesugrįžo, buvo nužudytas Rusijoje. Lenkiškuose šaltiniuose egzistuoja dvi jo mirties datos: 1941 m. ir 1942 m. Pastarieji su nuoroda į Katynę prie Smolensko.

Kai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Zavišonyse vėl pasirodė Raudonoji armija, šeimininkams namus teko užleisti kariškiams. Sugrįžo ir NKVD, nuo kurio jaunasis Wędziagolskis spruko į Vilnių. Čia 1945 m. sausį jis „pasisiūlė savanoriu“ į Zygmunto Berlingo Maskvoje suformuotą lenkų savanorių diviziją.

Per pirmąjį 1945 m. pusmetį į Lenkiją iš Lietuvos persikėlė 3,5 tūkst. tokių „savanorių“, Šalčininkų apylinkėse liko tik moterys. Paskutinės Michalo tetulės, mama ir pusseserės iš Zavišonių išvažiavo pagal 1946–1947 m. lenkų repatriacijos programą.

Kai sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Michalas sugrįžo apžiūrėti gimtosios „Atlantidos“, iš jos akacijų alėjų buvo likusi tik viena medžių eilė. Antroji alėjos pusė buvo iškirsta, kai tarybinis ūkis vedė šilumos vamzdyną.

Kadaise Wędziagolskių šeimoje augo keturios dukterys: Sofija, Helena, Ana ir Jadvyga bei trys sūnūs. Mergaitės pabaigusios mokslus Peterburge ištekėjo ir persikėlė gyventi į Varšuvą. Sūnūs pasidalijo žemes Zavišonyse ir atokiau nuo mamos Karolinos medinio dvarelio pasistatė savo mūrus.

Asmenybė: Wędziagolskių šeimos jaunėlis Karoliskartusu T.Ivanausku Peterburge iki Spalio perversmo valdė bendrą mokslo priemonių ir žaidimų įmonę „Zootom“. Wędziagolskių šeimos albumo nuotr.

Nuosekliai savo tapatybę sieję su Lenkija, vyriausias Bronislawas tapo caro, vėliau 1917 m. vasario Laikinosios Rusijos vyriausybės, po to – baltagvardiečių, galiausiai, lenkų armijos pulkininku ir parlamentaru.

Antrasis brolis Pawelas, ranką išmiklinęs karinių įtvirtinimų statyboje, tapo architektu. Jauniausiasis Karolis – eseras, dalyvavęs dviejose Rusijos (1917-ųjų vasario ir spalio) revoliucijose, virto J. Piłsudskio patikėtiniu ryšiams su Rusijos legionieriais ir mėgėju rašytoju-memuaristu.

Tragiška architekto lemtis

Vilniaus berniukų gimnaziją Pawelas Wędziagolskis (1883–1929) baigė aukso medaliu, o Peterburge gavo tris diplomus – universiteto Matematikos fakulteto bei Karo ir Meno akademijų, tačiau pasirinko architektūrą.

Apsigyvenęs Varšuvoje jis projektavo rūmus, laisvąjį universitetą, geležinkelio mazgus. Tuo pat metu jis priklausė Vilniaus dailininkų draugijai, rašė straipsnius draugijos žurnalui „Vidudienis“ („Poludnie“), meno muziejuje steigė skulptūrų galeriją.

Vienas žymesniųjų jo Vilniuje įgyvendintų darbų – 1926 m. rekonstruota ir kulto apeigoms pritaikyta šv. Ignacijaus Lojolos jėzuitų bažnyčia.

Caro laikais išgriovus altorius bažnyčia buvo paversta Preobražensko pulko „patalpomis“, kuriose 1869 m. įsikūrė karininkų klubas ir kazino.

Lietuviškuose šaltiniuose paprastai minimas kitas bažnyčios pertvarkos projekto autorius – Juliusz Kłossas (1925 m.). Tačiau pro istoriografų akis prasprūsta svarbi smulkmena, kad 1926 m. P. Wędziagolskis pirmtako J. Kloso projektą perdirbo.

Šiandien vilniečiai bažnyčią žino šv. Ignoto pavadinimu. Joje vėl įsikūrė kariūnų sielovadininkai – Lietuvos kariuomenės ordinariato katedra. Per bemaž šimtmetį po Wędziagolskio rekonstrukcijos bažnyčia spėjo pabūti ir kino studijos sandėliu, ir paveikslų galerija, net Šv. Kristoforo orkestro repeticijų patalpa, todėl apie architekto vizijas pasakoja tik brėžiniai.

Nepabaigęs statyti savo namų Zavišonyse Pawelas žuvo 1929 liepos 1 d., prislėgtas toms statyboms šeimos miške kertamos pušies. P. Wędziagolskis paliko du mažamečius sūnus, vadovėlį kariuomenei „Kariniai tiltai“ bei architektūros studiją „Itališkų paminklų proporcijos. Colleoni ir Markas Aurelijus“. Dienraštyje „Kurier Warszawski“ išspausdintame nekrologe jis vadintas „lietuvių milžinu“.

Liko nebaigti ir Zavišonyse jo statyti „Draugų namai“, kurių kiemą turėjusi puošti raito J. Piłsudskio skulptūra. Projektas virto J. Piłsudskio vardo mokykla, inauguruota 1931 m.. Šiandien ten gyvena žmonės, pakabinę iškalbingą perspėjimą „Piktas šuo“.

Pulkininkas ir parlamentaras

Bronislawas Wędziagolskis (1875–1941) revoliucijų krečiamoje Rusijoje pulkų pavadinimus keitė kaip kojines: 1904-aisiais jis gynė japonų apgultą Port Artūro uostą Mandžiūrijos Liao-Dungo pusiasalyje. Po pralaimėto karo ir 1905–1907 m. revoliucijos 4-ajame, vėliau 14-ajame Rytų Sibiro šaulių pulke jis išsitarnavo iki „štabskapitono“ (apytikriai kapitono rangas caro kariuomenėje).

Jokių apdovanojimų Bronislawas nepelnė, bet 1917 m. vasario revoliucija jį vis tiek iškėlė į karybos aukštumas: aštuonis mėnesius gyvavusioje Laikinosios vyriausybės kariuomenėje 34 metų karininkas tapo generolu ir ėmė vadovauti 78-ajam Sibiro šaulių pulkui.

Kitas Vilniaus gimnazijos auklėtinis – Ašmenos apskrityje gimęs Liucjanas Żeligowskis (herbas „Gulbė“) taip pat buvo rusų–japonų ir Pirmojo pasaulinio karo veteranas. Po daugybės karjeros zigzagų jis atsidūrė Kubanėje, kur oficialiai turėjo padėti Rusijos Pietų armijos vadui „baltųjų“ generolui Antonui Denikinui, o iš tikrųjų – kūrė lenkų savanorių legionus.

Kai revoliucija virto pilietiniu karu, į Omską baltagvargiečių pajėgoms vadovauti atsikraustė niūrus admirolas Aleksandras Kolčiakas, per dvejus metus praliejęs daug kraujo, bet bolševikų nesustabdęs. B. Wędziagolskis nuo jų pabėgo į pietus – pirma Kijevą, o iš ten – į Kubanę, kur tikėjosi prisijungti prie generolo L. Żeligowskio legionierių.

Pakeliui patekęs į turkų nelaisvę ir iš jos ištrūkęs, laisvajame Odesos uoste B. Wędziagolskis įlipo į garlaivį ir išplaukė į Paryžių pas kitą lenkų generolą – Józefą Hallerį. Netrukus Bronislawas vėl grįžo į tėviškę, kur 1920 m. pradžioje ėmė vadovauti Lydos pėstininkų pulkui, o vėliau – II-osios Lietuvių-gudų divizijos II-ajai brigadai, po Lenkijos vėliava subūrusiai lenkų kilmės savanorius.

Su L. Żeligowskiu rasti bendrą kalbą jam nebuvo sunku – abu caro karininkai buvo iš „Kresų“, Lietuvos-Lenkijos-Baltarusijos žemių „paribio“. Už lemtingą karinę pagalbą L. Żeligowskis generolą Bronislawą paskyrė Laikinosios Vidurio Lietuvos Vykdomosios komisijos Aprūpinimo departamento direktoriumi, kuriame jau darbavosi prof. Tado Ivanausko brolis Waclawas. Kitas T. Ivanausko brolis – Stanislawas – karininkas iš lenkiškųjų Gardino savigynos pulkų – Vidurio Lietuvos komisijoje gavo valdytojo vietą Aprūpinimo departamente.

Vilnijos lenkų balsais 1920 sausio 8 d. išrinktas į Lenkijos Seimą, B. Wędziagolskis prisijungė prie centro dešiniosios lenkų liaudies „Piastų“ frakcijos ir joje dvi kadencijas atstovavo Vilniaus-Trakų apygardai. Kolegų ir bičiulių jis laikytas uoliu pilsudskininku.

Atsiminimuose – apie grasiausią Rusijos teroristą

Pikantiškiausia dinastijos biografija išgarsėjo šeimos jaunėlis Karolis (1885–1974), kartu su T. Ivanausku Peterburge 1912–1917 m. Panteleimonovskaja g. Nr. 8 valdęs bendrą mokslo priemonių ir žaidimų įmonę „Zootom“.

Iki mūsų dienų išliko dvi Karolio atsiminimų knygos. Pirmąją, pavadinimu „Savinkovas“, 1962 m. Niujorke išspausdino rusų emigrantų literatūros almanachas „Naujasis žurnalas“ („Novij žurnal“). Joje K. Wędziagolskis pasakojo apie bendrą darbą, nuotykius ir bičiulystę su bene garsiausiu Rusijos teroristu – Socialistų revoliucionierių partijos kovinio sparno autoritetu Borisu Savinkovu (1879–1925).

Ilgus metus teroristų organizacijos nariai persirenginėdami karietų vežikais ir gėlių pardavėjais dėliojo bombas, 1902–1906 m. nužudžiusias penkis aukščiausio rango caro pareigūnus. Dar keturi atentatai prieš aukščiausius caro pareigūnus baigėsi nesėkme.

Medžioklė: Šalčininkuose XX a. antrajame dešimtmetyje: iš kairės Helena ir Ana Wędziagolskos, antrame plane trys jų broliai: Bronisławas, Karolis ir Pawełas.

Nepavyko ir pasikėsinimas į Maskvos generalgubernatorių Fiodorą Dubasovą. Slaptoji caro policija į kovos grupę infiltravo savo agentų, sugavo ir nuteisė iš Kauno kilusį organizacijos vadovą Grigorijų Geršuni (1870–1908).

Po 1917 m. vasario revoliucijos B. Savinkovas, tapęs Laikinosios vyriausybės kariuomenės vadu, nesėkmingai organizavo pasipriešinimą bolševikams, Paryžiuje telkė pagalbą admirolui A. Kolčiakui, o galiausiai persikraustė į Lenkiją. Ten iš rusų karo belaisvių jis suformavo pėstininkų ir kavalerijos divizijas, padėjusias J. Piłsudskiui kovoti su bolševikine Rusija. Karinį Lenkijos ir B. Savinkovo bendradarbiavimą koordinavo jo senas pažįstamas K. Wędziagolskis.

J. Piłsudskio pusėje kovėsi apie 80 tūkst. B. Savinkovo vadovaujamų rusų, kuriuos subūrė Tėvynės ir laisvės gynimo sąjunga. Kariūnai ir vadai, K. Wędziagolskio žodžiais, priminė ginkluotų gaujų vadus, kuriems chaosas ir žiaurumas buvo norma. Lenkijos ir bolševikų karo metu B. Savinkovas gyveno Varšuvoje, kur veikė ir jo sekretoriatas, rusų kalba leidęs laikraštį „Už laisvę“.

1920 m. rugpjūčio 25 d. trylika dienų trukęs mūšis dėl Varšuvos, kuriame 10 tūkst. Rusijos karių žuvo, 30 tūkst. buvo sužeista, o 66 tūkst. paimti į nelaisvę. Pasirašydami Taikos sutartį Rygoje (1921 kovo 18 d.) bolševikai pareikalavo jiems išduoti B. Savinkovą. Netrukus jis su keliais bendraminčiais ir širdies dama buvo palydėtas iki Lenkijos sienos.

B. Savinkovui pavyko išsprūsti. Apie teroristo misiją jis parašė keturis blankius romanus: „Blyškus arklys“ (1909 m.), „Ko nebuvo“ (1912), „Teroristo memuarai“ (1917) ir „Juodas arklys“ (1923). Parodomajame bolševikų teisme Maskvoje pripažinęs pralaimėjimą ir mįslingomis aplinkybėmis žuvęs iššokdamas pro kalėjimo langą B. Savinkovas amžininkų laikytas kultiniu herojumi.

Nenuostabu, kad K. Wędziagolskis, artimai pažinojęs B. Savinkovą, rusų kalba parašė beletrizuotus tos draugystės atsiminimus. Į anglų kalbą išversta jo knygelė kiek kitokiu pavadinimu – „Teroristo portretas“.

Niujorke ji buvo išleista tik 1988 m., daugiau kaip dešimtmečiui praslinkus po autoriaus mirties Brazilijoje. Ažiotažo knyga nesukėlė. Šiandienos skaitytojui tekstas kelia atlaidžią šypseną, nes įdomiausia joje būtų tai, kas nutylėta, – paties Karolio veikla ir patirtys.

Nostalgija: į Zavišonis iš Krokuvos atvykęs Karolio sūnėnas Michałas nostalgiškų straipsnių apie savo tėviškę parašė Lietuvos lenkų sąjungos „Mūsų laikraščiui“ („Nasza gazeta“), apleistą dvarvietę juose pavadinęs „Atlantida“. Daivos Vilkelytės nuotr.

Antroji K. Wędziagolkio knyga „Atsiminimai“, kurią autorius baigė 1971-aisiais, pelnytai buvo apdovanota lenkų emigracijos leidėjų „Metų knygos“ prizu.

Fabula joje dėstoma mini novelėmis, kurios prasideda Zavišonių dvare. Reikliam skaitytojui jose pernelyg gausu literatūros ir stinga faktografijos.

Atsakymo, kaip iš tikrųjų Besarabijos užfrončio administracijos karininkas K. Wędziagolskis, turėjęs kuklią tarnybą Černivci miestelyje, staiga tapo Rusijos Laikinosios vyriausybės Aštuntosios armijos komisaru, joje ieškotume veltui.

Tačiau Zavišonių „Atlantidos“ gyventojo pasakojimas ir neprivalo būti realistiškas. Lietuvoje lenkų kalba jį 2009-aisiais išleido fondas „Vilniaus klodai“ ir leidykla „Czas“.