„Kolegė yra pasakiusi: visai nesvarbu, koks būtų projektas, kokia laida, vis tiek tu kalbėsi apie Lietuvą ir jos žmones, kaip jie gyvena, ką jie valgo, ką kalba su savo giminaičiais. Mane domina žmogus, kuris gyvena ne tik didmiestyje. Nesigailiu nei vienos savo laidos. Myliu savo herojus, nes tie žmonės yra Lietuvos druska. Jie padūkę, naivūs, aikštingi. Tu pabandyk pakalbinti suvalkietį. Pabandyk suspėti paskui dzūką“, – siūlo pašnekovė. 

Ji pasakoja, kad patirtys su žmonėmis įsimena ilgam, viena tokių – kai ruošdama laidą apie spanguoliavimą pirmą kartą pabuvojo raiste. 

Man patinka būti tarp žmonių, man jie yra atgaiva ir savotiška kupra, nes jie visą laiką yra šalia. Nieko negaliu padaryti, myliu tuos žmones ir myliu televiziją.

„Nebesideru, kai perku spanguoles. Žinau, kaip sunkai tai atsieina. Jauniausia spanguoliautoja buvo 75 metų. Nespėjom nei vienas. Tįsėmės kaip krokodilai, o jos straksėjo kaip stirnos. Va tau ir bobutė“, – šypsosi Z. Kelmickaitė.

Sukūrusi ne vieną televizijos bei radijo laidą, Z. Kelmickaitė visuomet daug dėmesio skyrė ne tik paprastam Lietuvos žmogui, bet ir tradicijų puoselėjimui. Tai, pasak pašnekovės, paskatino tuometėje konservatorijoje sutikti kolegos.

„Mūsų kursas buvo ypatingas. 30 metų nebuvo tokio kurso. Visi buvom žingeidūs, padūkę, norėjom kažką pasiekti“, – prisimena moteris. Ji pasakoja, kad su bendramoksliais dažnai dainuodavo net ir persirengimo kambariuose po užsiėmimų.

„Ar kompozitorė būsima, ar pianistė, kaip uždainuosim, rėkiam visi. Jautėm poreikį būti su tradicine kultūra, ji buvo gyva. Kaimas buvo gyvastingas, pilnas dainų. Visada atsimenu tokios suvalkietės pasakymą: tu, vaikeli, tai ir iš cigonkos vaiką išmonytumei. Tiek pristodavom prie tų žmonių – mums reikia, kitaip išmes iš konservatorijos, padainuokit, pašokit. Ir tie žmonės mums atsiverdavo“, – pasakoja muzikologė. 

Z. Kelmickaitei baisu, kai net jauni žmonės dėl visko skundžiasi, o ko nors keisti nesiryžta. Aktyvi moteris stebisi, kiek daug aplink yra niekuo nesidominčių žmonių.

„Sudėtingiausia, kad žmonės norėtų būti tokiais, kokie jie nėra. Atvažiuoji, o jie sako: oi, čia nerodykit, čia senas televizorius, čia dar kas nors. Jeigu bus smarkiai negražu, mes neparodysim. Parodysim iki pusės. Nesvarbu, kad čia katinai apdraskė ar vaikiukas apipaišė. Mūsų užduotis parodyti gyvą, natūralų, gal verkiantį, gal suirzusį arba atvirkščiai.

Yra tiek kuriančių, laisvėjančių žmonių. Niekada tiek negaudavau laiškų iš giminių, dukrų ar sūnų, kurie siūlytų: mano mama daro, siuva, parodykit, nes jūs parodot tokius įdomius žmones. Man smagu, tada suprantu, kad mes rodom žmones, kurie reikalingi Lietuvai“, – tikina muzikologė. 

Pasaulis atsivėrė, žmonės po truputį laisvėja. Tai turi būti matoma ir ekrane, žiūrovai nemėgsta netikrumo, įsitikinusi Z. Kelmickaitė.

„Turi būti žaismingas, nes gyvenimas toks. Aš pati tokia. Kitas – kitoks, galbūt su amžina rūpesčio raukšle. O man patinka būti tarp žmonių, man jie yra atgaiva ir savotiška kupra, nes jie visą laiką yra šalia. Nieko negaliu padaryti, myliu tuos žmones ir myliu televiziją“, – sako Z. Kelmickaitė.