Vis dėlto mūsų šeimos kelionėje į Šri Lanką atrasti brangakmeniai – vietinių žmonių šypsenos, geranoriškumas, svetingumas – šviečiantys lyg perlai net ir esant tokiai sudėtingai politinei, ekonominei situacijai šalyje.

Kolombas: protestuotojų minioje

Vos lėktuvui nusileidus į Šri Lankos sostinę Kolombą, mus apspinta taksi vairuotojai. Jų siūlomos kainos – 45 doleriai už kelionę iki mūsų viešbučio, esančio už 35 km, – visiškai neatitinka gandų apie šią pigią turistams šalį.

Užsimetę kuprines ant pečių sprunkame iš oro uosto teritorijos ieškoti tuktukų. Vairuotojai vienas per kitą kažką šaukia apie ekonominę krizę, pabėgusį prezidentą ir aukštas degalų kainas. Hmm?.. Šioje vietoje reikėtų pasakyti, kad, prieš skrisdami į Šri Lanką, neatlikome namų darbų ir pro ausis praleidome įvykius, šiuo metu vykstančius saloje.

Mūsų viešbutis pačiame sostinės centre. Gatvės iki jo pasitinka taikiomis žmonių eitynėmis ir ryškiais plakatais „GOTA go home!“ Gota – tai susikompromitavęs Šri Lankos prezidentas Gotabaya Rajapaksa, šiuo metu gavęs prieglobstį Maldyvuose, o vietoj savęs laikinuoju šalies vadovu paskyręs ministrą pirmininką Ranilą Wickremesinghe. Anot viešbučio administratoriaus, žmonės nepasitiki jais abiem – štai kodėl, net gavus prezidento atsistatydinimo raštą, protestai Kolombe tęsiasi.

Miestas pilnas ginkluotų kariškių ir policininkų. Vieni šypsosi mums pro kaukes, kiti tveria metalinių strypų užtvaromis siauras centro gatveles, treti siūlo užsukti į Prezidento rūmus, kurie virte verda nuo žmonių gausybės. Rodos, visa Šri Lanka šiandien čia sumanė surengti nemokamą apžvalginę ekskursiją ir pasimaudyti savo nemylimo vado baseine. „Norite užeiti? Galite ir jūs… – draugiškai moja mums žmonių apgultus rūmus taikiai stebintys kariškiai. Atsisakome. Iš pradžių turime išsiaiškinti, kur centrinė geležinkelio stotis – ryt iš pat ryto ruošiamės sprukti iš sostinės. Gauti atsakymai nedžiugina: šiandien streikas – traukinių ir autobusų vairuotojai taip pat streikuoja. Rytoj – kaip Dievas duos…

Pasukę Marinos (uosto krantinės) link, sutinkame vis daugiau demonstrantų. Dauguma su Šri Lankos vėliavomis. Stebimės, kad į taikias demonstrantų gretas įsijungia ir šeimos su mažais vaikais, suvažiavę savo tuktukais. Kas vaikštinėja krantine, kas sėdinėja valgydami kažką iš bananų lapų. Kiti moja iš tolo ir klausia, iš kur mes. Lithuania jiems kažkodėl asocijuojasi su Ukraina.

Paslėpta: Budos danties relikvija jau daugybę metų saugoma Kandyje už šių auksu tviskančių durų. Triskart per dieną vienuoliai atlieka specialią jos pagerbimo ceremoniją / R. Rožinskienės asmeninio albumo nuotr.

Saulė kaišioja snapą pro balzganus Šri Lankos debesis ir Indijos vandenyno spalva šiek tiek primena Baltijos jūrą. Tik šiukšlių pakrantėje pas mus gerokai mažiau. Čia jų – kalnai. Kraupokai atrodo juodvarnių pulkai, tampantys iš šiukšlynų visokį gėrį, o tolumoje – skanduočių triukšme, garsiakalbių gausme paskendę Parlamento rūmai. Visur, kur akys užmato, plėvesuoja juodos vėliavos, tarsi liudijančios vargingą šalies būvį.

Tolumoje pastebime skruzdžių didumo žmogeliukus, stovinčius ant gražaus balto tilto, dizainu primenančio dramblio iltį. Priėję arčiau gėrimės puikiu miesto architektų sumanymu. Atrodo, kad ši vieta turėjo būti sostinės vyšnaitė ant torto – reklaminės nuotraukos rodo kažką panašaus į Dubajaus Palmės salą, apsodintą dangoraižiais. Deja… Ir tai, kas pastatyta, jau dūla, o ateities statybos Šri Lankos krizės akivaizdoje atrodo labai miglotai.

Aplinka: Indijos vandenyno pakrantė Kolombo centre būtų kur kas gražesnė, jei ne aplink besimėtančios šiukšlės / R. Rožinskienės asmeninio albumo nuotr.

Traukiniu į Kandį

Naktį miegu prastai. Neduoda ramybės klausimas, ar pavyks ryte pasipustyti padus ir pasiekti salos vidurį: Kandį (Kandy), Sigiriją (Sigiriya) ar Dambulą (Dambulla) – nesvarbu.

Keliamės anksti. 7 val. mūsų traukinys išvažiuoja į Kandį – šalies kultūros ir folkloro lopšį. Ten yra garsioji Budos danties šventykla. Skubame – labai nesinori pavėluoti ir pasilikti sostinėje. Miestas jau pabudęs. Kareiviai ir vėl konstruoja metalines užtvaras, matyt, laukdami demonstrantų puolimo. Stotyje mus pasitinka banguojanti žmonių jūra. Vieni važiuoja su seniau pirktais bilietais, kiti tiesiog dabar perka bilietą, dar – lauknešėlį su šviežiai skintais vaisiukais iš šaižiais balsais rėkaujančių prekiautojų, ir šoka į bendrą vagoną. Ar išeis pasėdėti per 2,5 valandos kelionę iki Kandžio – nežinia.

Kandžio link: traukinukas puškuoja per vešlią džiunglių lapiją, o trumpi tuneliukai linksmina vietinių vaikus / R. Rožinskienės asmeninio albumo nuotr.

Kondicionierius brangiajame vagone (bilietai trims kainavo 12 eurų!) šaldo net pasispardydamas. Gerai, kad įsidėjau megztuką ir skarų. Apsivyniojusi jomis stebiu, ką rodo didieji panoraminiai langai. Visas tris valandas jų ekrane – vešliai žalia džiunglių lapija. Priartėjus prie kokio miestelio pasimato vienas kitas vietinis, pėdinantis traukinio bėgiais. Praleidęs traukinį jis ir vėl lipa ant jų, nes kito kelio per džiungles nėra. Pravažiuojame daugybę trumpų tunelių. Juos pamatę gražūs it lėlės vietinių vaikai krykščia iš laimės, bėga prie akimirksniu pajuodusių langų stiklo, o laimingi tėveliai juos fotografuoja.

Budos danties paieškos

Pagrindinė atrakcija Kandyje – Budos danties šventykla. Į ją žmonės eina baltai apsirengę. Balta simbolizuoja tyrumą. Batus palieka už durų. Šri Lankoje dar gaji kastų sistema, tad ties šventyklos slenksčiu visi susilygina ir šlepsi basomis.

Prie įėjimo gali nusipirkti dubenį mėlynųjų vandens lelijų ir paaukoti jas Budai. Tai – nacionalinis Šri Lankos augalas, kvepiantis labai švelniai ir subtiliai. Beje, kvapai Šri Lankoje – dar vienas didelis malonumas. Kad ir kur nueitum – vietos parduotuvėlę, svečių namus ar kavinę, – tave pasitiks malonus natūralių smilkalų aromatas.

Ritualas: prieš įeidamas į bet kurią Šri Lankos šventyklą, turi nusiauti batus ir pamaloninti Budą dovanomis. Tam puikiai tinka įvairiaspalvės vandens lelijos / R. Rožinskienės asmeninio albumo nuotr.

Samdome gidą. Šiek tiek susipažinę su budizmo filosofija (budizmas Šri Lankoje – vyraujanti religija – red. past.), einame ieškoti pagrindinės šventyklos relikvijos – Budos danties. Apie jo atsiradimą Kandyje sklando nemažai legendų. Viena iš jų sako, kad po mirties sudeginto Budos dantį iš laužo išnešė vienuolis. VIII a. relikvija buvo saugoma Indijoje, kai ten pasidarė nesaugu, princesė Hemalatchi, paslėpusi dantį savo šukuosenoje, nugabeno jį į Šri Lanką. Apkeliavęs net šešis salos miestus, galiausiai Budos dantis atsidūrė Kandyje, kur jam buvo pastatyta šventykla.

Tik Budos danties mes neišvydome. Anot gido, reikėjo atvykti rugpjūtį. Jis išnešamas iš šventyklos kartą per metus, kai vyksta speciali Budos danties šventė – Esala Perahera. Tuomet šimto dramblių procesija žygiuoja Kandžio gatvėmis, o ant vieno iš jų nugaros pūpso spindintis auksinis kupolas su Budos danties… kopija!

Kadangi dar tik liepa, vietoj šurmulingos šventės, trunkančios devynias dienas, patenkame į trankius vietinių šokius Kandžio kultūros namuose. Būtų smagiau, jei suprastume, ką jie nori savo judesiu papasakoti. Niekas neaiškina, tad leidžiame vaizduotei šokti drauge. Trankus būgnelių ritmas, spalvingi šokėjų kostiumai, įspūdingos kaukės ir vikrūs akrobatai, ryjantys degiu skysčiu atsiduodančią ugnį. Viskas akyse maišosi, delnai kaista nuo plojimo.

Vakarop – centrinis miesto turgus. Natūralūs kūno, plaukų aliejai, smilkalai, šilko skaros, drambliukais dekoruotos plačkelnės. Vaisių skyriuje – ličiai, garcinijos, pasifloros, maži bananiukai ir galvos skausmas, kaip viską sukišti į pilvus ir kuprines.

Svečiuose pas dramblius

Iš Kandžio iki keliautojų prieštaringai vertinamos Pinnawala drambliukų prieglaudos – visai netoli. Tik 40 km. Senais gerais laikais nuvykti būtų vieni juokai. Bet dabar situacija kitokia. „No gas!“ – iškalbingai skelbia „Stop“ juostomis užtvertos degalinės.

Beprotiško ilgio tuktukų, motociklų eilės tvarkingai surikiuotas iš abiejų degalinės pusių. Žmonės čia laukia degalų po keturias ar net septynias paras, nežinodami, kada jų atveš. Savanoriai nemokamai dalija pigų vietinį maistą. Degalų kiekis normuotas. Kai kurie atstovėję eilę parduoda degalus kosminėmis kainomis juodojoje rinkoje (2 500 rupijų vietoj įprastinės 500 rupijų kainos už litrą), kiti juos išvažinėja, o paskui ir vėl stoja į eilės galą.

Laimei, valdiški autobusai, traukiniai vis dar kursuoja. Vietiniai čia neklausia tvarkaraščio – tiesiog atsistoja prie gatvės ir stabdo. Sėdimą vietą gausi ne visada, bet iš taško A į tašką B nuvažiuosi su vėjeliu.

Drąsiai: vos pamatę, kad trauki fotoaparatą, vietiniai dažnai pribėga ir smagiai pozuoja drauge / R. Rožinskienės asmeninio albumo nuotr.

Į Pinnawala drambliukų prieglaudą vieni keliautojai ragina nevykti, nes ji seniai pavirtusi zoologijos sodu su cirko elementais, kiti džiaugiasi, galėdami vaikams parodyti išgelbėtus dramblių mažylius, godžiai siurbiančius pienuką iš prižiūrėtojų laikomų buteliukų.

Nutariame patikrinti patys. Tuktukas už kelionę į abi puses paprašo net 50 eurų! To mums jau per daug, tad spūdiname ieškoti autobusų stoties. Ten, gerokai pabėgioję nuo vieno autobuso prie kito, galiausiai surandame tinkamą kryptį. Tik ar tikrai? Ant bilieto už 2 eurus – panašiai skambantis, bet kito miestelio pavadinimas! Vairuotojas su baltadančiu bilietuotoju nešneka angliškai, bet rodo užtikrintą liuksą –  viskas bus gerai!

Autobusui pajudėjus, gerumą kaipmat užtvirtina garsi bolivudinė muzika, sklindanti iš priekyje įtaisyto TV ekrano ir į jos ritmą mirksinčios spalvotų lempelių girliandos. Jei nori, kad vairuotojas sustotų, turi patraukti už per autobuso lubų vidurį einančios virvelės: tuomet virš vairuotojo pakaušio suskambės varpelis ir jis sustos. Pasijaučiame kaip vietinėje diskotekoje, tik kad niekas nešoka. Žmonės mums šypsosi, vaišina ličiais.

Dardame ilgokai, dažnai stabčiojame, o vaikinas su kasos aparatu ant riešo persisvėręs per atlapas autobuso duris vis šaukia stotelių pavadinimus. Mus išleidžia ant posūkio į ?.. Navigacija rodo, kad iki Pinnawala dar 15 km! Bet čia prisistato vaikinukas ir paklausia, ar nenorėtume padraugauti su drambliukais privačioje fermoje. Greitai supratę, kad geriau žvirblis rankoje nei 82 drambliai Pinnawala prieglaudoje, bet už 15 km, mielai priimame pasiūlymą.

„MAHARAJA Elephant Village“ mus pasitinka vos ne europietiškomis kainomis. 5 000 Šri Lankos rupijų – 15 eurų kiekvienam – saloje išties dideli pinigai.

Pramoga užtrunka apie 40 minučių. Į programą įeina keli žingsniai ant dramblio nugaros takeliu pirmyn ir atgal, maudynės upėje ir drambliuko prausimas.

Neapsakomas malonumas prausti dramblytę, ant kurios jojome. Mums padeda mažos žuvytės, savo čiuptuvėliais masažuojančios suragėjusius storaodės padukus.

Klimatas Šri Lankoje nuolat karštas. Vidutinė metinė temperatūra lygumose – 26–30 °C. Tad, kai mūsų dramblė-paauglė atsidėkodama perlieja mus su dukra šalto vandens dušu, – pasijuntame lyg devintame danguje.

Protestai: prie Parlamento rūmų Kolombo centre būriuojasi žmonės. Jie kaltina prezidentą ir jo pakalikus visiškai nuvarius šalį į bankrotą / R. Rožinskienės asmeninio albumo nuotr.

Netikėtas kelionės posūkis

Mūsų berniukas ir vėl čia. Siūlo nemokamai aplankyti „Herbal Medicines Garden“ – medicininių žolelių, naudojamų ajurvediniam gydymui, sodą. Puikiai suprantame, kad nemokamų dalykų net ir pigioje Šri Lankoje nebūna, bet bidzename jam iš paskos. Mus pasitinka ajurvedos daktaras Aiskauda, iš pradžių norintis sužinoti, ką mums jau skauda. Kai pasakome, kad esame sveiki, daktaras Aiskauda supažindina mus su įvairiais augalais, naudojamais ajurvedinei tepaliukų, aliejukų, kremukų gamybai.

Iš daugiau kaip 30-ies pavadinimų buteliukų man labiausiai užstringa vienas keistu pavadinimu „Needra“. Tai aliejus nuo knarkimo, dar – santalo milteliai dantims balinti.

Aiskauda demonstruoja depiliacijos eksperimentą. Ant vyro plaukuotos kojos užtepa stebuklingo žolelių tepalo ir palieka vos 10 min. Sako, kad tam tikrų žolelių derinys nudegina plaukų šaknis, tad, kartojant šią procedūrą daugybę kartų, galima tikėtis kūdikio švelnumo odos. Kaina? „Paskui, paskui...“ – šypsosi daktaras.

Smagiam finalui – trumpas masažiukas, kurį atlieka Aiskaudos mokiniai. Po jo prasideda tai, kas Šri Lankoje lydi vargšą turistą kiekviename žingsnyje. Arbatpinigių turi duoti visiems. Ir kas šventyklos prieigose saugojo tavo batus, ir kas maitino kavinėje, ir kas atliko gido paslaugas ar tave masažavo, ir kas prieš tavo valią nusitempė tave į budistų šventyklą… Žodžiu, 50–100 rupijų kupiūros čia dingsta greitai.

Tad nemokamus masažuotojus tenka apdovanoti. Paskui turime užsukti į daktaro Aiskaudos parduotuvę – pašiūrę sodo gale – ir išsirinkti kažką iš prekių, kurios dešimtį kartų brangesnės už panašias prekes, matytas Kandžio turguje. Kad neužrūstintume ajurvedos guru, renkamės marmalą nuo knarkimo ir prašome vaikinuko palydėti mus namolio. Esu tikra, jis už mus iš daktaro ir dramblių šeimininko gaus gerų komisinių.

Autobusu grįžtame į Kandį. Pro duris ausyse švilpia vėjas… Muzika groja… Žmonės šypsosi (dievulėliau, kokie balti jų visų dantys – o gal išties ajurvedos daktaro miltukai veikia?!) Rytoj Šri Lankoje beveik nacionalinė šventė – prezidentas atsistatydina! Mes rytoj atsistatydiname iš Kandžio – švilpsime autobusu į patį salos vidurį, Sigirijos link. Bilietų, aišku, neturime. Bet vietiniai tikina, kad jų ir nereikia. Later... Vėliau... Nusipirksime autobuse...