– Kada ir kodėl pasirinkote tapti archeologe?

– Archeologiją pasirinkau iškart po mokyklos baigimo. Taip susiklostė, kad archeologija, nors ir nebuvo prioritetu, labai greitai juo tapo. Ir, sakyčiau, labai sėkmingai, nes VU jau baigiau bakalauro, magistro studijas, į pabaigą ir doktorantūros studijos.

Iš pradžių dėl mano pasirinkimo buvo dvejonių, nes archeologijos specialybė apipinta įvairiais stereotipais, mano aplinkoje buvo skeptikų dėl tokio pasirinkimo. Tačiau pradėjus studijuoti mano ir kitų požiūris į archeologiją labai greitai pasikeitė, specialybė atsiskleidė savo gražiosiomis pusėmis. Archeologija nėra vien fizinio darbo mokslas – jis įvairus, prasmingas ir tikrai nenuobodus. Kitaip sakant, archeologija labai pateisino lūkesčius.

Negana to, dar besimokant bakalaurą atsirado galimybė darbuotis Lietuvos archeologijos draugijoje, tad būdama dar studentė įsiliejau į profesionalų bendruomenę. Tai buvo puiki galimybė su jais susipažinti, iš jų mokytis, semtis patirties – tai neabejotinai prisidėjo prie supratimo, kas archeologija yra iš tikrųjų dar pirmaisiais studijų metais.

Kernavės archeologinė vietovė, įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą, – bene tris dešimtmečius nuolat tyrinėjamas objektas, tačiau iki šiol ištyrinėta vos 2 proc. šios saugomos teritorijos.

– Dažnai įsivaizduojama, kad archeologija – vyriška profesija. Taip nėra?

– Taip, toks stereotipas egzistuoja. Tačiau statistiškai paskaičiavus, tarp studentų dominuoja moterys. Negalėčiau drąsiai teigti, kad moterys dominuoja ir tarp studijas baigusių bei aktyviai dirbančių archeologų, tačiau moterų yra nemažai ir lauko darbų atlikėjų, ir laboratorijose, muziejuose ar kitose paveldosaugos institucijose. Jeigu kalbėtume apie lauko tyrimus – tokius kasinėjimus, kokius daug kas įsivaizduoja, – tai vėlgi moterys taip pat aktyviai kasinėja, nors aišku, kad ten pasitaiko darbų, kuriuos vyrams tiesiog fiziškai lengviau atlikti. Archeologija jau yra tapusi gana įvairi ir lanksti, darbo ir tyrimų metodikų yra įvairių ir archeologu gali būti net neimdamas kastuvo į rankas. Kiekvienas pagal save gali pasirinkti ir rasti tą sritį, kurioje norisi bei malonu dirbti.

– Kiek archeologo darbe romantikos? Ar jūs ją radote?

– Būna romantiškų momentų, būna ir visiškai priešingų. Tačiau mane archeologija kaip mokslas labiausiai žavi savo įvairumu ir galimybe rinktis. Archeologija dabar tapusi labai tarpdiscipliniška, tad tyrėjas gali rinktis labai įvairias tyrimų kryptis. Pavyzdžiui, vieni labiau aktyvūs lauko tyrimuose, kiti pasirenka būti zooarcheologais ir tyrinėti gyvūnų kaulus, antropologais – žmonių palaikus, ar dirbti paleobotanikais ir tyrinėti įvairias augalų liekanas. Yra įvairių nedestrukcinių tyrimo metodų, kada gali sėdėti prie kompiuterio ir neišeidamas iš namų tyrinėti mūsų šalies reljefą, ieškoti naujų objektų. Naudojantis įvairiais prietaisais, pavyzdžiui, magnetometrais, georadarais gali tyrinėti objektus jų nekasinėdamas.

Jeigu tau patinka chemija, fizika, biologija – gali rinktis tą sritį, kur šių mokslų žinių ir metodikos labiau reikia rekonstruojant praeities žmonių gyvenseną, jeigu tau patinka gamta – gali vykdyti lauko tyrimus ar darbuotis gamtą tiriančiose laboratorijose. Kitaip tariant, galimybių rinktis, kur archeologai gali specializuotis, tikrai yra daug. Ir situacija, sakyčiau, palanki, nes studentai atranda save ir gali patys spręsti, kaip jų profesijoje gali atrodyti archeologija.

Aš specializuojuosi, sakyčiau, archeologijos sklaidoje. Man smagu, kai galima tuos rezultatus, kuriuos pasiekia archeologai, viešinti, pristatyti visuomenei ar kitaip pritaikyti. Svarbu archeologų darbus išnešti į dienos šviesą ir parodyti toms visuomenės grupėms, kurios neturi galimybių su jais taip dažnai susitikti ir prie jų tiesiogiai prisiliesti. Bet taip pat esu ir lauko darbų atlikėja, tyrėja, tad mane galima sutikti ir kasinėjimų metu.

– Skelbiama, kad šiandien Lietuvoje saugoma daugiau nei 3 tūkst. archeologijos paveldo vertybių: senovės gyvenviečių, piliakalnių, laidojimo vietų, gamybos – ūkinės veiklos, konfliktų vietų ir daug kitų. Nors šios saugomos teritorijos sudaro vos daugiau nei 1,4 proc. visos mūsų šalies teritorijos, didžioji dalis šių objektų dar nėra tyrinėti archeologų. Tad veikti tikrai dar yra ką?

– Tikrai taip. Drąsiai galima teigti, kad esame ištyrę išties mažą dalelę šalies archeologinio paveldo, kurio vis dar nuolat aptinkama įvairių žemės judinimo darbų vietose ar tikslingų archeologinių žvalgymų metu. Tai neišsenkami klodai informacijos apie mūsų šalies praeitį, kurie nuolat kruopščiai tyrinėjami pačiais įvairiausiais metodais.

Dėl sudėtingų ir ilgai trunkančių darbų net ir kurį laiką jau tyrinėjami objektai vis suteikia naujos, papildomos informacijos, atskleidžia galimas naujų tyrimų kryptis. Pavyzdžiui, daugeliui puikiai pažįstama Kernavės archeologinė vietovė, įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą, – bene tris dešimtmečius nuolat tyrinėjamas objektas, tačiau iki šiol ištyrinėta vos 2 proc. šios saugomos teritorijos.

Archeologijos objektai turi tą specifiką, kad jie vizualiai iš kraštovaizdžio retai išsiskiria. Na taip, mes puikiai matome piliakalnius, pilkapius, juos visi galime atpažinti, bet yra senovės gyvenvietės, kapinynai ir kiti, kurie vizualiai iš aplinkos neišsiskiria, glūdi po žeme ir atrandami tik vykdant žemės judinimo darbus. Taip vis atsiranda archeologinių vertybių.

Kitas dalykas – klaidinga manyti, kad archeologų tikslas yra tiesiog kasinėti. Kaip ten bebūtų, archeologija yra moksliniai ardomieji tyrimai ir mes tirdami paveldą, nors ir archeologiniais tyrimų metodais, suardome. Todėl kartais archeologai vadovaujasi posakiu: "Jei gali nekasti – nekask." Reikia kruopščiai įvertinti situaciją ir jeigu nebūtina kasinėti nei moksliniais, nei gelbėjamaisiais tikslais, ir objektą galima palikti ateities tyrimams – galbūt geriau jo ir nekasinėti. Juk archeologai suinteresuoti ne tik kasinėjimu, bet ir paveldo išsaugojimu. Mūsų atveju saugojimas kartais yra tiesiog nekasinėjimas.

Butauto Barausko nuotr.

Archeologinių objektų, kai ištirta visa objekto teritorija, yra vos keletas. Dažniausiai pakanka ištirti tik nedidelę dalį archeologinio objekto teritorijos, surinkti galimą maksimalų kiekį informacijos, užfiksuoti ir nustatyti tolimesnes tyrimų gaires kitiems tyrėjams ar ateityje planuojantiems teritorijoje atlikti žemės judinimo darbus.

Tad išties tyrinėti turime dar labai daug ką. Pavyzdžiui, tų pačių piliakalnių turime beveik 1 000 Lietuvoje, o tyrinėta jų yra vos trečdalis. Tyrinėta, tai reiškia, kad gali būti ištirtas vos vienas šurfas – vos kvadratinį metrą ar kiek daugiau siekiantis plotelis. Archeologai neina kasinėti visko iš eilės – daugelis archeologų orientuojasi į tuos darbus, kur kasinėti yra būtina dėl kitų vykdomų žemės judinimo darbų, pavyzdžiui, kai saugomoje teritorijoje vyksta statybos darbai, piliakalnis pritaikomas lankyti ir reikia įrengti tam būtiną infrastruktūrą, ar vykdomi kiti projektai archeologinių vertybių teritorijose.

– Vienas pastarųjų – šiais metais vykę Lietuvos ir Lenkijos magistralinio dujotiekio statybos darbai?

– Taip. Dujotiekis, kertantis didžiąją dalį Lietuvos, neišvengiamai užkabino jau iki tol žinomų archeologinių vertybių, nors ir buvo projektuojamas siekiant kiek įmanoma to išvengti. Taip pat dalis naujų, iki šiol nežinotų archeologinių objektų, buvo rasta jau vykdant darbus dujotiekio trasoje. Archeologai dalyvavo visose projekto trasos atkarpose ir išties galima teigti, kad iki šiol šis projektas vykdomas sėkmingai, vertingos mokslinės informacijos suteikė tyrinėti žinomi objektai, o taip pat atrasta įdomių ir vertingų naujų, kuriuos siūloma įtraukti į Kultūros vertybių registrą.

Juk nebūtinai kiekviena puodo šukė bus vertinga – puodai pas mus dūžta dabar ir dužo prieš šimtus metų, tačiau tik specialistai gali nustatyti mokslinę radinio vertę.

Šio projekto metu buvo atrasti tūkstantmečių senumo radiniai, galintys suteikti itin daug informacijos apie Lietuvą įvairiausiais chronologiniais tarpsniais. Tai bene svarbiausias geopolitinis projektas, suvienijęs iki šiol didžiausias Lietuvos archeologų pajėgas, kurios turėjo galimybę dalyvauti daugiau nei 160 km dujotiekio trasos darbuose ir tyrinėti tiek iki šiol žinomus archeologinius objektus, tiek atrastus naujus.

VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedros komanda tyrinėjo Šventininkų senovės gyvenvietę, esančią Kaišiadorių rajone, kurios seniausias radinys čia gyvenusių bendruomenių istoriją nukelia net prieš 11 tūkst. metų. Daugiau nei 1000 kv. m tiriamas plotas gausus priešistorinių bendruomenių gamintų titnaginių dirbinių, keramikos indų fragmentų, akmeninių dirbinių, gintaro.

Akmens amžiumi datuojamų gyvenviečių tyrimai itin plačios apimties – nedažnas reiškinys šiandieninėje Lietuvos archeologijoje. Be dujotiekio projekto šio objekto tyrinėti nebūtų galimybės, kaip ir taikyti pačius įvairiausius metodinius bei technologinius sprendimus, siekiant, kad didžiulėje teritorijoje atliekami tyrimai būtų kuo informatyvesni, suteikiantys svarbios patirties ir dirbantiems mokslininkams.

Man šis projektas buvo galimybė universitete sukauptas žinias pritaikyti itin plačiai ir kompleksiškai, laisvė rinktis tinkamiausius metodinius, technologinius, logistinius sprendimus, siekiant optimalaus rezultato.

– Viešojoje erdvėje dažnai girdime, kad ką nors statant saugotini objektai sunaikinami ar sugriūva neprižiūrimi. Jums, kaip specialistei, skauda dėl to širdį?

– Sakyčiau didesnė grėsmė archeologiniam paveldui kyla ne tada, kai gamta daro žalą paveldui, bet kai ją daro žmonės. Kartais taip gali nutikti atsitiktinai, netyčia, tačiau, kai žmonės sąmoningi, – žemės judinimo darbai nutraukiami, situacija įvertinama ir vieta tyrinėjama, jei tai yra reikalinga. O kartais žala daroma piktavališkai, ir dėl tokių veiksmų labiausiai skauda širdį. Žinome, kad Lietuvoje yra toks reiškinys kaip juodoji archeologija, kai sąmoningai ardomi ir plėšiami archeologijos objektai dėl neva juose esančių vertingų radinių. Kartais vykdant žemės judinimo darbus archeologijos radiniai, kai jie pradeda birti, "nepastebimi", nes dėl jų teks stabdyti darbus, kol vietovę ištirs archeologai. Liūdna, bet yra tokių precedentų, kai užsimerkiama prieš archeologiją, nes ji paprasčiausiai trukdo. Kiek tokių atvejų yra – sunku pasakyti, nes apie juos dažniausiai ir nesužinome. Belieka tikėtis, kad tai nėra tendencija. Archeologija turi tam tikrų sprendinių ir pakankamai lankstumo, kad galima būtų moksliškai ištyrinėti nepažeidžiant nei mokslinių, nei paveldosaugos, nei darbų vykdytojų interesų.

Į Lietuvos archeologijos draugiją žmonės taip pat dažnai kreipiasi kažką radę ir mėgindami išsiaiškinti, kas tai ar kiek tai vertinga. Labai dažnai tai būna visiškai nieko bendro su archeologija neturintys atsitiktiniai radiniai. Todėl visada sakome: jeigu radote, nereikia nei išsigąsti, nei labai apsidžiaugti, – reikia kreiptis į specialistus. Visuomet yra galimybė nueiti į artimiausią archeologijos muziejų, kreiptis į Kultūros paveldo departamento skyrių, į archeologus ir paklausti, ar tai yra archeologinė vertybė. Juk nebūtinai kiekviena puodo šukė bus vertinga – puodai pas mus dūžta dabar ir dužo prieš šimtus metų, tačiau tik specialistai gali nustatyti mokslinę radinio vertę.

– Kai kurie žmonės – dažniausiai vaikai – įsivaizduoja, kad jeigu kasi vis gilyn, tai būtinai rasi lobį. Jie klysta?

– Žiūrint, kur kasi ir ką tikiesi rasti. Svarbus klausimas – ką žmonės laiko lobiu? Mes mokame tam tikra prasme nuvilti žmones, kurie prieina prie tyrimus vykdančio archeologo ir klausia: na, ar radote aukso? Neradome. Ar radote dinozaurų liekanų? Neradome. Ar radote kažką labai vertingo? O radinio vertė archeologo ir kitų žmonių akimis dažnu atveju smarkiai skiriasi. Mums koks nors titnaginio įrankio fragmentas gali būti daug vertingesnis už gražiausiai ornamentuotą puodo šukę, jei ši yra masinės gamybos ir daug kur randama. Daiktas mums atrodo vertingas, nes jis moksline prasme yra unikalus, nors galbūt visiškai negražus ir net ne iš tauraus metalo, bet jis papildys žinias apie mūsų krašto istoriją, papildys muziejaus kolekciją, kur visuomenei jis galimai bus pristatomas. Tad mūsų lobio sąvoka dažnai prasilenkia su archeologiją apipynusiais stereotipais.

– Jaunuoliams, turintiems minčių baigus mokyklą studijuoti archeologiją, patartumėte tai daryti?

– Tikrai patarčiau. Archeologija šiais laikais yra gana įvairi, galima drąsiai ateiti ir atrasti savo nišą – kur būtų įdomu dirbti ir ką būtų įdomu tyrinėti. Kitas dalykas – ši specialybė leidžia pažinti savo kraštą nuo seniausių laikų iki naujausių. Yra begalė naujų krypčių, ateina gausybė jaunų galimybių ir metodų, pavyzdžiui, DNR tyrimai, kiti laboratoriniai metodai. Juk su žmonijos praeitimi susijusių klausimų vis dar yra labai daug – tereikia juos išsikelti ir mėginti į juos atsakyti, tereikia turėti noro pažinti žmonijos istoriją nuo buitiškiausio lygmens iki globalių klausimų. Manau, tai nepaprastai įdomi ir plačias galimybes atverianti specialybė, mokslas, kur visada galima ką nors atrasti. O kartais net ko nors neatradimas jau yra atradimas.