Naujausioje profesoriaus Romualdo Grigo knygoje "Lietuvių tautos išlikimo drama" kalbama apie lietuvių tautos skaudulius, skaitytojas kviečiamas pažvelgti į savą istoriją tarsi pro rakto skylutę – smalsiai, aistringai, tankiai plazdančia širdimi.

Karalius Mindaugas – Rusijos carų proprotėvis?

Anot R.Grigo, dabar aiškiai jaučiamos Rusijos valdančiųjų jėgų pastangos žvelgti ne tik į Ukrainą, bet ir į Lietuvą alkano katino akimis. Pastaroji teritorija nuo seno masino Rusiją, o ir ne vienas LDK kunigaikštis savo noru slavėjo, plėsdamas valdas į Rytus. Tad nereikėtų stebėtis, kad Romanovų dinastijos carai kildina save iš karaliaus Mindaugo suslavėjusių kunigaikščių ir jų atžalų.

"Romanovų dinastijos 200 metų jubiliejui Nižnij Novgorode (dabar – Žemutinis Naugardas) XIX a. buvo pastatytas paminklas, išlikęs iki šių dienų. Jame apstu bareljefų, tarp kurių randame ir Lietuvos karaliaus Mindaugo – suprask, Romanovų dinastijos proprotėvio. Šis bareljefas – aiški užuomina į anuomet neva teisėtai rusifikuotą Rusijos imperijos šiaurės vakarų kraštą. Juk ir Jekaterina II – Abiejų Tautų Respublikos sunaikinimo idėjos iniciatorė – saviškiams nurodė teikti lietuviams jų istoriją iškreiptą", – prof. R.Grigas abejojo tuo, ar įveiktos šios pastangos deformuoti lietuvių istoriją.

Kaip mes slavėjome

Pasak žinomo tautotyrininko, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, plėsdamasi į rytus, pamažu slavėjo, tai darydama aukščiausiu lygiu. Štai Mindaugo sūnus Vaišvilkas savo noru įkūrė graikų stačiatikių Laurušavo vienuolyną ir tapo vienuoliu. Tai, be abejonės, prisidėjo prie Lietuvos slavizacijos, nors gal ir be piktos Vaišvilko valios.

Prof. R.Grigas čia pat primena ir kitus mūsų slavėjimo faktus. Lietuvos didieji kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis yra slavės Olgos, Gedimino žmonos, vaikai. LDK Vytauto senelė buvo Smolensko kunigaikštytė, o jo žmona Ona (Ana) buvo Smolensko kunigaikščio dukra. Būtent joms ir jas lydėjusiems dvasininkams Vilniuje iškildavo cerkvės.

"O ką jau kalbėti apie Gedimino anūką Jogailą ir visą Jogailaičių liniją – visus juos nuo vaikystės lydėjo stačiatikybė ir slavizacijos dvasia. Juk ne tik Jogaila, bet ir Vytautas kūdikystėje buvo pakrikštyti stačiatikiais", – vardijo pašnekovas.

Kijevo Rusios atsiradimas

Anot autoriaus, galimas dalykas, kad LDK laikais mūsų protėviai į pietryčiuose besidriekiančias žemes žiūrėjo šiltesnėmis akimis, nes tikėtina, kad to buvo siekiama kryžminėmis giminystėmis.

Gyvenusieji ten, pietryčiuose, į mūsų protėvius Baltijos pusėje žvelgė irgi panašiai. Juk žinome, kad senosios baltų kultūros pėdsakų gan apstu iki pat Juodosios jūros pakrantės, ir ukrainiečių protėviai, nekalbant jau apie gudus, gan lengvai šliejosi prie LDK, tikėdami bendros su lietuviais valstybės idėja.

Tai prieš kelis dešimtmečius patvirtino ir mums, lietuviams, gerai žinomas rusų akademikas Igoris Afanasjevas, viešai pripažinęs, kad IX a. Kijevo Rusia – bendras Pietų slavų ir baltų produktas. Kartu jis sukritikavo dabartinės Rusijos vadovybės teiginį, esą Maskvos Rusija yra Kijevo Rusijos tęsėja.

Į Kijevo Rusios baltiškąjį sandą atkreipia dėmesį ir Marija Gimbutienė knygoje "Baltai priešistoriniais laikais", kur ji rašo, kad "slavų migracija į Dniepro baseiną lėmė Rytų baltų likimą: nuo VI iki XII a. jie asimiliavosi su slavais".

Savinaikos sindromas?

Mūsų protėviai gan patikliai slinko stačiatikybės ir slavizacijos link, net papildydami Stačiatikių Bažnyčios šventųjų panteoną keturiais savo atstovais. Vienas jų – Šv. Charitina, kuri Rusų Stačiatikių Bažnyčioje iki šiol skelbiama kaip Lietuvos globėja (jos lietuviškas vardas neaptiktas).

Senųjų dokumentų tyrinėtojas Algimantas Bučys aptiko dar tris lietuvių kilmės šventuosius, iš kurių mums žinomiausias – kunigaikštis Daumantas, t.y. šv.Timotėjus. Kaip šis kunigaikštis nuslinko rusiškos stačiatikybės link?

Anot R.Grigo, kunigaikščio Daumanto atvejis – ryškus lietuvių savinaikos pavyzdys. Šis Nalšios žemių (maždaug rytinės aukštaičių žemės) kunigaikštis, dalyvavęs sąmoksle nužudant Lietuvos karalių Mindaugą ir du jo sūnus, su visa savo palyda (apie 300 šeimų) pasitraukė į Didžiojo Naugardo link. Čia bėgliams buvo pasiūlyta apsikrikštyti. Tai jie ir padarė, o po metų Daumantas patraukė į Lietuvą, kur kovėsi su savo tėvonijos vyrais ir grįžo prisiplėšęs turtų.

Mėgina suprasti

"Gal minėti šv.Timotėjaus žygiai buvo naujakrikšto įrodymas, kad jis turi jėgų atsižadėti savo buvusio tikėjimo, papročių, Tėvynės? Jei taip, tai bet koks ideologinis fanatizmas yra baisus. Bet gal Daumantas tą ir kitus kruvinus žygius į savo buvusią Tėvynę sumanė kaip būdą atsiimti tai, ką paliko bėgdamas iš jos?" – Daumanto elgesį bando perprasti tautotyrininkas.

Knygoje pateiktus mūsų savanoriško slavėjimo LDK laikais epizodus galima papildyti pavyzdžiais ir iš kitų laikų. Tačiau svarbu ne tų pavyzdžių inventorizacija, o suvokimas, ko galėjome pasiekti, likę ištikimi Tėvynei, nesikeldami su šeimomis iš savo etnografinių teritorijų, nedarydami kokteilių iš įvairių (ne tik rusų) tautų, nemėgindami tokiu ir kitais būdais sucementuoti dideles ambicijas puoselėjusią imperiją.

Prof. R.Grigas šimtais įvairių, ne tik slavėjimo, aspektų žvelgdamas į mūsų gan skausmingą istoriją, ateitį vertina optimistiškai.

"Mūsų, kaip ir kiekviena kita tauta, turi žodžiais nenusakomą prigimtinės kultūros matricą, kurioje užkoduota tautos mąstysena, jausena", – tikina istorijos tyrėjas. Anot jo, ta matrica, tegul ir su vos apčiuopiamais elementais, gali būti perduodama iš kartos į kartą net ir svetimos kultūros apsuptyje.

Garsūs išeivių palikuonys

Autorius primena ir kitas žinomas asmenybes, apie kurių šaknis istorinėje tėvynėje Rusija net neužsimena. Pavyzdžiui, Dionizas Rudzinskas laikomas Rusijos selekcijos mokslo pradininku, nors po Spalio revoliucijos šis mokslininkas, apsikrovęs sėklų pavyzdžių maišeliais, sugrįžo į Lietuvą ir Dotnuvoje įsteigė kultūrinių augalų selekcijos stotį.

Arba rusų raketologijos pradininku laikomas Konstantinas Ciolkovskis. Kas girdėjo užsimenant apie jo lietuviškas šaknis – K.Ciolkovskio senelius bajorus istorinės audros nubloškė iš Vilniaus krašto į Rusiją.

Be to, kas galėtų paneigti, kad Konstantino senelis buvo artilerijos karininkas, galėjęs atsivežti į Rusiją mūsų genialaus tautiečio Kazimiero Simonavičiaus veikalą "Didysis artilerijos menas", skelbtą 1650 m. Amsterdame ir labai greitai išverstą į pagrindines Europos kalbas. Būtent tame veikale pirmą kartą pasaulyje buvo technologiškai aprašyta daugiapakopės raketos ir raketinės artilerijos idėja.

Jau gerai žinoma ir tai, kad Fiodoro Dostojevskio tėvo šeima buvo lietuviškos kilmės ir, anot paties rašytojo dukters, priklausė inteligentų klajoklių klasei.
"Lietuva savo dvasios žiedą atidavė tarnauti savo kaimynams, kurie iki šiol nejaučia už tai dėkingumo... Ateis diena, kai jie aiškiai supras, kiek daug yra skolingi šiai kukliai ir tyliai Lietuvai", – rašė Liubovė Dostojevskaja.