Minint 70-ąsias Vilniaus geto likvidavimo metines Kauno miesto muziejuje atidaryta ilgalaikė paroda "Kauno žydų bendruomenė istorijos šaltiniuose". Bendras šio muziejaus ir Kauno apskrities archyvo projektas atskleidžia žydų tautos vaidmenį ikikarinio Kauno gyvenimui.

Turtinga gyventojų dauguma

Archyvarių Vitalijos Girčytės ir Nijolės Ambraškienės kruopščiai atrinkti Kauno apskrities archyve saugomi dokumentai pristatomi net keturiose muziejaus salėse.
Pirmojoje esančiose XIX a. dokumentų spintose galima patyrinėti iki 1847 m. sudarytą miesto plėtros planą, kur net gatvių pavadinimai (Senoji žydų gatvė, Pirmoji ir Antroji žydų gatvės) liudija apie seniausias žydų susitelkimo vietas Kauno mieste. Čia pat pristatomi ir Kauno gubernijos statistikos komiteto parengti duomenys, pagal kuriuos 1901 m. judėjai sudarė 41 proc. visų Kauno gyventojų – tai buvo net 2 proc. daugiau nei Romos katalikų bendruomenė.

Peržvelgus žydams skirtų mokesčių dokumentus, niekam nekils klausimų, kodėl caro valdžiai taip rūpėjo suskaičiuoti Kauno ir Vilijampolės žydus dar gerokai iki pirmojo visuotinio gyventojų surašymo.

Parodos lankytojai turės unikalią galimybę pamatyti ryškiausių, iki šiol tebestovinčių ir Laisvės al. (XIX a. – Nikolajaus prospekto) puošmenomis vadinamų, pastatų projektus. Jų užsakovai – turtingi Kauno žydų pirkliai, nekilnojamąjį turtą dažnai išnuomodavę valstybės įstaigoms. Simboliška, kad Kauno apskrities archyvas kaip tik įsikūręs XIX a. žydų pirkliui M.Hausmanui priklausiusioje namų valdoje. Anuomet ten stovėję žydų maldos namai – tai religinis, Toros studijų, bendruomenės susirinkimų centras.

Judėjų religijos simboliai

1880 m. dokumentai fiksuoja, kad Kauno mieste buvo 23, Vilijampolėje – 12 maldos namų. Tarp jų minima 1872 m. statyta ir iki šiol veikianti Kauno choralinė sinagoga, kurioje saugomi įdomūs daiktiniai eksponatai. Dalis jų dabartinio Kauno žydų religinės bendruomenės vadovo ir Kauno choralinės sinagogos seniūno Moisiejaus Bairako dėka praturtino žydų religiją pristatantį parodos kampelį.

Smalsuoliams sukurta reta proga pamatyti XIX a. Torą (susidėvėjusios jos privalo būti naikinamos), atverstą Talmudą (ne judėjams to daryti nevalia,  skelbia žydų tradicijos), palyginti, kuo skiriasi menora ir chanukos žvakės ir, šiek tiek atitrūkus nuo dokumentų gausos, antrojoje parodos salėje susipažinti su tradicinėmis judėjų šventėmis ir liturgija.

Parodos salėje rengėjai kviečia lankytoją pabūti savotišku istorijos tyrėju-detektyvu ir po trečiojoje salėje pristatomų fondų, aprašų bei bylų šifrais ieškoti žydų pėdsakų Pirmosios Lietuvos Respublikos politinėje, kultūrinėje, socialinėje ir ekonominėje sferose.

Daugelis XX a. dokumentų lietuviški, tad lankytojui nekils kliūčių atidžiau patyrinėti jų turinį, pvz., paskaičiuoti, kiek lėšų Ginkluotosioms krašto pajėgoms remti surinko žydų prekybininkų iniciatyvinė grupė; sužinoti, kuris iš dviejų žinomiausių Kauno saldainių ir šokolado fabrikų "Tilka" ar "Aškinazi" gamino "Caro karamelius", "Auksines žuveles", "Damų liežuvėlius" ir kitus gardumynus skambiais vardais.

Skaudūs liudininkai

Paroda baigiama itin jautria tema. Nedidelis intarpas apie pirmosios sovietinės okupacijos metais vykdytus trėmimus – tarp ištremtųjų ir garsūs Kauno žydų visuomenės veikėjai, tokie kaip advokatas, "Žydų balso" vyr. redaktorius R.Rubinšteinas, žydų pradžios mokyklos vadovas D.Isikovičiaus.

Daugiau dėmesio šioje salėje skirta 1941 m. pradėtam formuoti Kauno getui Vilijampolėje: vidinei geto struktūrai, žydų kasdienybei už spygliuotos vielos, laipsniškam geto ir jo gyventojų naikinimui. Lankytojus turėtų sudominti itin charakteringi Kauno litvako H.Levino, gyvenusio Vilijampolės gete, vėliau ištremto į Štuthofo koncentracijos stovyklą, prisiminimai.

Kas: paroda "Kauno žydų bendruomenė istorijos šaltiniuose".
Kur: Kauno miesto muziejuje.
Kada: veikia iki 2014 m. birželio 15 d.