Kasmet birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, visoje Lietuvoje vyksta akcija „Atminties neištremsi“. Šiemet tremtinių vardai, pavardės ir istorijos skambėjo daugiau nei 20-yje miestų. Šis veiksmas – pastanga išsaugoti visuomenės atmintyje gyvas žmonių istorijas, kurios ilgus dešimtmečius buvo nutylimos arba nugrimzdo archyvų dulkėse. Išlikę laiškai, nuotraukos, pasakojimai kuria trapų, bet atsparų atminties lauką, kuriame asmeninė patirtis tampa istorijos ir kultūros audinio dalimi. Daugelis šiuolaikinių menininkų, tokie kaip Marina Abramović, Katrīna Neiburga ar Do Ho Suhas, savo kūriniuose tyrinėja atminties temą. Tačiau ar gali dizainas tapti priemone, padedančia išsaugoti ir perduoti atmintį? Mados dizainerė I. Muliuolytė pateikia teigiamą atsakymą.
Jos meninis tyrimas „Nemunaitis–Tiumenė–Nemunaitis“ – kūrinys, gimęs iš šeimos atminties. Remdamasi asmenine šeimos istorija, I. Muliuolytė permąsto tremties ir sugrįžimo patirtis, ieškodama būdų, kaip individuali ir kolektyvinė atmintis gali būti įkūnyta materialiomis ir vizualinėmis formomis. Autorės metodas jungia meninį mąstymą su tyrėjo žvilgsniu į kultūrinę patirtį ir atminimo procesus, išsiplėsdamas už įprastinio dizaino ribų. Šis darbas konstruojamas kaip meninis tyrimas, kuriame menininkė nagrinėja skirtingas atminties formas – asmeninę, kolektyvinę ir kultūrinę – ir tiria, kaip jos įgauna pavidalą daiktuose, audiniuose, rankų darbo detalėse. Šie klausimai tampa tiek vizualinės projekto dalies, tiek teorinės jo plėtotės, kurioje aptariamos atminties reprezentavimo strategijos mene, ašimi.
Ištakos – šeimos istorijoje
Projekto „Nemunaitis–Tiumenė–Nemunaitis“ ištakos slypi šeimos kronikoje. Ieva pasakoja savo šeimos istoriją. Šeima gyveno Nemunaičio miestelyje, Alytaus rajone. Tėvas Motiejus Ališauskas dirbo pasienio policijoje, mama augino tris vaikus. Pokaris viską pakeitė. 1947 m. šeima buvo ištremta į Tiumenės sritį – kaip ir tūkstančiai kitų lietuvių. Tremtis – tai šaltis, badas, sunkus fizinis darbas, gyvenimas be jokių patogumų. Sibire dukra Malvina susipažino su Broniumi Kisieliumi, kuris taip pat buvo ištremtas dėl šeimos ryšių su partizanais. Jie susituokė, susilaukė trijų vaikų ir tik 1958 m. grįžo į Lietuvą. Sugrįžimas nebuvo lengvas – namai jau buvo užimti, o visuomenės požiūris į tremtinius buvo šaltas ir priešiškas. Tačiau šeima sugebėjo prisitaikyti ir gyventi toliau, išlaikydama tremties patirties atminimą.
Skaudi istorija šeimoje niekada nebuvo nutylima. Ievos prosenelė atvirai dalijosi savo atsiminimais, dar vaikystėje mokė anūkę tradicinio siuvinėjimo kryželiu. Šie rankdarbiai padėjo palaikyti ryšį su namais, gamta, kultūra – tai ypač svarbu tremtyje. Tekstilės darbai, sukurti Sibire, tapo ne tik šeimos relikvijomis, bet ir gyvu tvirtumo, ryšio su Tėvyne liudijimu. Būtent siuvinėjimas Ievai leido pajusti rankų darbo galią – kaip saviraiškos, kaip meno, kaip meilės šeimai, namams ir Lietuvai formą. Šios šaknys tapo jos kūrybos kelio pradžia ir pagrindu meniniam tyrimui. O atmintis – metodu, leidžiančiu kalbėti apie skausmą, traumines patirtis, kultūrinius ir politinius išgyvenimus, šeimos istorijas per meną.
Pirmasis kūrybos projekto etapas po koncepcijos sumanymo buvo siuvinėjimo metodų tyrimas. Be to, kad kiekvienas Lietuvos regionas turi savitų siuvinėjimo būdų, atspindinčių vietos kultūros ypatumus, tremties sąlygomis siuvinėjimas tremtiniams buvo būdas išsaugoti ryšį su praeitimi ir gimtine. Paprastais ornamentais ir vaizdiniais žmogus galėjo išreikšti tai, ko negalėjo įvardyti žodžiais: netektį, ilgesį, viltį. Netgi senų drabužių ir audinių pavertimas siūlais tapdavo simboliniu raudonu siūlu, jungiančiu su namais.
Vaizdinio pasakojimo įkvėpimu Ievai tapo jos prosenelės siuvinėti paveikslai, sukurti Sibire. Tai buvo ne tik dekoratyviniai objektai, bet ir savotiški vizualiniai dienoraščiai, kuriuose pynėsi įvairūs motyvai. Pavyzdžiui, gandras lizde – namų, šeimos ir ilgesio simbolis. Lietuviškoje kultūroje gandras reiškia židinio šilumą, o tremtyje jis įgijo prarastos stabilumo būsenos ir vilties grįžti namo reikšmę. Gėlių vainikai – gamtos, gyvybės, taip pat prisiminimų apie lietuvišką sodą metafora. Rožės simbolizuoja meilę ir švelnumą, o vainikas – gyvenimo ciklą ir vidinės dermės siekį. Papūga tremties kontekste tapo dvasinės stiprybės, ištvermės ir vidinės šviesos simboliu. Ryškios jos spalvos perteikė viltį ir gyvybinę energiją. Kontrastingos spalvos – raudona, mėlyna, žalia, geltona – buvo tarsi laisvės, pasipriešinimo ir gyvenimo troškimo ženklai. Visi darbai buvo siuvinėti vilnoniais siūlais, kryželiu – tvirtu, ekonomišku, universaliu būdu, leidžiančiu kurti tiek paprastus ornamentus, tiek sudėtingas gamtines scenas net labai sunkiomis buitinėmis sąlygomis.
Kultūrinės tapatybės saugojimo priemonė
Rengdama projektą, Ieva taip pat tyrinėjo skirtingų Lietuvos regionų tautinius siuvinėjimus ir dirbo prie Lietuvos nacionalinio muziejaus etnografinių kolekcijų. Ypač ją įkvėpė į Igarką ištremtos Vincentos Budraitės-Mortinienės siuvinėta tekstilės kompozicija „Kregždutės“. Šis dekoratyvus audinys būdavo naudojamas tik per šventes – tai buvo gražiausias ir brangiausias daiktas barake, kuriame gyveno šeima. Kregždžių motyvas perteikė viltį, šviesą ir dvasinį ryšį su Tėvyne. Taip siuvinėjimas virsta ne tik amatu, bet ir kultūrinės tapatybės saugojimo priemone, galimybe išreikšti emocijas, patirtis ir kurti tiltą tarp praeities ir dabarties per meninį įprasminimą.
Šią idėją autorė plėtoja ir savo kurtuose dizaino objektuose, atliekančiuose naratyvinę funkciją. Naudodama mišrią techniką – medžiagiškumą, formą ir siuvinėjimo būdus, autorė tyrinėja atminties, netekties ir šeimos palikimo temas. Kūrybos pagrindu tapo archyvinė medžiaga, susijusi su jos prosenelės – siuvinėtojos ir buvusios tremtinės – gyvenimu. Darbai neapsiriboja tekstile: menininkė sąmoningai atsisako minkšto audinio tekstūros ir renkasi grubesnes, tvirtesnes ir skulptūrines medžiagas: gipsą, statybinį tinklą, varį, natūralią odą, rankų darbo siuvinius ir megztas kojines. Kiekviena medžiaga pasirinkta apgalvotai – jos perduoda simbolinį krūvį, primena apie tremties buitį, kūniškumą, kančią ir intuiciją išsaugant tai, kas artima ir savita. Įgyvendinant projektą buvo sukurti devyni objektai – kiekvienas atskiras batas. Kiekvienas jų – atskira istorija su savitu pavadinimu, susijusiu su tremtinių kalbos posakiais, prisiminimais ar gyvenimo būdu – istorija, apie kurią svarbu kalbėti plačiau.
„Pradinė forma“ – visos kolekcijos struktūrinis pamatas. Medinių tašų karkasas sujungtas su vario elementais, atliekančiais ir konstrukcinę, ir estetinę funkciją. Kulnai pagaminti iš geležinkelio vinių – vieno esminių šio meno projekto simbolių. Jie primena tremties kelią, traukinius, vežusius tūkstančius žmonių į Sibirą. Padas – iš natūralios odos. Objektas pasižymi sąmoningu asketizmu, primenančiu improvizuotą avalynę, kokią tremtiniai galėjo susikonstruoti iškart po atvykimo.
„Diedulis“ – pavadinimas kilęs iš senelio pravardės, kurią vaikystėje jam suteikė pati Ieva. Objektas sukurtas iš sendinto statybinio metalo tinklo – izoliacijos, tremties ir atšiaurios aplinkos simbolio. Jo paviršius dengtas siuvinėtais gėlių motyvais, perkeltais iš prosenelės siuvinių ant šaltos, pramoninės medžiagos. Medžiagų kontrastas pabrėžia pastangas išsaugoti atminties šilumą net priešiškoje aplinkoje.
„Pančiakos“ – senelių vartotas žodis, reiškiantis kojines. Pagrindu tapo masyvios vilnonės kojinės, pritvirtintos prie metalinio karkaso. Viena – tamsi, atviru priekiu; kita – šviesi, uždara. Abi siuvinėtos kryželiu, floristiniais motyvais: našlaitės, pievų gėlės – jie perimti iš prosenelės siuvinių. Šis objektas kalba apie šilumą ir trapumą: vilna saugo nuo fizinio šalčio, siuvinėjimas – nuo vidinio.
„Ledaunyčia“ – žodis iš šeimos tarminės kalbos, reiškiantis stiprų šaltį. Objektas pagamintas iš metalinio tinklo, padengto tinku ir nudažyto baltai, – sukuriamas sušalusio, sunkaus kūno įspūdis. Masė, forma ir konstrukcijos nepatogumas simbolizuoja tremties naštą – tiek fizinę, tiek emocinę. Kompozicija kalba ne tik apie klimatinį, bet ir vidinį, psichologinį šaltį.
„Slūgela“ – švelnus pravardžiavimas, kurį Ieva vaikystėje girdėjo iš prosenelės lūpų. Darbas sukurtas iš seno ryškiai oranžinio vilnonio megztinio, papildyto mediniu karkasu. Medžiaga dirbtinai sendinta, perdažyta, dekonstruota. Paviršius papuoštas siuvinėtais motyvais pagal senelės darbus. Forma primena šiuolaikinę klumpės interpretaciją – lengvą, bet stabilią, kalbančią apie pusiausvyrą tarp trapaus atminimo ir konstruktyvaus tvirtumo.
„Troba“ reiškia namus, buveinę. Forma asocijuojasi su saugumu ir šaknimis. Darbe panaudota senovinė siuvinėta servetėlė, paveldėta iš giminaitės, integruota į grubią, konstruktyvią struktūrą su mazgais ir deformacijomis, simbolizuojančiomis tremties iššūkius ir emocinio ryšio su gimtine nutrūkimą. Šis kontrastas pabrėžia atminties trapumą atšiauriomis sąlygomis.
„Kū Kū?“ – frazė, kuria Ievos seneliai išreikšdavo nuostabą ar nesupratimą, čia tampa metafora praeičiai perinterpretuoti. Objektas padengtas specialiai autorės kurtu audiniu su spaudais, pagrįstais prosenelės siuvinėjimų motyvais. Sena tampa nauja – atsiranda nauja vizualinė kalba, išlaikanti nostalgijos tonaciją.
Priemonė atminčiai išsaugoti
Projektas viešai pristatytas VDA parodoje „Graduation Show“, vykusioje Signatarų namuose, kur buvo eksponuojamas dvi savaites. Be avalynės objektų, parodoje lankytojai galėjo išvysti prosenelių tremties nuotraukų, autentiškų dokumentų, tarp jų – ir Ievos senelio gimimo liudijimą, patvirtinantį, kad jis gimė tremtyje, Tiumenėje. Kolekcija sulaukė gyvos ir jautrios reakcijos. Kai kurie lankytojai, apžiūrėję ekspoziciją, dalijosi savo šeimų tremties istorijomis. Užsieniečiams ši tema taip pat pasirodė artima – daug tautų yra patyrusios priespaudą ir praradimų. Pasak Ievos, vertinimo komisija teigiamai įvertino darbo konceptualumą, autentiškumą ir tai, kaip kūryba tampa priemone kalbėti apie traumuojančius istorinius įvykius. Dizainerės artimieji irgi jautėsi įtraukti – jų atsiminimai tapo neatskiriama projekto dalimi. Net senelis, kuris gimė tremtyje, prisidėjo prie kūrybos proceso – jis padėjo gaminti batų padus. Šiuo metu autorė svarsto galimybę kolekciją pristatyti kitose lokacijose – muziejuose, galerijose ar net virtualiojoje erdvėje. Ieškoma tinkamos platformos, kuri leistų pasiekti platesnę auditoriją ir tęsti dialogą apie atmintį, tremtį ir tekstilės kalbą šiuolaikinėje kultūroje. Be to, Ieva ketina tęsti kūrybinius ieškojimus ir gilinti tyrimus apie atminties, tekstilės ir dizaino sąveiką. Ypač ją domina istorija – tiek asmeninė, tiek kolektyvinė. Tai tampa vis svarbesniu jos įkvėpimo šaltiniu. Planuojama nauja kolekcija, kuri būtų tarsi šio projekto tąsa, tačiau kartu leistų ieškoti naujų formų, pasakojimo strategijų ir medžiagų. I. Muliuolytė šiuo metu svarsto galimybę dalyvauti tarptautinėse meninėse rezidencijose, o ateityje – siekti doktorantūros.
Pabaigoje verta pasakyti, kad projektas „Nemunaitis–Tiumenė–Nemunaitis“ įtikinamai parodo: dizainas gali būti ne tik vizualinė forma, bet ir priemonė išsaugoti, permąstyti ir perduoti atmintį. Pasitelkusi siuvinėjimą, formą, medžiagiškumą ir asmeninį archyvą Ieva kuria objektus, tampančius šeimos ir kultūrinės istorijos skleidėjais. Juose atgyja pamiršti balsai, rūpestingumo gestai, tremties buities detalės – visa tai, kas dažnai lieka už oficialaus naratyvo ribų. Kolekcija paverčia asmeninę istoriją meniniu tyrimu, o dizaino objektą – liudijimo forma. Taip dizainas tampa kalba, kuria galima kalbėti apie skausmą, meilę, netektį ir sugrįžimą. Jis ne tik įkūnija atmintį, bet ir padeda ją išgyventi ir perduoti. Atminties tema – neišsemiama ir būtent šis neišbaigtumas atveria menininkui erdvę unikaliems sprendimams ir vizualiniams gestams, kuriuose praeitis įsikomponuoja į dabartį. Laukiame tolesnės I. Muliuolytės kūrybos ir naujų darbų – tokių pat tikslių, stiprių ir žmogiškų.
Naujausi komentarai