Kiekvienas būstas yra palytėtas šeimininkų fantazijos, tad namų interjerai yra unikalūs. Tačiau kaip atskirti, kas skoninga, o kas yra kičas? Riba – labai slidi.

Tarp kopijų – saugiau

Pasakyti, kas yra kičas, ne ką lengviau, nei apibūdinti, kas yra menas. Taip tvirtina kičą nagrinėjusi menotyros mokslų daktarė Jurgita Ludavičienė. Nustatyti ribą tarp šių dviejų sąvokų dažnai sudėtinga.

Kartais kičas būna akivaizdus, išsyk matyti, kad imituoja kažką, kas jis nėra. Ir atvirkščiai, skoningai, jaukiai sukurtuose namuose nekyla minčių apie kičą, žavi kūrėjų sugebėjimas įdomiai ar taikliai parinkti daiktus, medžiagas, spalvas.

J.Ludavičienė įsitikinusi, kad tikras kičas visada apsimeta geresniu, nei yra. Pasak jos, kiču vadinamas masinės kultūros sričiai priskiriamas fenomenas, kuriam būdingas nenatūralumas, banalumas, dirbtinumas, nesaikingumas ir neskoningumas. Kičo objektas – masiškai gaminamas meninės vertės neturintis neskoningas dirbinys, siekiantis kelti aukštesnės meninės vertės įspūdį.

Kasdienėje aplinkoje kičo yra nemažai. Tačiau, menotyrininkės manymu, nevertėtų tuo nei stebėtis, nei piktintis. Mat kičas labai glaudžiai susijęs su jaukumu ir saugumu.

"Kičo objektai, skirtingai nuo meno kūrinių, neverčia žmogaus mąstyti apie būties problemas, nekelia amžinųjų klausimų, atsakymai į kuriuos dažniausiai būna nemalonūs ir nepatogūs. Kičiniai objektai yra kuriami tam, kad įtiktų vartotojui, keltų jam pasitenkinimo, aukštesnės vertės jausmą", – teigė pašnekovė.

Pavyzdžiui, kičiniai suvenyrai primena malonias dienas, vadinamąjį idealųjį laiką be rūpesčių. Tai padeda žmonėms susikurti saugumą, reikalingą, norint ištverti kasdienybę.

Pasiduoda ir jaunimas

"Ko gero, vyresniosios kartos namuose dažniau regimas suvenyrinis kičas, primenantis jaunystės dienas, taip pat tautinis kičas. Jaunoji karta labiau linkusi į šiuolaikinę popkultūrą, todėl jų namuose sutinkami kičiniai objektai byloja apie norą gyventi pagal užsienio standartus arba tiesiog apie jų asmenines simpatijas", – svarstė menotyrininkė.

Kita vertus, kaip teigė J.Ludavičienė, kičo objektai kasdieniame konkretaus žmogaus interjere priklauso nuo labai skirtingų faktorių: jo praeities, kelionių, prisiminimų, pomėgių, aplinkinių.

Tipiški kičo atributai lietuvių būstuose – mediniai pjaustyti bareljefai, gipsiniai herbai su Vyčiu, pliušinės širdies formos pagalvėlės, tigro kailio rašto pūkuoti užtiesalai, gipso lipdiniai ir krištoliniai sietynai sovietinės statybos butuose.

Menotyrininkės nuomone, kičas atsiranda ne tiek dėl pinigų stygiaus, kiek dėl jaukumo ir emocinio saugumo poreikio. Kartais – tai noras mažesnėmis finansinėmis sąnaudomis susikurti aukštesnę savo vertę. Pavyzdžiui, namuose statomos laikymo funkcijos neatliekančios kolonos.

Kičas gali būti ir brangus

"Sukurti profesionalų, stilistiškai vieningą kičinį interjerą kainuoja nemažai", – mano pašnekovė. Tačiau norint išugdyti skonį taip, kad atskirtum tikrą meną nuo kičo reikia ilgai lavintis.

Tiesa, kičas gali įkvėpti profesionalius interjerų kūrėjus. "Kalbant apie absoliučiai kičinius interjerus, tačiau sukurtus profesionalų, galima paminėti "Madonna Inn" viešbutį Kalifornijoje", – pavyzdį pateikė menotyrininkė.

Ar reikia stengtis kičą išgyvendinti? A.Ludavičienės nuomone, tai ne estetinis, o etinis klausimas. "Ar turime teisę auklėti suaugusį žmogų? Manau, tik tada, jei jis pats to nori, jei įtaria, kad jo namuose kažkas ne visai taip. Tačiau jei žmogus jaučiasi jaukiai ir komfortiškai, moka didelius pinigus už pseudorenesansines freskas ant buto sienų ir nieko gražesnio jam už tai nėra – nieko ir neverta daryti. Kam atimti iš žmogaus jo saugumą?" – retoriškai klausė menotyrininkė.

Architektas Marius Šlančius:

Šiais laikais interjere kičas dažniausiai pasireiškia pigiomis medžiagomis. Neva prabangūs dalykai kuriami iš gipso, putų polistirolo, plastiko, plėvelių. Kai bandoma imituoti kažką, nevaldant stiliaus kraunama viskas, kas blizga, raityta, interjeras tampa beskonis. Kartais interjero priemonės, sumetus jas bet kaip, būtų kičas. Tačiau profesionalas jas gali suvaldyti taip, kad interjere jos skambėtų. Jei to nesugebi, tada gal ir lengviau daryti barščius: krauti viską, negailėti spalvų ir galbūt pridengti akivaizdų kičą, jaustis tarsi naktiniame klube. Vis tik blogiausia – namuose kaupti viską, kas auksu žiba. Tiems, kam tokie dalykai yra gražūs, tiesiog trūksta išsilavinimo. Kita vertus, tokių interjerų mažėja. Juk anksčiau kone visi butai buvo aplipinti gipso dekoru, sienos iškaltos medinėmis dailylentėmis. Dabar šiokią tokią formulę padiktuoja žurnalai, užduoda geresnį toną. Vėliau sekusi vadinamoji euroremonto mada buvo jau geriau, nei vadinamoji gipsatūros epocha. Pavyzdžiui, Švedijoje nuo seno ir paprastas žmogus turėjo galimybę rinktis skoningesnius daiktus nuėjęs apsipirkti į "Ikea". Šis švedų koncernas dažniausiai žvalgosi į garsių dizainerių darbus, pasirenka panašų motyvą ir ieško, kas sukurtą daiktą pigiai pagamins didelėmis partijomis. Sunku pasakyti, kur yra riba tarp kičo ir ne kičo. Ši riba pereinanti, su pustoniu. Kartais gali pasakyti, kas yra daugiau ar mažiau kičas, kas daugiau ar mažiau profesionalu. Profesionalų interjerą galima sukurti ir pigiai, bet nereiškia, kad jis bus kičinis.

Kičo kilmė

Tiksliai nustatyti, kada atsirado kičas kaip reiškinys, – neįmanoma. Yra teorijų, nukeliančių kičo fenomeno kilmę į XVIII a. romantizmo, XVI a., manierizmo laikotarpį ar į dar ankstesnius – helenizmo laikus. Tačiau žodžio "kičas" kilmė ir laikas aiškūs – Vokietija, XIX a. pabaiga. Yra kelios kilmės versijos. Kičas siejamas su tuo metu Miuncheno dailininkų ir meno pirklių vartotu žodžiu "verkitschen", reiškiančiu "pigiai parduoti, iškišti". Vokiečių kalboje XIX a. buvo ir veiksmažodis "kitschen", jis turėjo dvi reikšmes – "raustis po gatvėse randamas atliekas" ir "dirbtinai pasendinti naujus baldus". Nuo pat pradžių kičas buvo siejamas su apgaule – pigiai ir greitai padaromu daiktu, kurį reikia "iškišti iš po skverno". Jau daugiau kaip prieš 100 metų kičas Vokietijos spaudoje buvo apibūdinamas kaip meniškam ir dvasingam kokybiškam darbui priešingas polius – beskonis masinis šlamštas, kuriam nerūpi jokie etiniai, loginiai ar estetiniai reikalavimai, kuris leidžia sau bet kokius nusižengimus medžiagos, technikos, tikslingumo ir formos atžvilgiu, kuris siekia tik vieno: objektas turi būti pigus ir kartu kiek įmanoma kelti aukštesnės vertės įspūdį.

Parengė Jurgita Ludavičienė