Tarptautiniame kongrese dalyvavęs profesorius Vladas Stauskas dar kartą įsitikino: vien kopijuodami vakarietiškus statinius tapsime nebeįdomūs
Mes pernelyg sustiklėjome. Pradėjome naudoti paprasčiausią statybos būdą - visą pastatą apvelkame stiklu. Padarę stiklinę dėžę vadiname tai architektūra. Man atrodo, kad architektai perlenkia lazdą sakydami: Vakaruose taip daro. Užsienyje taip pat padaro blogų dalykų, - teigia Vytauto Didžiojo universiteto Menų instituto profesorius ir Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas profesorius Vladas Stauskas.
Moderniausias Afrikos miestas
Profesoriaus V.Stausko nuostatos su kaupu pasitvirtino pasauliniame kongrese, neseniai vykusiame Pietų Afrikos Respublikos Keiptauno mieste. Jį kas trejus metus organizuoja Tarptautinė statybos ir architektūros mokslo tyrimų bei projektavimo inovacijų taryba.
Šį kartą apie architektūros iššūkius architektūroje ir statyboje diskutavo ne tik architektai bei statybininkai, bet ir investuotojai. Iš 35 pasaulio šalių į didžiausią Pietų Afrikos respublikos miestą suvažiavę architektūros bei statybos specialistai turėjo progą pamatyti darniai suprojektuotas gamtos ir pastatų kompozicijas. Ši valstybė architektūrai, kaip ir kitoms mokslo sritims, skiria pavydėtiną finansavimą. Kiekvienam mokslininkui per mėnesį mokama mažiausiai 7 tūkst. JAV dolerių dydžio alga. Už pasiektus rezultatus mokama papildomai.
Kongrese V.Stauskas atstovavo Lietuvai, tačiau savo lėšomis dalyvauti renginyje, ko gero, negalėtų nė vienas Lietuvos architektūros teoretikas. Už finansinę paramą jis dėkingas VDU Menų instituto bei KTU Architektūros ir statybos instituto vadovams.
V.Stauskas skaitė pranešimą apie tautinio identiteto ir vietovės savitumų įtaką šiuolaikinei architektūrai. Pavyzdžiui, parodžiau, kaip skiriasi architektūra Kuršių nerijoje ir Palangoje, kurias skiria vos 50 kilometrų. Aiškiai matyti, kad kurti vienodai negalima net tokioje mažoje teritorijoje, - teigė jis.
Stinga savasties
Modernioje architektūroje taip pat turi atsispindėti vietos istorija, tautinis identitetas, kultūros savitumai. Pastatai turi derėti prie gamtinių sąlygų ir žmonių būdo. Tai pabrėžiama kongreso dalyvių priimtame kreipimesi į šalių vyriausybes, investuotojus, projektuotojus, architektūros bei statybos tyrinėtojus. Kelias dienas trukusiame renginyje taip pat akcentuota, kad baimė atsilikti nuo globalių pasiekimų yra perdėta ir jau kyla pavojus suvienodėti. Kiekvienai tautai ir valstybei patariama labiau atsigręžti į savitumus.
Modernioje architektūroje turėti kažką savita, pasak V.Stausko, labai sunkus uždavinys. Jei visi Europos miestai pasidarys panašūs, būsime nebeįdomūs, tai greitai pajus turizmo verslas, - teigia jis. Profesorius siūlo imti pavyzdį iš skandinavų, kurie sugeba savo pastatų modernizme išlaikyti šiaurietiškų bruožų. Jų spalvose ir formose jaučiamas santūrumas.
Architektūra pirmiausia yra socialinis menas, tai nėra brėžinių priedas prie statybos. Pirmoje vietoje turi būti žmogaus interesai, o ne naujų konstrukcijų paieška. Pastatai statomi keliems šimtams metų. Juos reikia kurti labai atsakingai, nes tai yra miesto, kaimo ar kurorto naujojo kraštovaizdžio dalis, - pabrėžia V.Stauskas.
Pasak jo, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje pastebima tendencija, kad žmogaus poreikiai architektūroje nublanksta. Yra verslininkų, kuriems rūpi vien komercija. Tiesa, atsiranda ir tokių, kuriems rūpi visuomenės nuomonė. Pavyzdžiui, japonai sako, kad statinio sėkmė pirmiausia priklauso nuo investuotojų architektūrinio išprusimo, jų kultūros lygio.
Nesugebame išsaugoti vertybių
V.Stausko nuomone, dangoraižis ar kitoks šiuolaikinis pastatas gali būti ir priimtinas, ir nelabai. Reikia atsižvelgti į tai, kokioje aplinkoje jis pastatytas. Pavieniai kontrastingi pavyzdžiai gali būti įdomūs, tačiau tendencija skverbtis į istorinę aplinką gali būti žalinga, - sako jis.
Statinių kokybė priklauso ne tik nuo investuotojų kultūros ir architektūrinio išprusimo, bet ir nuo architektų sąžinės. Negalima parsiduoti už pinigus, numojant ranka į idėjas, - sako profesorius.
Dabartiniai kultūros paveldo sergėtojai orientuojasi vien į senovės, istorinius pastatus, o apie sovietiniu laikotarpiu statytus objektus kalba su panieka. Nėra sovietinės architektūros, yra tik sovietinio periodo architektūra. Šiuo laikotarpiu yra pastatyta labai neblogų architektūros statinių, pavyzdžiui, sporto rūmai Vilniuje, IX forto memorialas Kaune, - atkreipia dėmesį profesorius.
Jis apgailestauja, kad neretai naujieji savininkai į nupirktą statinį žiūri kaip į daiktą, nevertina kaip architektūros kūrinio. Jei objektas neįtrauktas į saugomų pastatų registrą, jį gali griauti, keisti fasadą ir t.t. Jau daug pavėlavome - sunaikinti unikalūs vaistinių, kavinių bei restoranų interjerai, - primena V.Stauskas.
Kongrese taip pat akcentuota, kad pernelyg mažai dėmesio skiriama architektūrai kaip mokslui, kad šalių vyriausybės tyrimams šioje srityje skiria per mažai lėšų.
Valstybė turi būti atsakinga už visuomeninę erdvę. Jei ji nusišalina, natūralu, kad architektūroje įsigali chaosas. Pastatų meninė kokybė turi būti analizuojama profesionalų, - sako profesorius.
V.Stausko teigimu, mūsų šalies Aplinkos ministerija žodį aplinka supranta pirmiausia kaip gamtinę aplinką.
Joje dirbantys specialistai labai griežti gamtos draustinių, nacionalinių parkų saugojimo ir puoselėjimo srityje ir mažiau rūpinasi gyvenviečių architektūra.
Architektūros politikoje nesijaučia Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento rankos. Ne itin domimasi Kaune esančio Architektūros ir statybos instituto veikla. Čia dirbantys mokslininkai gauna tokį vargingą finansavimą, kad jie neturi galimybių rengti ekspedicijų net po Lietuvą, o ką kalbėti apie užsienį? - retoriškai klausia V.Stauskas.
Naujausi komentarai